Penkioliktą kartą klubo istorijoje Lietuvos čempionu tapęs „Gintra-Universitetas“ ateinančiam sezonui išsaugojo ankstyvą pavasarį į komandą atvykusią ir puikiai ekipoje pritapusią bei solidų žaidimą visuose frontuose demonstravusią afrikietę Zenatha Coleman.
Su 23-ejų metų saugo bei puolėjo pozicijose rungtyniaujančia futbolininke iš Namibijos sutartis pratęsta dar vienam sezonui.
Z. Coleman ilgai nedvejojusi sutiko padėti parašą po sutartimi nors jau turėjo ir kitų viliojančių Europos klubų pasiūlymų. Savo sprendimą likti komandoje namibietė motyvavo tuo, kad būtent „Gintra-Universitetas“ pirmasis patikėjo jos galimybėmis bei suteikė šansą įrodyti savo vertę užsienyje. Į rezultatyviausios moterų A lygos futbolininkės vietą rimtai nusitaikiusios Z. Coleman teigimu šioje komandoje ji turi puikias sąlygas tobulėti bei siekti dar aukštesnių tikslų profesionalės karjeroje.
Šį faktą kuo puikiausiai gali patvirtinti 2015-ųjų metų sezone „Gintros-Universiteto“ komandos aprangą vilkėjusi Dramblio Kaulo Kranto atstovė Koko Marriete Ange, kuri po sezono Lietuvoje neliko nepastebėta ir sukirto rankomis su vienu tituluočiausių Ispanijos klubu – „Barcelona“.
Z. Coleman jau netrukus išvyks į tėvynę, kur jos nekantriai laukia šeima, draugai bei artimieji. Tuo metu į Lietuvą komandos draugių praminta Zee Zee sugrįš po Naujųjų metų.
– Zenatha, ar džiaugiesi, kad prieš išvykdama namo jau gali jaustis užtikrinta dėl artimiausios ateities?
– Žinoma, esu laiminga. Iš tiesų viso sezono metu dirbau labai sunkiai, įdėjau daug pastangų ir manau, kad nusipelniau sulaukti pasiūlymo. Tikiu, kad ateinantis sezonas bus dar sėkmingesnis, tiek man asmeniškai, tiek ir komandai.
– Su „Gintros-Universiteto“ komanda jau tapai Lietuvos čempione. Ką tau tai reiškia?
– Tai yra pirmasis mano trofėjus iškovotas Europoje. Vien todėl šį titulą prisiminsiu ilgai. Nors čempionatą laimėjome gana lengvai, vis dėlto iki šio tikslo turėjome eiti tikslingai ir atkakliai dirbdamos.
– Šiuo metu esi rezultatyviausių moterų A lygos futbolininkių sąrašo viršūnėje, bet čia pat rikiuojasi komandos draugė Tatjana Kozirenka. Atsidūrusi viena prieš vartus – smūgiuotumei pati ar atliktum rezultatyvų perdavimą komandos draugei?
– (Šypsosi). Jeigu situacija būtų pakankamai gera – smūgiuočiau pati, nes to reikalauja treneris. Kadangi atliekant perdavimą gali nutikti įvairiausių netikėtumų, dėl kurių įvartis nebūtų pasiektas. Futbole situacijas reikia įvertinti akimirksniu, o gerais žaidėjais tampa būtent tie, kurie laiku sugeba priimti tinkamus sprendimus.
– Kokie artimiausi tavo planai? Turbūt nekantrauji išvysti artimuosius?
– Artimiausias planas – grįžti namo į Namibiją. Neabejotinai, didžiausias mano noras šiuo metu išvysti namiškius, kurių labai pasiilgau ir žinau, kad ir jie manęs labai laukia. Tai mano pirmoji karjeros stotelė užsienyje, todėl nebuvo lengva apsiprasti prie gyvenimo svetur. Vis tik esu laiminga, kad atsidūriau čia, kur buvo sudarytos puikios sąlygos tobulėti kaip asmenybei ir kaip žaidėjai. Be sporto ilgai išverti negaliu, o be to, turiu ruoštis ateinančiam sezonui, todėl galiu užtikrinti, kad Namibijoje daug sportuosiu, vėliau prisijungsiu prie vaikinų futbolo komandos, kad grįžčiau į Lietuvą būdama puikios sportinės formos.
