Progų Lietuvai išlipti iš nulio taškų zonos liko trys: rungtynės namuose su Bulgarija (spalio 9 d.) ir Šveicarija (spalio 12 d.) bei išvyka į Šiaurės Airiją (lapkričio 12 d.).
Rinktinės vedlio Valdo Ivanausko buvęs kolega Algimantas Liubinskas siūlo dabartiniam trenerių štabui laikytis savo krypties bei nesimėtyti.
„Ėmei jaunimo kursą, tai ir tęsk tai, nesiblaškyk. Dabar mače su italais į aikštę mestas Linas Klimavičius, kitose rungtynėse įtrauks Saulių Mikoliūną, dar ką nors atkasim.
Siūlau nesimėtyti, eiti ta linija, nes yra tikimybė, jog jaunimas progresuos“, – linkėjo A. Liubinskas, kuriam 2003-2005 metais vadovaujant rinktinei V. Ivanauskas buvo jo asistentas.
Anot jo, perspektyvos išliks prastos, jei vietinėje lygoje dominuos užsieniečiai. Pasak futbolo specialisto, A lygos klube turėtų žaisti bent šeši lietuviai, antraip pastarieji netobulėja, neturi galimybių įgyti patirties.
Paskutinėse kovose rinktinės sudėtyje netrūko jaunų veidų, daugelis sirgalių pirmą kartą galėjo geriau įvertinti saugą Liną Mėgelaitį, puolėją Edgarą Dubicką, vidurio gynėjus Edgarą Utkų ir Beną Šatkų.
„Jie buvo įmesti į ugnį, įgavo patirties, bet išvadas apie juos daryti per anksti. Taktiškai jie nėra stiprūs, trūksta drąsos, bet jų nevalia atsisakyti, reikia tęsti tą kryptį“, – tvirtino A. Liubinskas.
Ar pavyks išlipti iš nulio taškų zonos? Strategas vilties nepraranda.
„Turėtume. Valdui siūlau nenukabinti nosies, nepradėti psichuoti, reikia kantriai sukandus dantis dirbti, nesimėtyti. Užsibrėžei tikslą ir eik“, – savo kolegai linkėjo A. Liubinskas.
Įvertindamas rugsėjo mėnesio „langą“, futbolo specialistas dėmesį atkreipė į prastą fizinį pasiruošimą.
„Mes negalime spausti, nesugebame žaisti vienas prieš vieną, taktinis gynėjų žaidimas silpnas, nes bėgama į kamuolį, už nugarų paliekami žmonės. Yra taisyklė: kai varžovas smūgiuoja, negali suktis į šoną, nugara saugotis. Vienas įvarčių krito po tokios situacijos. Reikia krūtine priimti, turi likti drąsus vyras.
Nelabau supratau, kodėl L. Klimavičių įtraukė į starto sudėtį, jei jau su jaunais futbolininkais nusprendė žaisti. Ar su veteranais, ar jaunimu, rezultatas būtų tas pats. Jaunimas bent patirtį įgauna.
Kitas dalykas, tas jaunimas, kuris žaidė epizodiškai, tegu rungtyniauja pas Marių Stankevičių jaunimo rinktinėje. Nesąmonė laikyti ant suolo, čia liks amžinai perspektyvus, nežais nei vienoje, nei kitoje rinktinėje“, – svarstė A. Liubinskas.
Didžiausia netektis – trenerio nebuvimas su komanda
„Žalgiryje“ V. Ivanauską treniravęs Benjaminas Zelkevičius mano, jog tokioje pasaulio čempionato atrankos grupėje galime likti ir be taškų, nes nėra varžovų, prieš kuriuos Lietuva išties būtų pajėgesnė.
„Koks mūsų čempionatas, tokie ir žaidėjai. Daugelis jaunų žaidėjų neturi praktikos vyrų futbole, jie nežaidžia A lygoje, neturi ten galimybių. Vietoje to rungtyniauja užsienyje, nežinia, kokiame lygyje. Man dėl to baisu. Daugelis A lygos klubų užtvindyti serbais, kroatais, legionieriais iš Afrikos ir panašiai.
