Dabar 34-erių metų futbolininkas – viena ryškiausių figūrų šalies vicečempionų gretose, vėl kviečiamas į Lietuvos nacionalinę rinktinę.
Nors pagal iškovotus šalies čempionų titulus niekas neprilygsta ir turbūt dar ilgai neprilygs Andriui Veličkai, prieš buvusį ilgametį bendražygį R. Beniušis gali pasigirti didesniu įvarčių skaičiumi (viso 163) ir spalvingesne medalių kolekcija.
Nuo to laiko, kai 2003-aisiais iškovojo pirmą aukso medalį, R. Beniušis nuolat būdavo podiumo svečias. Puolėjas su trumpomis pertraukomis, kai žaidė užsienyje, per 11 sezonų iškovojo 10 medalių – keturis aukso, tris sidabro ir tris bronzos. Tačiau vienu brangiausių medalių futbolininkas laiko tą, kurį iškovojo netikėtai – praėjusį sezoną su Pakruojo „Kruoja“.
15 įvarčių, 8 rezultatyvūs perdavimai ir R. Beniušio lyderio savybės nemažai prisidėjo prie to, kad kiek mažiau nei 5 tūkst. gyventojų turinčio Pakruojo komanda pernai iškovotų antrąją vietą A lygoje.
Oficialiai LFF svetainei R. Beniušis papasakojo apie praėįusių metų sėkmę bei įsimtiniausius savo karjeros epizodus.
– Pagal savo ūgį ir sudėjimą galėjote būti ir krepšininkas ar netgi kovinių šakų sportininkas. Kodėl pasirinkote futbolą? Kaip pradėjote savo karjerą?, – paklausėme R. Beniušio.
– Kas galėjo pagalvoti, kad būsiu vienas iš aukštesnių. Vaikystėje neišsiskirdavau nei ūgiu, nei svoriu. Tik paskui išsistiebiau. Kodėl futbolas? Kitų alternatyvų kaip ir nebuvo. Panevėžyje futbolas buvo populiarus, žinomas, „Ekranas“ buvo aukštumoje. Visi vaikai eidavo į futbolą. Šiaip mėgstu pažaisti įvairias sporto šakas – ir rankinį, ir krepšinį. Tik galbūt jau nebe tas amžius tuo užsiimti.
Tiesa, nuo šešerių apie metus laiko lankiau šokius – privertė mama. Galbūt tai ir padėjo lavinti koordinaciją, bet man labai nepatiko strakalioti iš kampo į kampą. Būdavo, kad ir nenueidavau. Nuo antros klasės jau pasukau į futbolą.
Nuo pat mažumės buvau Panevėžyje, bet profesionalo karjerą pradėjau įstojęs į universitetą Kaune. Kritau kažkam į akį ir patekau į Kauno „Inkarą“. Pirmos, antros rungtynės, pavyko įmušti įvartį, ir taip viskas po truputį įsibėgėjo.
– Teko girdėti istoriją, kad kuomet atstovavote Kauno „Inkarui“ buvote gavę pasiūlymą iš ne bet ko, o iš Italijos grando AC „Milan“...
– Taip, faksas su kvietimu iš „Milan“ buvo atėjęs ir jį mačiau – tik neturiu išsaugojęs. Tie metai man buvo sėkmingi, kaip jaunas futbolininkas buvau antras tarp rezultatyviausių. Tuomet buvo nemažai pasiūlymų, tačiau su klubo vadovais apmąstėme, kas realiausia, kas „įkandama“. Milane tada žaidė Andrejus Ševčenka, kitos žvaigždės. Man ir sako – ką tu ten veiksi? Geriau važiuok ten kur kažką gali pasiekti, tobulėti – ne tik sėdėti ant suolo.
– Nesigailite tokio sprendimo?
– Sunku pasakyti, kas būtų buvę. Tiesiog ta „Milan“ svajonė nebuvo reali. Manau, kad geriau imti tai, ką gali įkasti, o ne žiūrėti į tą skanų obuolį. Galbūt tik vėliau buvo apmaudo, kad galėjau atsidurti ir Donecko „Šachtar“ ir „Brondby“. Tačiau ten buvo kitokie vadovų sprendimai – gal per mažai pasiūlė, gal kitos priežastys. Bet nėra ko gailėtis, taip jau buvo, dabar tai tik kaip atsiminimas.