– Atvykusi į Šiaulius minėjai, kad nekantrauji pažinti miestą, žmones ir aplinką, kurioje teks gyventi. Ką gali pasakyti apie šiuos dalykus prabėgus pusmečiui?
– Visų pirma, kad laikas prabėgo gana greitai (šypsosi). Iš tiesų sportininko gyvenimo režimas yra toks, kad kūnas dažnai reikalauja poilsio, todėl prisipažinsiu, kad didžiąją dalį laiko praleisdavau namuose. Per šį pusmetį ne kartą buvau išėjusi pasivaikščioti po miestą, didžiuosius prekybos centrus, kuriuose yra visko, ko tik reikia. Šiauliai – pakankamai ramus miestas, žmonės čia draugiški, nepatyrėme jokių užgauliojimų ar panašių dalykų, todėl galiu teigti, kad čia gyventi gera.
– Per treniruotes ir kitose aplinkose tikriausiai dažnai girdėdavai lietuvių kalbą. Pavyko kažko išmokti?
– Taip, žinau, kad padėkojant reikia sakyti „ačiū“, atsisveikinant – „viso gero“. Taip pat sunkiai ištariu, bet suprantu lietuviškus terminus naudojamus futbolo kalboje, kadangi per treniruotes šią kalbą girdėjau visą pusmetį. Turėsiu progą išmokti ir dar daugiau.
– Šie metai tau tapo ypač ne tik išvykimu žaisti svetur, bet ir tuo, jog debiutavai pajėgiausiame klubiniame Europos turnyre – moterų Čempionių lygoje. Ar pameni kaip jauteisi prieš tas rungtynes?
– Galiu pasidžiaugti, kad prieš pirmąsias rungtynes Čempionių lygoje jaučiausi puikiai pasirengusi ir į aikštę žengiau su dideliu pasiryžimu ir entuziazmu. Šioms varžyboms ruošėmės labai atsakingai ir nuosekliai, todėl norėjosi kuo greičiau sulaukti to momento kai jau galėsime pademonstruoti viską dėl ko liejome prakaitą. Šios rungtynės į mano biografiją įsirašė kaip istorinės, todėl visuomet bus smagu jas prisiminti, o ypač, kai jos ir komandai susiklostė labai sėkmingai.
– Kaip manai, ko pritrūko komandai, kad būtų pavykę įgyvendinti pagrindinį tikslą ir patekti į pagrindinį Čempionių lygos turnyro etapą?
– Paskutinėse rungtynėse tiesiog nesugebėjome varžovėms primesti savojo žaidimo. Jos kontroliavo situaciją nuo pat susitikimo pradžios, o mes per pirmąjį kėlinį prie jų vartų nesukūrėme nieko pavojingo. Galbūt tam tikrais momentais pritrūkome ir koncentracijos. Apmaudu, kad po dvejų sužaistų rungtynių buvome geriausioje situacijoje ir turėjome tikrai gerą galimybę, kuria nepasinaudojome, tačiau toks yra futbolas – dviejų laimėtojų nebūna.
– Ko palinkėtum „Gintros-Universiteto“ komandos gerbėjams?
– Linkiu ir toliau aktyviai palaikyti komandą, domėtis jos veikla, sekti rezultatus. Svarbiausia, kad tikri komandos gerbėjai nuo jos nenusisuktų, kuomet yra patiriamas pralaimėjimas. Būtent tokios akimirkos iš tiesų parodo fanų ištikimybę komandai. Sugrįšiu jau ateinančiame sezone ir tikiuosi, kad būsime dar geresnė komanda siekianti aukščiausių tikslų.