Nežinoma Lietuvos futbolo maestro karjeros pusė: gruzinų piršti rubliai ir Romario ašaros

Vaikystėje jis namuose žaisdavo dvigubai drąsiau nei išvykoje, nes tribūnose jį kaskart sergėdavo trys broliai. Atstovaudamas Vilniaus „Žalgiriui“ jis įmušė įvartį, kainavusį komandai dešimtis tūkstančių gruzinų siūlytų rublių. Jo karjerą galėjo vainikuoti žaidimas Lėverkuzeno „Bayer“ ar Brėmeno „Werder“ klubuose, jei ne pakitusios mitybos nulemtos traumos.

Apie Armino Narbekovo aukso medalį, laimėtą 1988 metų olimpinėse žaidynėse, bronzą, iškovotą 1987-ųjų SSRS pirmenybėse, ar keturis iš eilės geriausio metų Lietuvos futbolininko titulus vyresnės kartos sporto mėgėjai žino viską.

Bet techniškiausiu visų laikų šalies žaidėju vadinamas gargždiškis, jo artimieji, treneriai ar bendražygiai prieš filmavimo kameras papasakojo ir tai, kas daugeliui iki šiol nebuvo girdėta.

Penkiasdešimtmetį sausio pabaigoje atšventęs buvęs saugas ir kviestiniai svečiai ketvirtadienį pirmieji išvydo dokumentinę juostą „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas“.

Į žurnalistų Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės sukurto filmo premjerą viename sostinės viešbučių susirinko tiek žmonių, kad nemaža dalis jų dokumentinį pasakojimą turėjo stebėti stovėdami.

„Jeigu į stadionus eitų tiek, kiek čia, salėje, A lyga klestėtų“, – kvatojosi pagrindinis juostos herojus.

Filme jis dalinasi prisiminimais, kaip būdamas 12-os perplaukė upę ir pėščiomis nuėjo šešis kilometrus į pirmą Panevėžio internatinės sporto mokyklos trenerio Vytauto Blinstrubo treniruotę, kaip už pirmą uždarbį pirko marškinėlius sau ir broliams, kaip vėliau atvyko į tuomečių futbolo žvaigždžių jau pripildytą ir į aukščiausią SSRS lygą iškopusį „Žalgirį“, su kuriuo SSRS čempionate įmušė 51 įvartį per 115 rungtynių ir tapo rezultatyviausiu komandos žaidėju.

Kodėl prieš Seulo olimpines žaidynes A. Narbekovas su visa SSRS rinktine gyveno iš Ukrainos atplaukusiame laive, kodėl po pergalingo finalo niekas neapsikeitė marškinėliais su ašaromis apsipylusia Brazilijos žvaigžde Romario, kaip užsimezgė draugystė su Arvydu Saboniu, kodėl Lančchučio „Gurija“ (Gruzija) klubo vadovai siūlė dešimtis tūkstančių rublių už lygiąsias su „Žalgiriu“, kodėl išvykus į Austriją nepavyko pasekti Valdo Ivanausko pėdomis ir pasirašyti sutarties su Vokietijos „Bundesliga“ pirmenybių banginiais – tai A. Narbekovo karjeros detalės, nuo kurių dulkes nupūtė filmo autoriai.

„Jeigu žinočiau, kad sulauksiu tiek metų, kiek mano mama (Augenija Narbekovienė neseniai paminėjo 90-metį), pradėčiau treniruotis vėl ir viską kartočiau iš naujo“, – po premjeros geros nuotaikos nestokojo futbolo treneriu dabar dirbantis A. Narbekovas.