– Iš „Inkaro“ keliavote į Rusiją – Kaliningradą, Samarą – ir į Norvegiją, bet ten sužaidėte labai mažai rungtynių. Kodėl?
– Iš vienos pusės, nebuvau pasiruošęs – Rusijoje reikėjo žaisti greičiau, su didesne jėga. Dar buvau nepakankamai tam subrendęs. Iš kitos pusės, 19 metų vaikiui buvo sunku gauti šansų, nukonkuruoti veteranus. Visgi Rusijoje buvo ir įvairūs užkulisiniai niuansai - pažintys, agentai ir taip toliau.
Norvegijoje, „Start“ klube, buvome kartu su Donatu Vencevičiumi. Deja, taip susiklostė, kad mūsų komanda žengė paskutinė. Atėjus iš žemesnės lygos į aukščiausiąją buvo sunku pasipriešinti varžovams, iškovojome vos vieną kitą pergalę. Tai ne ta komanda, kurioje galėjau atsiskleisti. Tuo pačiu ir aš veikiausiai nepateisinau komandos vilčių.
– Su FBK „Kaunu“ daugelį metų dominavote Lietuvos čempionate. Jaučiate nostalgiją tiems laikams?
– Taip, vis dėlto tai patys geriausi prisiminimai, geriausi metai. Parodžiau tai ką sugebėjau, pavyko iškovoti daug trofėjų. Labiausiai įsiminė pirmi metai, nes buvau jaunas, buvo smagu užsikabinti pirmąjį medalį, tapau rezultatyviausiu žaidėju – nors sezoną pradėjau ir „Atlante“. Su „Kaunu“ laimėjome auksą vienas po kito, todėl ilgainiui tas nublanko, tačiau dalyvauti UEFA Čempionų lygoje visada buvo įsimintina.
– Tuometinis „Kauno“ savininkas Vladimiras Romanovas garsėjo ekscentriškais poelgiais. Kokių keisčiausių dalykų teko matyti ar išgirsti pačiam?
– Nenoriu kažkaip negražiai atsiliepti, bet taip – kartais sprendimai būdavo keisti. Pavyzdžiui, keistai nuskambėdavo, kai Sandraugos turnyre kažkam žaisti neleisdavo išbūrus iš žvaigždžių. Būdavo, kad jis klausydavo būrėjų patarimų. Nors manęs tai neliesdavo. Kartą treniruočių stovykloje teko šokinėti per laužą. Pasitaikydavo įvairių kuriozų, bet nenoriu apie tai daug kalbėti. Jis tiesiog kitoks žmogus, kuris davė naudos futbolui. Daugelis žaidėjų jį mini geru žodžiu. Visi lygiavosi į „Kauno“ klubą, žaidėjams tekdavo pasitempti, nes ne bet kas ten patekdavo. Kartelė buvo užkelta aukštai.
– Iš Kauno išvykus į Škotiją, Edinburgo „Hearts“ klubą, pirmas rungtynes žaidėte prieš „Barcelona“. Ši dvikova – įsimtiniausia ir tuo pačiu netikėčiausia?
– Iš tiesų viskas įvyko labai greitai. Sužaidžiau Čempionų lygos atrankos rungtynes Lietuvoje, po jų man sako: rytoj turi būti Škotijoje. Ten tik spėjau iškrauti lagaminus ir sužinojau, kad žaisime su „Barcelona“. Tuo metu tai buvo tik eilinės draugiškos rungtynės, bet dabar jas prisimeni kaip per sapną. 50-60 tūkstančių žiūrovų, didžiausios futbolo žvaigždės: tai nepamirštama. Pamenu, kad vijausi Thierry Henry – tik akimirka ir jau dviem metrais atsilieku. Galva apsisuka, galvoju sau – kas per žvėris?
– Kelis mėnesius Jums teko pažaisti ir Izraelio čempionate. Kokį įspūdį paliko ši šalis?