Dabar imame žaidėjus, kurie rungtyniauja kažkelintose užsienio lygose. Be Arvydo Novikovo ir Fiodoro Černycho, pasakykite man bent vieną, kuris žaistų aukštesniame lygyje.
Kitas dalykas, patekome į grupę, kurioje nėra prieš ką laimėti. Kitose yra tokios šalys kaip San Marinas, Gibraltaras ar Lichtenšteinas. Mūsų grupėje galime iškovoti taškų, bet galime likti ir tuščiomis“, – įspėjo B. Zelkevičius.
Prisimindamas mačą su Šiaurės airiais, futbolo specialistas teigė, jog lūžiu galėjo tapti realizuotas A. Novikovo baudinys, kuomet Lietuva atsiliko 1:2.
„Gal tas mačas būtų pasibaigęs visai kitaip, būtų geresnė emocinė savijauta ir pasitikėjimas prieš kovą su bulgarais. Tiesą pasakius, mače su bulgarais Lietuva mažai kuo varžovams nusileido“, – prisiminė B. Zelkevičius.
Anot jo, vienas esminių dalykų – trenerio nebuvimas greta komandos.
„Treneris yra viskas komandai, svarbiausias žmogus, didelis autoritetas. Gal situacija būtų kitokia.
Nenoriu sakyti, jog T. Ražanauskas prastas treneris. Tiesiog nieko nėra svarbiau už pagrindinio stratego gyvą žodį“, – tvirtino B. Zelkevičius.
„Reikia kantrybės. Svarbu, kad mūsų jaunimas, 17-18 metų žaidėjai, turėtų praktikos, žaistų ne Pirmoje lygoje, ne dublerių komandose, o aukščiausioje lygoje“, – tęsė B. Zelkevičius.
Futbolo specialistas stebėjo antradienio Lietuvos ir Ispanijos jaunimo ekipų akistatą.
„Mūsų jaunimo rinktinė kovinga, bet tik tiek. Matome mūsų problemas. Ispanai – atletiški, greiti ir techniški. Jaučiamas skirtumas perduodant kamuolį, ispanai tą daro minkštai, kamuolys patogiai pasiekia komandos draugą, o mes mušame kaip su kūju ar plaktuku. Čia nuo mažens įsisavinama. Problemų daug, bet matau ir progresą infrastruktūroje. Bent jau sostinėje yra tų aikštelių, netrūksta vaikų, kažkas turi išaugti iš jų“, – vylėsi B. Zelkevičius.
„Nenoriu patarinėti ir kritikuoti dabartinio trenerių štabo. Rinktinėje turi žaisti geriausi tuo metu esantys žaidėjai. Netikiu dirbtinai jauninamos rinktinės idėja. Bet jei V. Ivanauskas pasirinko savo liniją, sistemą, tai tegul ir laikosi jos, negalima blaškytis. Valdas turi patirties, praktikos, matęs aukščiausio lygio futbolo. Tiesiog dabar – fatališka nesėkmė. Tų taškų atrankoje bus. Jei neišeis, tai neišeis. Paprastai atėjus į komandą žinai, jog jei nepavyks, būsi atleistas, bet jei kažką gerai padarysi, džiaugsis visa Lietuva, visas šalies futbolas. To ir noriu palinkėti Valdui“, – kalbėjo B. Zelkevičius.
Kartais rinktinėse ne geriausi, o mažiausiai blogi
Buvęs rinktinės gynėjas Arūnas Klimavičius nesutinka, jog silpnos nacionalinės komandos priežastys slypi A lygoje.
„Jei žvelgiame į Europos futbolo lygų reitingą, jame A lyga 33-ioje vietoje iš 54-ių reitinge esančių šalių. Taigi, netoli viduriuko ir lenkiame per 20 šalių. Klausimas, jei A lyga būtų stipresnė, kiek tada joje žaistų lietuvių, ar nebūtų jų dar mažiau?
Kodėl tokie rezultatai? Daug metų futbolo mokyklos neparuošė konkurencingų futbolininkų, tai atsispindi įvairiose rinktinėse. Neminėsiu pavardžių, neseniai teko stebėti vienos jaunimo rinktinės rungtynes, jau 10-ą minutę supratau, kad vienas Lietuvos žaidėjų akivaizdžiai neatitiko to lygio, tų reikalavimų, kurie keliami jo amžiaus žaidėjui.
