Tai buvo 1996-ųjų beveik spalio vidurys ir toks pasiūlymas skambėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Tuo metu šalies futbolas išgyveno vieną geriausių etapų per visą Nepriklausomybės laikotarpį.
Lietuviai dviem pergalėmis iš trijų buvo pradėję atranką į 1998-ųjų pasaulio čempionatą, kurioje nacionalinei komandai pritrūko tik taško iki antros vietos grupėje.
Rinktinės marškinėlius vilkėjo tokie žaidėjai kaip „MSV Duisburg“ klubo vartų sargas Gintaras Staučė, Izraelyje „Bnei Yehuda“ ekipai atstovavęs Viačeslavas Sukristovas, Austrijoje „Admira Wacker“ klube rungtyniavęs Arminas Narbekobas, Danijoje „Brondby IF“ klube legionieriaus duoną krimtęs Aurelijus Skarbalius, Maskvos CSKA gretose prakaitą lieję Edgaras Jankauskas ir Andrius Tereškinas ar Hamburge spindėjęs Valdas Ivanauskas.
Per spalio atrankos rungtynių „langą“ Vilniaus „Žalgirio“ stadione Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją ir Lichtenšteiną bei iškovojusi 6-is taškus per trejas rungtynes galėjo ramiai laukti pavasario.
Po rinktinės kovų į savo klubus užsienyje išsiskirstė pajėgiausi šalies futbolininkai, o šalies čempionato komandos rengėsi eilinio XII turo kovoms.
Tačiau netikėtai trijų klubų žaidėjus pasiekė kvietimas skubiai išvykai į Braziliją – akistatai su 1994-ųjų pasaulio čempionais.
„Atsakymo, kaip ir kodėl Lietuva gavo šansą susitikti su brazilais reikėtų ieškoti dar grįžtant prie 1996-ųjų Atlantos olimpinių žaidynių, nes ir tuo metu Lietuva nebuvo tos pačios svorio kategorijos varžovas brazilams“, – tinklalaidėje „Kas BLOG’esnio treneri“ prisimena buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas Naglis Miknevičius.
„1996-ųjų rudenį buvo suplanuota Brazilijos ir Nigerijos rinktinių dvikova, tačiau olimpinių žaidynių auksą iškovoję nigeriečiai netikėtai atsisakė išvykos į Pietų Ameriką. Kodėl? Yra įvairių versijų, viena jų – gal norėjo likti nenugalėtais. Taip gavosi, jog brazilai liko be varžovų, visos tos stipresnės rinktinės jau turėjo kontrolinių rungtynių porininkus ir agentui iš Vokietijos kažkaip lietuviai iššoko.
Kai sužinojome, atrodė neįtikėtinas dalykas skristi į Braziliją ir žaisti prieš šią rinktinę.
O išrikiavo prieš mus išties neblogą rinktinę, nors brazilai galėtų ir penkias ar dešimt tokių pajėgių komandų surinkti. Nežinau visų subtilybių, bet viskas buvo apmokėta brazilų. Nuskridome ir sužaidėme“, – tęsia Lietuvos rinktinės gynėjas.
„Šokas buvo ir mums, kai sužinojome apie išvyką į Braziliją. Įsivaizduokite, kaip atrodytų dabar Lietuvos rinktinė be užsienyje žaidžiančių lietuvių ir dar be žaidėjų iš čempionato lyderio.
Tuomet iš pirmaujančio klubo (Šiaulių „Karedos“), kurio pagrindą sudarė lietuviai, rinktinėje nebuvo nei vieno žaidėjo, nes tuo metu klubo vadovybė buvo susipykusi su federacijos valdžia.
Situacija tokia, kad ta rinktinė buvo suformuota iš antrą, trečią, ketvirtą vietas Lietuvos čempionate užėmusių komandų (Kauno „Inkaro“ ir FBK bei Vilniaus „Žalgirio“).
Tai buvo eksperimentinė rinktinė su Suomijoje žaidusiu vartininku Valdemaru Martinkėnu“, – komandos sudėtį prisiminė jos gynėjas N. Miknevičius.
Dengė Ronaldo
Tačiau paskubomis iš Lietuvos klubų suburta rinktinė gėdos prieš pasaulio čempionus nepatyrė.
Nors Brazilijos rinktinė nugalėjo rezultatu 3:1 (2:1), tačiau, kaip rašo futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas, mūsų futbolininkai neatrodė kaip „viščiukai“.
„Retsykiais jie galėjo pasivaržyti su brazilais ir kamuolio valdymo srityje, ir atviru žaidimu. Rungtynės buvo emocingos, žaidimas vyko plačiu frontu. Tik šį sykį mūsų gynėjai klydo paprastose situacijose.