– Ten savotiškai kitas pasaulis – dominuoja invidualus meistriškumas, mažai taktinio, komandiniai žaidimo. Jie turėjo tokių techniškų žaidėjų, kokių pas mus gal tik vienas kitas, tačiau visi žaisdavo labai individualiai. Net jei nepavykdavo, tą patį darydavo vėl. Buvo net keista – prašai kamuolio, lauki, bet bergždžiai. Pavyko įmušti kelis įvarčius, bet mūsų komanda nebuvo stipri. Kai komandai nesisekė buvo visko – keitė ir trenerius, ir važiavome pasimelsti. Tačiau kaip šalis, Izraelis labai patiko – tiek oras, tiek maistas, tiek žmonių mentalitetas. Visi žmonės šypsosi laimingi, visur švara, tvarka. Tokioje šalyje sutikčiau pasilikti gyventi.
– Esate minėjęs, kad po laikotarpio Marijampolės „Sūduvoje“ atsirado nusivylimas futbolu. Buvo minčių baigti karjerą? Kaip atsidurėte Pakruojyje?
– Baigti – turbūt ne, tačiau buvo nusivylimo. Izraelyje užsirekomenduoti nepavyko, „Sūduvoje“ taip pat po sėkmingų metų ėjo nesėkmingi. Neįvykdėme tikslų, pats nemažai laiko praleidau ant atsarginių suolo. Buvo sunku psichologiškai. Praradau futbolo skonį.
Perėjimas į „Kruoją“ buvo kaip šiaudo griebimasis. Iki tol niekas nesidomėjo. Kai iš Pakruojo paskambino ir paklausė, ar nori pabandyti, džiaugiausi, kad esu dar kažkam reikalingas.
– Kokios pagrindinės „Kruojos“ sėkmės priežastys praėjusį sezoną?
– Manau, kad 80 procentų – trenerio Vladimiro Čeburino nuopelnas, jo sugebėjimai viską sudėti į vietas, taip pat disciplina, tvarka, kolektyvas. Pagal pavardes neturėjome žvaigždžių, tačiau treneris išdėliojo viską kaip turi būti, išspaudė maksimumą ir pelnytai iškovojome tą sidabrą.
– „Kruojos“ komandoje turėjote legionierių iš Gajanos, Suomijos, Trinidado ir Tobago, Egipto, Nigerijos, Dramblio Kaulo Kranto, Gruzijos, Ukrainos, Rusijos. Kaip pavyko susikalbėti su visais ir išlaikyti gerą komandinę dvasią?
– Pasakysiu taip – nebuvo kelių žaidėjų iš vienos šalies, kaip pasitaikydavo kituose klubuose. Todėl nesusidarė atskiros grupuotės, su visais pavyko gerai sutarti. Emocingesnis tik buvo Youbou Thome. Kiti buvo nuoširdūs, neišsišokantys. Nebuvo kažkokių baliukų, visi matė save futbole ir aikštėje siekė maksimumo. To mums ir reikėjo.
– Pakruojo mieste tik šeši tūkstančiai gyventojų. Prieš šešerius metus paklausti apie A lygą, „Kruojos“ sirgaliai tik juokėsi ir kraipė galvas. Po metų „Kruoja“ jau žaidė A lygoje, o pernai debiutavo Europoje. Kaip Pakruojyje buvote pasveikinti su A lygos sidabro medaliais?
– Buvome vos ne ant rankų nešiojami. Visi pažindavo, paspausdavo ranką ar net užleisdavo eilėje parduotuvėje. Po čempionato labai šiltai buvome sutikti miesto Kultūros rūmuose, kaip tikros žvaigždės. Sveikino ir meras, ir visa savivaldybė. Vis dėlto tai didžiausias pasiekimas Pakruojo sportui.
– Tas ypatingas, mažo miesto gyventojų dėmesys motyvavo sezono metu?
– Taip, jei palygintume su Vilniumi ar Kaunu – ten ateina pora tūkstančių žiūrovų, tačiau daugeliui jų tai eilinis dalykas Ar laimėtum ar pralaimėtum – gatvėje tavęs vis tiek nepažįsta. Pakruojyje susirenka tik saujelė tų tikrųjų gerbėjų, visi pažįstami, kurie nuoširdžiai serga už komandą. Jei laimi – gali iškelta galva eiti per tą vienintelę miesto gatvę. Tuo pačiu neturi teisės ir pralaimėti, nes kitą dieną pirštais badys ar apkalbės.
– Šiemet po vienų sunkiai laimėtų rungtynių prieš „Kruoją“ Jūsų geras pažįstamas Vilniaus „Žalgirio“ puolėjas A. Velička pusiau rimtai ištarė, kad „kažkas neįtikėtino, net Beniušis gynėsi“. Dažnai pačiam tenka kaip puolėjui atidirbti už komandą gynyboje?
