Į Lietuvą 32-ejų puolėjas grįžo ne tuščiomis: krepšyje – masyvus „Auksinio batelio“ apdovanojimas, skirtas rezultatyviausiam Indijos lygos žaidėjui.
20 rungtynių, 15 įvarčių bei 6 rezultatyvūs perdavimai – tokia asmeninė puolėjo statistika, o jo atstovaujama „Chennaiyin“ ekipa trečią kartą klubo istorijoje pasiekė lygos finalą, bet jame apmaudžiai nusileido 1:3.
„Nemaniau, kad karjeroje dar kada nors būsiu rezultatyviausias lygos žaidėjas, tad šis įvertinimas man labai brangus“, – laidoje „Sportinė forma“ prisipažino N. Valskis, kuris į Indiją persikėlė praėjusių metų vasarą iš Tel Avivo „Hapoel“ klubo.
Tačiau sezono pradžia tiek N. Valskiui, tiek ir Čenajaus ekipai nieko gero nežadėjo.
Po virtinės prastų rungtynių – vos pergalė per pirmus šešis turus, lapkričio pabaigoje atleistas strategas Johnas Gregory. Popieriai ėmė taisytis prie ekipos vairo stojus Owenui Coyle'ui.
Vos dvi nesėkmės iki reguliaraus čempionato finišo, 7 pergalės ir trejos lygiosios – tokie komandos rezultatai leido Čenajaus futbolininkams patekti į stipriausiųjų ketvertą, kuris tęsė kovą dėl lygos trofėjaus.
Pirmuose 4 turuose pratylėjęs N. Valskis įsibėgėjo žiemą, ypač nesulaikomai rungtyniavo sausio mėnesį. 7 įvarčius per keturis turus pelnęs legionierius iš Lietuvos kilo rezultatyviausiųjų sąraše, o galiausiai po sezono rankose laikė „Auksinio batelio“ prizą.
Po kovo viduryje pasibaigusio sezono lietuvis grįžo namo ir pasidalino mintimis apie įsimintiną sezoną Indijoje, „Auksinio batelio“ prizą, įvarčius bei galimas naujas karjeros galimybes.
– Nerijau, rezultatyviausiu sezono žaidėju tapote antrą kartą karjeroje, tą padarėte ir žaisdamas Lietuvoje, 2013 metais atstovaudamas Marijampolės „Sūduvai“ pelnėte 27 įvarčius. Kuris rezultatyviausio žaidėjo titulas brangesnis, pirmasis žaidžiant “Sūduvoje” ar dabar Indijoje?
– Šis titulas tikrai yra vertingesnis, nebemaniau, kad kažkada tapsiu rezultatyviausiu čempionato žaidėju. Likus keliems turams iki pirmenybių Indijoje pabaigos pradėjau tikėti, kad tikrai galiu ir bandžiau tai pasiekti. Tai ypatingas prisiminimas ateičiai ir gyvenimui.
Šis apdovanojimas ypatingas tuo, kad žinai, jog tie įvarčiai pelnyti tikru prakaitu. Lietuvoje, žinant lygos ypatumus, pasižymėjęs tu ne visada supranti, ar įmušei tikrą įvartį, ar kažkas tyčia praleido.
Dėl to tas titulas Indijoje yra daug kartų svarbesnis ir artimas širdžiai. Džiaugsmas kur kas didesnis, nei laimėjus pirmą kartą.
– Indija nėra labai populiari kryptis futbolo prasme, su kokiais lūkesčiais atvykote į milijardinę valstybę?
– Izraelyje buvau pasirašęs sutartį pusmečiui su galimybe dar metams pratęsti kontraktą. Likti norėjau, bet komandoje keitėsi treneriai, teko man atsisveikinti su ekipa. Šiai dienai galiu pasakyti, kad priėmiau tikrai gerą sprendimą.
Dvejopas sezonas Indijoje, slogi pradžia ir puiki antra čempionato pusė, kurioje pradėjau mušti įvarčius, o komanda – skinti pergales.
Prieš priimant sprendimą padėjo visagalis Google, pasiskaičiau, pasidomėjau, kur keliauju. Patirties Azijoje turėjau, žaidžiau Tailande, dėl to buvo kažkiek lengviau. Tad žinojau, kur keliauju ir nebuvo didelio kontrasto atvykstant, kaip kad pirmą kartą iš Europos atvykstant į Aziją.
