Prie pasaulio čempiono titulo, laimėto prieš trejus metus, J. Lowas neseniai pridėjo ir FIFA Konfederacijų taurę. Šį trofėjų 57 metų vokietis laimėjo su eksperimentine sudėtimi – iš 2014 metais planetos pirmenybėse triumfavusių žaidėjų į Rusiją atvyko vos trys.
Futbolo pasaulis jau įpratęs prie Vokietijos rinktinės atsarginių suolo matyti pasitempusį vyrą, visą apsirengusį juodai arba apsivilkusį baltus marškinėlius su iki alkūnių atraitotomis rankovėmis. Kartais jis apvynioja kaklą šaliku, užrištu paryžietišku mazgu, o rankos dažniausiai randa savo vietą kelnių kišenėse.
Nė vienam Vokietijos rinktinės treneriui iki šiol nepavyko laimėti daugiau nei 100 pergalių su nacionaline ekipa. Šią magišką ribą J. Lowas peržengė Konfederacijų taurės turnyre Rusijoje, rungtynėse su Kamerūnu.
Apskritai J. Lowui užimant vyriausiojo trenerio postą nacionalinė ekipa visuose turnyruose lipo ant prizininkų pakylos. Europos čempionatuose – užėmė 3-ą vietą (2012 ir 2016 metais) ir laimėjo sidabrą (2008), pasaulio čempionatuose iškovojo bronzą (2010) ir auksą (2014), triumfavo 2017 metų FIFA Konfederacijų taurės turnyre.
Pagalbininkas taktikos klausimais
Kai 2004 metų vasarą Jurgenas Klinsmannas ėmėsi sunkios užduoties – prieš pasaulio čempionatą Vokietijoje pastatyti rinktinę ant kojų – daug kas nustebo trenerių štabe išvydę tuo metu be darbo buvusį J. Lową.
1990 metų planetos čempionas J. Klinsmannas neslėpė, kad jam patiko kolegos sugebėjimas greitai ir suprantamai paaiškinti žaidimo subtilybes. Abu atitinkamai pasidalino ir vaidmenis. Charizmatiškasis J. Klinsmannas, siekęs įdiegti rinktinėje akiai patrauklų atakuojantį futbolą, buvo atsakingas už motyvaciją, o J. Lowas – už taktiką.
Po 2006 metų planetos pirmenybių, kur Vokietija iškovojo bronzą ir už tai susilaukė pagyrų, J. Klinsmannas nusprendė nepratęsti sutarties su rinktine ir grįžo į Ameriką, kur išaugo jo vaikai. J. Lowas tapo vyriausiuoju treneriu, tačiau daug kas į tokį kėdžių perstumdymą žiūrėjo skeptiškai.
Jogiui neužteko svorio elitiniuose Vokietijos futbolo sluoksniuose, kur buvo užtektinai specialistų su aukščiausiais laimėjimais. Iki jo 22 metus nacionalinei ekipai vadovavo daugiausiai pasaulio čempionai – Franzas Beckenbaueris, Rudi Volleris, Berti Vogtsas, J. Klinsmannas. J. Lowas gi nė karto nesivilko Vokietijos vyrų rinktinės marškinėlių.
O Bundeslygoje jo žaidimas apsiribojo trim sezonais – „Stuttgart“ komandoje, kur sėdėjo toli ant atsarginių suolo, „Eintracht“ ir Karlsruher“ ekipose. Didesnė jo futbolininko karjeros dalis prabėgo „Freiburg“ komandoje, žaidusioje antroje šalies lygoje.
Aktyvią karjerą jis baigė Šveicarijos antrame divizione, kur pradėjo treniruoti jaunus futbolininkus. Vokietijoje specialistą traukė per dantį – neva pats prasčiau žaidė už tuos, kuriuos treniravo.
Pradžioje – laimės paukštis
Sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka jau 36-erių metų Jogis stojo prie „Stuttgart“ vairo, kur žaidė Michaelis Ballackas, brazilas Giovane Elberas, tuometinės Jugoslavijos puolėjas Fredi Bobičius.
J. Lową asistuoti pakvietė treneris Rolfas Fringeris, kuriam vėliau pasiūlė vadovauti Šveicarijos rinktinei. Vyriausiojo trenerio vieta buvo laisva, Jogis – po ranka, o iki 1996-1997 metų sezono pradžios likus keturioms dienoms nieko kito rasti nebūtų pavykę.