– Tokių rungtynių buvo. Tose Jūsų paminėtose rungtynėse buvo tokia taktika, kad turiu būti ten ir ten. Tada tas nepasiteisino. Vis dėlto buvome atsidavę treneriui ir žinojome, kad jis išspaus viską, kas imanoma. Kiekvienoms rungtynėms ruošdavomės atskirai. Nesvarbu, jei su ta pačia komanda žaisdavome trečią ar ketvirtą kartą. Kiekvienai ruošdavome siurprizų. Galbūt visi mus vadino gynybine, standartų komanda, kuri kažko tokio ypatingo neturi. Bet visi mūsų prisibijodavo. Išnaudojome savo stipriauses puses ir pasiekėme maksimalių rezultatų.
– Ar dar suskaičiuojate, kiek ir kokių medalių turite? Kurie iš jų brangiausi?
– Kažkada bandžiau suskaičiuoti, turbūt yra apie dešimt. Keturi ar penki aukso medaliai su „Kaunu“, keli medaliai su „Sūduva“. Paskutinis su „Kruoja“ iškovotas sidabras- man labai brangus, vertingesnis už daugelį auksų. Todėl, kad žinau, kad daug prie jo prisidėjau. Galbūt nepalyginsi su pirmu auksu, tačiau emocijų, kovos prasme jis ypatingas. „Kauno“ klube būdavo, kad komandoje po 30 lygiaverčių žaidėjų, o ir čempionatą neretai laimėdavome likus keliems turams iki pabaigos. Dabar kovojome iki pabaigos ir iškovojome sidabrą savo dvasia, su nedideliais resursais. To tikrai nusipelnėme.
– Šiemet tarp rezultatyviausių visų laikų žaidėjų – jei skaičiuotume tik nepriklausomos Lietuvos čempionatus – aplenkėte Remigijų Pocių. Kiek atkreipėte dėmesio į šį faktą?
– Kažkas užsiminė apie tai, pats susiskaičiavau ir čempionato eigoje išsikėliau tokį uždavinį. Pradžioje įmušiau devynis įvarčius, trūko dar šešių. Trečiajame rate patranka sustojo. Komanda laimėdavo, bet man pasižymėti nepavykdavo. Pasvarsčiau, kad reikia pasistengti. Nereiškia kad dėl to buvau savanaudis – nepaimsi įvarčio iš kito – bet labai norėjau to rezultato. Buvo smagu, kai pavyko.
– Įsimintiniausias karjeros įvartis – pirmasis?
– Taip, kaip ir daugeliui, kad ir kaip tai skambėtų banaliai. Prisimenu, kad su „Inkaru“ žaidėme prieš „Žalgirį“ namuose, man buvo 19 metų. Atsilikinėjome 0:1, tačiau pavyko išlyginti pačioje rungtynių pabaigoje.
Apskritai tokių įspūdingų įvarčių – per save ar suklaidinęs penkis žaidėjus – nesu įmušęs. Tik užpernai prieš „Atlantą“ ir „Bangą“ pavyko gražiai įmušti iš toli.
– 2015-ųjų sezone „Kruoja“ dalyvaus UEFA Europos lygos atrankoje. Planuojate dar parungtyniauti?
– Kol kas taškai dar nesudėlioti, priklausys nuo klubo vadovų, kokia bus komandos vizija (pokalbis vyko per žiemos atostogas – aut. past.). Kojos dar bėga, nesu pats savęs nurašęs, dar norėčiau žaisti – kol dar šį tą galiu, kol jaunimas neišstumia.
– Pakruojyje gyvenote bendrabutyje, pats miestas nėra didelis. Kaip leisdavote laiką?
– Visko prisigalvodavome – ar pažvejoti, ar šašlyką išsikepti, ar nuvažiuoti į Šiaulius. Tie, kurių namai yra toliau – kaip mano – po treniruočių ar rungtynių, esant galimybei, vykdavo namo pas šeimas. Kai nebūdavo ką veikti, žiūrėdavau serialus – nepraleidžiu nei vieno – ar žaisdavau internetinius žaidimus. Pavyzdžiui Candy Crush Saga. Neseniai praėjau 800-ąjį lygį. Reikės vėl pora savaičių laukti, kol sukurs daugiau!