Žinoma, nebuvo lengvas sprendimas, turiu šeimą, du vaikus, žmona iš pradžių buvo kategoriškai prieš, bet vėliau pavyko rasti bendrą sprendimą. Šiai minutei visi laimingi, patenkint ir sveiki.
– Kuo pasižymi Indijos lyga lyginant su kitomis, kuriose jums teko rungtyniauti?
– Neįmanoma lyginti Indijos ir Europos lygų, nes Indijoje beveik visus metus labai karštas klimatas. Tiesiog fiziškai neįmanoma visas rungtynes išlaikyti tokio intensyvumo, koks vyrauja Europos lygose.
Taip, Izraelyje lygis aukštesnis, ten intensyvumas didesnis, vietiniai žaidėjai stipresni. Lyginant su Tailando čempionatu, panašus meistriškumas, atvyksta stiprūs legionieriai, vietiniai bando juos stebėti ir stiebtis.
Indijos lyga su laiku tik stiprės, nes turi finansinių resursų, čempionato komunikacija, įvaizdis remiasi Anglijos „Premier“ lygos modeliu, prieš mačą – prognozės, analizės, aptarimai, po rungtynių – puikios kokybės apžvalgos. Spėju, kad laukia šviesi ateitis.
– Po blankios sezono pradžios komanda pateko į stipriausiųjų ketvertą, tik finale nusileista Kolkatos ATK. Lemiamo mačo pradžioje turėjote gerą progą išvesti ekipą į priekį, visgi šansas liko šansu, sunku buvo užmigti po finalo?
– Žinoma, nusivylimas didžiulis. Mačą pradėjome labai gerai, pirmas penkias minutes žaidėme įspūdingai, turėjome dvi puikias progas. Gaila, varžovai po kontratakos pelnė įvartį ir mus nubaudė už neišnaudotas galimybes.
Tai keitė žaidimo planą. Turėjome didesnėmis pajėgomis varžovus pulti, o jie pasinaudojo mūsų spragomis. Skaudu, kai atrodo, sužaidi neblogą mačą, bet kelios klaidos nulėmė prastą rezultatą.
Pavyko sušvelninti rezultatą, po minutės galėjau išlyginti jį, bet tą vakarą varžovų vartininkas darė stebuklus. Su keliais draugais kalbėjau, sakė, jei būčiau turėjęs gerą dieną, galėjau pasižymėti 3-4 kartus. Tačiau kamuolys tiesiog nenorėjo skrieti į vartų tinklą, teko sveikinti varžovus su pergale.
– Ar spėjote su komandos draugais atšvęsti sezono pabaigą ir ta kelionė iš Indijos į Lietuvą COVID-19 pandemijos metu, ar kovo viduryje pavyko sklandžiai grįžti namo?
– Su keliais žaidėjais pavyko aptarti sezono pabaigą. Po rungtynių kitą rytą iš Goa miesto, kuriame vyko finalas, skridome į Čenajų.
Būtent tuomet ir prasidėjo mano 48 valandų kelionė namo. Iš Goa į Čenajų, iš ten vakare į Delį, iš Delio – į Maskvą, iš Maskvos – į Rygą. Nuo ten taksi į Palangą, kurioje dviem savaitėms karantinavausi. Svarbiausia – pasiekiau Lietuvą.
– „Instagram’e“ mačiau jūsų nuotrauką, kurioje su komandos draugais po stadiono veją vaikštote su stilingais, dalykiniais kostiumais. Į kiekvienas rungtynes komandos nariai keliauja dėvėdami kostiumus?
– Ne, tik namų rungtynėse pasirodydavome taip apsirengę. Klubą remia kostiumus siuvanti kompanija, tad kostiumus dėvėdavome prieš savo namų akistatas.
Su jais keliauti kažkur į išvykos rungtynes būtų tiesiog per karšta, sudarytų didelių problemų. Šiaip, sakyčiau, sveikintinas dalykas pasirodyti su kostiumu prieš rungtynes. Atrodai elegantiškai, auga pasitikėjimas savimi, juk kaip atrodai, vėliau taip turi ir žaisti.
– Koks klubo požiūris į žaidėjus, ar administracijos darbuotojai padėjo jums, kaip legionieriui įsikurti Čenajuje?
– Kalbant apie klubo administracijos personalą, kiek teko karjeroje patirti, nemačiau tokio rūpestingumo, kurio sulaukiau Indijoje.