14 min. įvartį į V. Martinkėno vartus įmušė garsusis Ronaldo iš Ispanijos „Barcelona“ klubo po tikslaus kamuolio perdavimo. Po 7 minučių fantastiniu smūgiu iš 30 m atstumo FBK „Kaunas“ futbolininkas O. Buitkus rezultatą išlygino. Antrąjį savo įvartį Ronaldo įmušė prieš pat išeinant poilsio, kai vėl jam tiksliai kamuolį adresavo saugas Djalminja.
70 min. Lietuvos rinktinės gynėjas N. Miknevičius norėjo grąžinti kamuolį vartininkui, bet smūgiavo per silpnai – tuo pasinaudojęs Ronaldo perėmė kamuolį ir pasiuntė į vartus“, – rungtynių eigą aprašo G. Kalinauskas futbolo metraštyje „Lietuvos futbolo raida“.
N. Miknevičius puikiai pamena akistatą su tuo metu 20-mečiu „Barcelonos“ puolėju.
„Tuomet Ronaldo dar buvo jaunas, prieš traumas, alkanas pergalių. Tokių žaidėjų prieš tai ir po to nebemačiau. Tai techniškas žaidėjas, bet techniškų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, tuo metu žaidė ir toks Leonardo iš „Paris Saint Germain“.
Bet kokia Ronaldo jėga ir galia, viskas viename! Praktiškai sunkiai sustabdomas ir mes jo iš esmės nesustabdėme, pelnė tris įvarčius.
Pamenu, prieš rungtynes Benjaminas Zelkevičius tokią frazę pasakė: „Tiesiog mėgaukitės ir naudokitės proga, nes ištisos Lietuvos futbolininkų kartos, o buvo geresnių ir už jus, paprasčiausiai neturėjo progos susitikti su brazilais“.
Kiek pavyko, tiek mėgavomės. Vėlgi, brazilai gal iš charakterio tokie: žaidžia patys, bet ir kitiems leidžia žaisti.
Galiu palyginti su dvikova prieš tuo metu išties pajėgius rumunus, žaidėme tą patį 1996-ųjų rudenį. Galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, kiek kartų mes perėjome per aikštės vidurį, nes mus rumunai smaugė, kiek galėjo“, – tinklalaidėje „Kas BLOG’esnio treneri“ prisimena N. Miknevičius.
„Brazilai kitaip žaidė, o mūsų gretose buvo techniškų žaidėjų, tas pats Darius Maciulevičius, mano nuomone, buvo geriausias futbolininkas tose rungtynėse, taip pat žaidė toks Igoris Kirilovas. Apskritai, šiame mače D. Maciulevičius pademonstravo visą savo potencialą ir ne tik jis.
Nepasimetėme aikštėje ir tas fantastiškas Oresto Buitkaus įvartis! Jis mus net nuramino.
Be to, nežaidėme aikštėje taip, jog laužytume varžovus, brazilai tą irgi įvertino. Tiksliai nepasakysiu, bet tikrai neprisirinkome geltonų kortelių, gana draugiškai išsiskyrėme su varžovais.
Žinoma, po rungtynių visi mūsiškiai norėjo keistis marškinėliais, bet brazilai to nedarė, pasakė, jog marškinėliai pažadėti giminėms, matyt, buvo susidariusios eilės norinčių metams į priekį.
Bet į rūbinę brazilų strategas Mario Zagallo atnešė dvejus marškinėlius, vienus vartininkui Martinkėnui, kitus – D. Maciulevičiui“, – prisimena N. Miknevičius.
Dabartinis futbolo komentatorius ir vienas Kybartų „Sveikatos“ trenerių šypsosi prisiminęs klausimą apie tuometinės rinktinės žaidėjų vertę.
„Nelabai turėjome ką atsakyti. Nežinojome tuo metu savo kainų (šypsosi). Bet tas garbingas pasirodymas tapo tiltu tolimesnėms draugiškoms rungtynėms Pietų Amerikoje – vėliau žaidėme ir su Argentina, ir su Čile“, – prisiminimais dalijosi N. Miknevičius.
Marškinėliai – pas brolį
Terezinoje išsiskyręs ir brazilų įvertintas saugas D. Maciulevičius – vienas iš nedaugelio rinktinėje grįžęs namo su Brazilijos rinktinės marškinėliais.
„Dabar jie, manau, pas mano brolį likę. Gavau 7-u numeriu pažymėtus mėlynus Brazilijos rinktinės marškinėlius.
Prieš rungtynes pamenu B. Zelkevičiaus žodžius – eikite, žaiskite, stenkitės ir rodykite, ką sugebate. Kai lauki dvikovos prieš tokį varžovą ir galvoji, kaip čia dabar bus, tuomet apskritai nieko nepavyks. Mes nusiraminome – kaip bus, taip. Jų apžaisti vilčių nepuoselėjome, bet patys turėjome, ką parodyti.
Kai išlyginome rezultatą, net pritilo stadionas. Kiek pamenu, vėliau du įvarčius praleidome po vaikiškų klaidų.