Po rungtynių trenerio klausiau, ką jis veikia toje rinktinėje, kodėl jis leistas į aikštę. Treneris sako: Arūnai, patikėk, ant suolo sėdėjo dar silpnesni. Kartais jaunimo treneriai renkasi ne geriausius, o tuos, kurie mažiausiai blogi.
Rinktinėje kai kuriose pozicijose, o konkrečiai vidurio gynėjų ir puolėjų grandyse, vyksta natūrali kartų kaita. Ne visos rinktinės, o atskirų pozicijų kaita.
Jūs supraskite, kaip šiandien treneriui sunku išsirinkti vidurio gynėjus, kai vienas futbolininkas žaidžia tik už jaunimo komandą Vokietijoje, kitas gynėjas vyrų futbole sužaidęs tik kelerias rungtynes, trečias gynėjas žaidžia Alytaus „Dainavos“ ekipoje, o ketvirtas – Škotijos antroje lygoje.
Dar buvo pasirinkimas kviesti vidurio gynėją, kuris vasarą du mėnesius neturėjo klubo ir liko be žaidimo praktikos. Tai ką treneriui daryti? Tik jo intuicija, matymas treniruotėje, kaip kuris atrodo, leido priimti sprendimą. O juk vidurio gynėjai – viena svarbiausių grandžių.
Futbolininkai nekalti dėl klaidų, rezultatų, tiesiog sistema neužaugino konkurencingų žaidėjų. Natūralu, jog turime minimalų pasirinkimą ir liekame su jaunais žaidėjais“, – mintimis dalijosi buvęs futbolininkas, vadovaujantis Profesionalių futbolininkų asociacijai (PFA).
Ko galime tikėtis iš artimiausios pamainos?
„Jau šioje rinktinėje pamatėme žaidėjų iš artimiausios pamainos, iš U-21 rinktinės. Kai kurie futbolininkai tą šansą, tas minutes nacionalinėje komandoje net avansu gavo.
Norisi, kad jie pateisintų tą pasitikėjimą ir klube žaistų, rodytų gerus rezultatus.
Aukšto meistriškumo žaidėju tampama tik reguliariai rungtyniaujant klube. Jo vertę ir meistriškumą lemia tai, kokiame klube ir kiek jis žaidžia – ne epizodiški pasirodymai rinktinėje.
Norisi, jog tie žaidėjai kabintųsi savo klubuose, gautų pakankamai minučių, tada ir treneriui, ir rinktinei bus geriau.
Tokiu atveju atvažiuos žaidėjas, turintis praktikos, kils mažiau klausimų, ar jis turi žaisti starto sudėtyje.
Bendrauju su visais jaunimo rinktinių treneriais, nuotaikos tikrai nėra džiuginančios, kas žino realią padėtį iš vidaus, greitų rezultatų nesitiki. Kol kas negalime kalbėti apie kažkokius patekimus į Europos ar pasaulio čempionatus, kol kas mūsų artimiausias tikslas atrankose – aplenkti vieną kitą apatinę komandą. Tai jau būtų žingsnelis į priekį“, – teigė A. Klimavičius.
Kokius tikslus turėtų kelti V. Ivanausko štabas likusiose atrankos kovose?
„Net neabejoju, jog S. Mikoliūnas žais kitame atrankos „lange“, bus įtrauktas į pagrindinę sudėtį, jei per paskutinį mėnesį niekas nepasikeis ir jis liks sveikas. Po diskvalifikacijos į komandos gretas grįš F. Černychas ir Domantas Šimkus.
Treneris tikrai turės pasirinkimą, manau, sudėtis išliks panaši, bus ir jaunimo, kuris po truputį integruojasi į rinktinę. Strategas seks rugsėjo rungtynes tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent nuo žaidėjų pasirodymo klubuose ir priklausys, ar jie žais rinktinės gretose, ar ne.
Tikslas? Bent vienas taškas. Kol kas Europoje yra trys šalys, kurios neturi taškų. Nesinori baigti atrankos su nuliu“, – apie likusias pasaulio čempionato atrankos kovas ir uždavinius kalbėjo daugiau nei 40 rungtynių Lietuvos rinktinėje sužaidęs gynėjas.