Jogio treniruojamas „Stuttgart“ sezoną pradėjo nuo „Schalke“ komandos sutriuškinimo 4:0. Per pirmas šešias rungtynes penkias pergales laimėjęs J. Lowas buvo patvirtintas kaip strategas. Tuomet „Stuttgart“ baigė sezoną ketvirtoje vietoje ir laimėjo Vokietijos taurę.
Kitą sezoną „Stuttgart“ šalyje vėl buvo ketvirtas, o Čempionų taurės varžybose pasiekė finalą, kur 0:1 nusileido Londono „Chelsea“. Po to J. Lowas persikėlė į Turkiją. Toliau jo karjeroje buvo darbas „Fenerbahce“, „Karlsruher“, „Adanaspor“, Insbruko „Tirol“ ir Vienos „Austria“ ekipose.
Su „Austria“ J. Lowas atsisveikino 2004 metų kovą, kai komanda čempionate žygiavo pirmoje vietoje. Viskas dėl to, kad po keturių mėnesių prisidėtų prie nacionalinės ekipos, kur Jogis iškovojo skambiausias pergales savo karjeroje.
Konkurencija rinktinės „senukams“?
2006 metais buvo sudaryta antroji Vokietijos rinktinė (Deutsche B-Fußballnationalmannschaft), kurioje žaidė futbolininkai, potencialiai galintys papildyti pagrindinę nacionalinę ekipą. Šiuo keliu ėjo Arne Friedrichas, Timo Hildebrandas, Mario Gomezas, Simonas Rolfesas, Clemensas Fritzas, Robertas Enke ir kiti.
Su savotiška B rinktine 2017 metų FIFA Konfederacijų taurę laimėjęs J. Lowas juokėsi: „Dabar mums reikia pagalvoti, ką iš „senukų“ galime priimti į šią komandą“. Futbolo ekspertai neabejoja, kad treneris iš šios sėkmingos eksperimentinės ekipos kitais metais tikrai kažką atveš vėl į Rusiją.
Kol kas Vokietija perspėjo visą futbolo pasaulį – jos potencialas yra beprotiškai didelis, o net tarptautinės patirties rungtynių neturintys žaidėjai stebina savo ramybe, pasitikėjimu savo jėgomis ir mokėjimu išnaudoti šansus.
Jogio ramybė taip pat turi ribas
Ramybe ir pasitikėjimu pirmiausiai spinduliuoja vyriausiasis treneris. To Jogis išmoko iš savo tėvo. Vakarų Vokietijoje, 40 km nuo Freiburgo gyvenęs J. Lowo tėvas buvo kepėjas. Jis dalyvavo kare ir keletą metų praleido SSSR nelaisvėje. Grįžęs jis kalbėjo keturiems savo sūnums, iš kurių vyriausiasis yra Joachimas, kad rusai jėgos semiasi iš kantrybės ir ramybės sunkiose gyvenimo situacijose.
Tačiau J. Lowas – ne robotas. 2008 metų Europos čempionato dvikovoje su Austrija ispanų teisėjui teko pašalinti Vokietijos rinktinės trenerį iš aikštės už jam skirtų ribų peržengimą. Tuomet Jogis vos nesusimušė su kolega Josefu Hickersbergeriu. Tuomet rungtynes J. Lowas baigė žiūrėti sėdėdamas tribūnose su Vokietijos kanclere Angela Merkel.
Strategas aiškiai pademonstravo, kieno rankose valdžia, kai iš rinktinės išvarė Keviną Kuranyi – puolėjas nesutiko paklusti ir sėdėti tribūnoje per kontrolines rungtynes. Jogis taip pat pareikalavo viešo rinktinės žvaigždės M. Ballacko atsiprašymo, kai šis trenerį sukritikavo.
Santūraus, asmeninio gyvenimo neviešinančio ir paslaptingo žmogaus įvaizdį kiek apgadino skandalai dėl higienos – per rungtynes J. Lowas ne kartą kišo rankas į kelnes ir krapštė nosį. Tačiau tai jokiu būdu negali nubraukti laimėjimų.
Ambicingas karys toliau mėgaujasi sėkme ir didžiuojasi, kad jam vadovaujant Vokietijos rinktinė iš tanko virto į ne ką lengviau stabdomą simpatišką šiuolaikinį automobilį. 2018 metais Jogio laukia naujas iššūkis – apginti planetos čempionų vardą.