Po rungtynių nuotaikos nebuvo prastos, nes visi aplinkui manė, jog mums primuš tiek, kiek norės tų įvarčių, bet nieko panašaus.
Jei ir užklupo liūdesys, tai momentinis po rungtynių švilpuko, bet galiausiai likome patenkinti dvikova, žaidimu. Sulaukėme pagyrų iš Brazilijos rinktinės atstovų, sako, negalvojome, jog taip galite sužaisti“, – teigė 38-ias dvikovas su rinktinės marškinėliais sužaidęs vienas talentingiausių tos kartos saugų, didžiąją karjeros dalį praleidęs Lietuvoje.
Svajonės išsipildymas
Strategas Benjaminas Zelkevičius, per karjerą pasiekęs ne vieną įspūdingą pergalę tarptautiniame fronte, dvikovą Pietų Amerikoje vadina gyvenimo proga.
„Tai vienas įsimintiniausių mano karjeros įvykių. Pamenu, rūbinėje sakiau, vyrai šansas toks, kuris ne kiekvienam papuola karjeroje. Brazilai pasižymėjo tokia savybe – patys žaidė ir leido kitiems žaisti. Po rungtynių neliūdėjome, sužaidėme garbingai, rezultatas normalus, juk nepralaimėjome 0:5 ar 0:7“, – tą neeilinę išvyką į Braziliją pamena legendinis Lietuvos strategas.
Jis puikiai pamena tos kelionės detales: rinktinė į Braziliją atskrido ne rungtynių išvakarėse, o pora dienų prieš, apsistojo viename viešbutyje su Brazilijos rinktine bei spėjo pajusti, kokį ažiotažą kėlė tos draugiškos rungtynės Terezinos gyventojams.
„Viešbutis buvo tuščias, jame įsikūrėme tik mes ir Brazilijos delegacija. Vyravo puiki atmosfera, brazilai draugiški, visiškai neišdidūs, mielai bendravo.
Pasakojo, jog sirgaliai taupė pinigus, jog galėtų nusipirkti bilietus į tas rungtynes. O jos vyko gana neturtingame regione. Ką reiškė jiems futbolas įrodo 30 tūkst. žiūrovų, susirinkusių pažiūrėti vien brazilų treniruotės“, – pasakojo B. Zelkevičius.
„Pamenu pakeliui į Tereziną lėktuvas leidosi keliuose miestuose, San Paule, Rio de Žaneire, ten į lėktuvą įsėsdavo po kelis brazilų rinktinės žaidėjus, galiausiai kartu pasiekėme Tereziną.
Leidžiasi lėktuvas oro uoste, o aplink daugiatūkstantinė masė žmonių, laukiančių savo dievukų ir norinčių juos pamatyti gyvai. Tiek policijos ir kariuomenės, atrodė, tarsi patekome į kokį karinį perversmą“, – šypsosi strategas.
„Man asmeniškai brazilai nuo pat vaikystės buvo viskas. Pamenu, per radiją klausiau reportažų 1958-ųjų Švedijoje vykusio pasaulio čempionato ir laukdavau brazilų rezultatų. Tuomet planetos pirmenybėse debiutavo Pele, jau žaidė saugas Garrincha.
Tad sužaisti su tokia komanda prieš tokius žaidėjus – man didžiausia laimė ir prisiminimas visam likusiam gyvenimui“, – neišblėsusiais įspūdžiais dalijosi strategas.
„Stadione rungtynes stebėjo apie 50 tūkst. sirgalių. Kai Orestas išlygino rezultatą, daugelis aplinkui negalėjo patikėti, jog namie žaisdami brazilai nelaimi.
Vėliau pridarėme vaikiškų klaidų ir praleidome du įvarčius. Stadione – euforija, nes pasižymėjo juk Ronaldo. Kaip bebūtų, daugeliui tos rinktinės žaidėjų ši išvyka, ko gero, įsimintiniausias įvykis karjeroje“, – tvirtino B. Zelkevičius.
RUNGTYNIŲ STATISTIKA
1996 metai spalio 16 d., Terezina, „Albertao“ stadionas
Brazilija 3 – 1 Lietuva
Brazilija: Zetti, Ze Maria, M. Goncalvesas, A. Cruzas, Ze Roberto (A. Luizas), M. Silva, F. Conceicao, Leonardo, Djalminha, Edmundo (Donizete), Ronaldo.
Lietuva: Valdemaras Martinkėnas (Algimantas Briaunys), Andrejus Sorokinas, Darius Gvildys (Giedrius Žutautas), Naglis Miknevičius, Orestas Buitkus, Raimondas Vainoras, Raimondas Žutautas, Darius Maciulevičius (Aidas Pukelevičius), Igoris Kirilovas (Tomas Ražanauskas), Eimantas Poderis (Igoris Morinas), Aidas Preikšaitis.