Pirma mano kelionė į Indiją buvo kelionė į Ahmadabadą, kuriame vyko treniruočių stovykla. Tik atskridus, pasiekus viešbutį po penkių minučių man atnešė vietinę SIM kortelę, nereikėjo nė klausti. Ir taip visais klausimais, viskas paduota, pasirūpinta, padaryta. Kažko paprašius sulauksi ne rytoj, o per artimiausias 10-15 minučių arba tą pačią dieną. Klubo darbuotojai dėl žaidėjų viską galėjo padaryti.
Nors klubas savos treniruočių aikštės neturi, bet išsinuomojo puikų aikštyną, sąlygos tikrai geros. Kalbant apie gyvenimo sąlygas, buvome apsistoję 5-ių žvaigždučių viešbutyje. Žinoma, 7-i mėnesiai viešbutyje – nelengvas dalykas, bet visa kita – aukščiausio lygio.
Štai, treniruotėse kiekvienas žaidėjas turėjo savo vandens buteliukus, ant jų ne vardus, o marškinėlių numerius užrašydavo, ir taip – kiekvienoje treniruotėje.
Iš finansinės pusės, taip pat neturiu jokių priekaištų, viskas sutartą dieną laiku sumokama. Džiaugiuosi, kad man pasisekė, nes ankstesniuose klubuose pasitaikydavo visko.
– Pasibaigus sezonui feisbuke po jūsų nuotrauka sirgaliai komentaruose prašė jūsų likti Čenajuje, gal sulaukėte iš klubo pasiūlymo likti ir kitam sezonui?
– Žaisti dar noriu, porą metų tikrai, nėra jokių abejonių. Į Lietuvą planuoju grįžti tuomet, kai dukrytė pradės lankyti pirmą klasę, norėsiu būti kartu, viską matyti, padėti.
Dėl likimo Indijoje dar slidus reikalas. Esu gavęs pasiūlymą iš Čenajaus klubo, bet šiai dienai jis manęs tikrai netenkina. Laukiu iš jų antro pasiūlymo, laiko klausimas, kada jį pateiks.
Esmė tame, kad šiai dienai nenoriu priimti skuboto sprendimo, nežinia kas bus ateityje, šiuo metu visos lygos sustabdytos. Indijos čempionatas startuos tik rugsėjį ar spalio pradžioje.
Noriu palaukti tokių šalių kaip Kataras ar Jungtinių Arabų Emyratų pasiūlymo, nes tikrai gali atsiverti man keliai ten, nes laimėjus „Auksinį batelį“ visai kitaip žiūrima.
Jei būčiau koks brazilas ar serbas, patekti į tas lygas nebūtų sunku, kai esi lietuvis, turi kažką laimėti, kad tavim patikėtų.
Nesakau, kad neliksiu Indijoje, bet laukiu tikrai tvirto, gero pasiūlymo, nes tai gali būti mano paskutinis ar priešpaskutinis kontraktas, tad dabar tikrai neskubu.
O kalbant apie Čenajaus sirgalius, žinoma, smagu matyti jų norą, jei sutarsime su klubu, galbūt liksiu Indijoje. Šiuos darbus esu palikęs agentui, kuris ieško geriausio sprendimo.
– Tačiau pasiūlymų laukiate iš Azijos ir arčiau namų Europoje žaisti neplanuojate?
– Suprantu, kuriame esu lygyje, Europoje man neįmanoma gauti tokius pinigus, kuriuos galiu uždirbti Azijoje. Arba reiktų žaisti kokioje Rusijos „Premier“ lygoje.
Kaip tik dabar su Čenajaus klubu derinate 2 metų trukmės kontraktą, jie dėl termino sutinka, derybų objektas – finansiniai dalykai: kokios jų galimybės, ko aš noriu, bandome rasti aukso viduriuką.
Dar kitas dalykas, kodėl man Indija patraukli vieta žaisti. Čia gana trumpas sezonas, 7-8 mėnesiai. Kone ketvirtį metų galiu praleisti Lietuvoje su šeima, be to, mano amžiuje turiu prižiūrėti kūną, kitose lygose 11 mėnesių būti puikios formos, gerame tonuse būtų iššūkis.
Kai mažiau mėnesių reikia žaisti, gali sportinę formą išlaikyti aukštesniame lygyje ir dar karjerą tęsti iki 35-36-erių metų.