Pakruojyje laikas būdavo stumiamas, čia nėra, pavyzdžiui, kokios nors kavinės, kurioje galėtum pasėdėti. Tačiau galbūt tas ir padėjo, nes daugiau laiko skirdavome poilsiui, pasiruošimui rungtynėmis – analizei, aptarimams. Daugiau bendravome, atsirado geresnis tarpusavio supratimas komandoje.
– Praėjusių metų vasarą po ilgesnės pertraukos sulaukėte pakvietimo į Lietuvos rinktinę. Tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus?
– Man buvo nemažai staigmena. Iš pradžių maniau, kad galbūt kas nors nors sugalvojo pajuokauti. Paskambinau treneriui paklausti ir įsitikinti. Klausiu, gal ką nors supainiojote, o man sako: „Viskas gerai, Benai, atvažiuok“. Buvo tuo pačiu ir pasididžiavimas, ir baimė, kaip čia viskas bus. Smagu tai, kad pasijaučiau dar kažko vertas, ne visai nurašytas. Man vien žodžiai „Lietuvos rinktinė“ daug ką reiškia.
– Rinktinei atstovaujate jau nuo 2001 metų. Kokie išliko geriausi prisiminimai?
– Negalėčiau kažko išskirti. Visi metai rinktinėje buvo smagūs ar įsimintini. Atsimenu kiekvieną įvartį. Vis dėlto niekada nebuvau pagrindiniu puolėju, visada prieš mane buvo kažkas kitas – Robertas Poškus, Edgaras Jankauskas, Tomas Danilevičius. Buvo smagu sužaisti kad ir penkias ar dešimt minučių. Visas rungtynes atsimenu kaip vakar, o visas praleistas laikas rinktinėje – labai geras.
– Pastaruoju metu rinktinėje esate vyriausias. Stengiatės savo patirtimi pasidalinti su jaunais žaidėjais?
– Pačiam baisu pagalvojus, kad esu vyriausias – kaip greitai bėga laikas. Jei kažkam reikia patarimo – be abejo, taip. Viena vertus, žaidėjams kurie rungtyniauja užsienio klubuose, kažko stebuklingo nepatarsi. Tačiau jeigu reikia, kažkurioje srityje padėti, nuraminti, nuteikti ar nuleisti ant žemės – stengiesi prisidėti kuo gali. Nesu niūruolis, iš tų kurie laikosi nuošalyje. Esu linksmas, todėl stengiuosi palaikyti gerą nuotaiką komandoje, pajuokauti. Neretai vienas kitą patraukiame per dantį.
– Turite nemažą futbolo marškinėlių kolekciją. Kokie eksponatai vertingiausi?
– Po rungtynių su „Barcelona“ pasikeičiau apranga su Thiago Motta. Iš rinktinės rungtynių Prancūzijoje turiu Erico Abidalio, iš U-21 rinktinės – Andrea Pirlo. Dar nemažai atsiuntė draugai, rinktinės kolegos. Iš viso turiu apie 60. Tačiau nėra taip, kad juos pirkčiau. Visi su savo istorijomis, visos vertingos.
– Žiemą rungtyniaujate ir „Futsal“ A lygoje, šį kartą – Kauno „Celsio“ komandoje. Neįgrista futbolas per visus metus?
– Man vien sėdėjimas namuose neprimintinas. Atrodo, sezonas baigiasi – jau dabar tai nenulipsiu nuo pečiaus – bet kojos nestovi vietoje. Reikia prasibėgti. Smagu, jei pakviečia, jei esi reikalingas, dar įmuši vieną kitą įvartį. Pagal savo sugebėjimus nesu labai tinkamas „Futsalui“, bet jei pažaisti vieną du kartus į savaitę – kodėl gi ne?
– Ko palinkėtumėt sau ir kitiems 2015-ųjų futbolo sezonui?
– Visai futbolo bendruomenei norėčiau palinkėti stabilesnių metų, futbolininkams – mažiau traumų. Rinktinei – kuo didžiausios sėkmės. Bus įdomūs metai, labai tikuosi, kad dar mums pavyks nustebinti pasaulį. Sau pačiam linkiu, kad smėlis dar nebyrėtų ir galėčiau sūnui parodyti, kaip tėvas žaidžia – iki šiol dar jis buvo mažas, kad prisimintų. Be abejo, norėtųsi išvengti traumų.