Du poliai
Bilbao „Athletic“ – tarsi gyva fosilija Senojo žemyno futbole.
Mat nėra kito elitui priklausančio klubo, kuriam niekada nebūtų atstovavęs nė vienas svetimtautis.
Formaliai „Athletic“ per 105 metus yra turėjęs keturis legionierius. Bet du jų buvo iš prancūziškos Baskų krašto dalies, o likę du – gimę į Pietų Ameriką emigravusiose baskų šeimose.
Bilbao klubo taisyklė – nerašyta, bet nekeičiama kaip šventraštis. Jei dienos šviesos pirmąkart neišvydai Baskų krašte, nesi baskų kilmės arba nuo mažumės nelankei vietinės futbolo mokyklos – „Athletic“ gretose nežaisi.
Bet kuriam futbolo vadybininkui nuo tokių grandinių pasišiauštų plaukai: globaliame dabarties pasaulyje griežta „Athletic“ komplektacijos politika smarkiai apriboja pasirinkimo galimybes ir varžovams suteikia rimtų konkurencinių pranašumų.
Nepaisant to, „Athletic“ yra viena iš trijų komandų, kurios per 88 metus besitęsiančią Ispanijos pirmenybių istoriją nė karto nebuvo iškritusios iš aukščiausiojo diviziono. Kitos dvi – Madrido „Real“ ir „Barcelona“.
Con cantera y afición, no hace falta importación – skelbia „Athletic“ moto. Vertimas būtų toks: „auginant savus talentus ir turint vietinių paramą, užsieniečiai nereikalingi“.
Con importación, no hace falta cantera y afición – praėjusią vasarą dėmenis vietomis sukeitė ir seną šūkį savaip interpretavo staiga ispaniškai prabilęs „Utenis“.
Jei „Athletic“ neturi analogų Europoje dėl savo stropiai puoselėjimo tautinio principo, Aukštaitijos klubas yra priešingo poliaus kraštutinumas.
Utenoje sezono pabaigos sulaukė vos keturi lietuviai, ir visi jie A lygoje geriausiu atveju trindavo atsarginių suolą.
Vyriausiasis „Utenio“ treneris iš Ispanijos Davidas Campana Lietuvos užkariavimo kampaniją vykdė su svetimšalių legionu, kuriame buvo dešimt jo paties tautiečių, trys prancūzai, po vieną žaidėją iš JAV, Čilės, Kolumbijos, Alžyro, Maroko, Gabono, Pietų Afrikos Respublikos.
Lietuva – tarp pirmaujančių pagal legionierių invazijos mastą
Net 83 procentus pagrindinės Utenos komandos sudėties sudarė užsieniečiai. Europos šalių aukščiausiose lygose tik „Chelsea“ pasižymi dar didesne legionierių dalimi rūbinėje – 92 proc.
Vieninteliai anglai Rusijos oligarcho Romano Abramovičiaus valdomame klube – Gary Cahillas ir Danny Drinkwateris. Maža to, „Chelsea“ sudėtyje nėra ir nė vieno kito Jungtinės Karalystės piliečio, neskaitant britišką pasą turinčio, bet Nigerijoje gimusio ir šiai šaliai atstovaujančio Victoro Moseso.
Bet futbolo tėvynėje – kitaip nei Lietuvoje – toks internacionalas jau seniai tapo norma. „Premier“ lyga nuolat pirmauja žemyne pagal užsieniečių skaičių. Šiuo metu vietiniai Anglijoje sudaro vos trečdalį visų futbolininkų, jei atskirus čempionatus turinčių Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos atstovus taip pat priskirsime legionieriams.
Tuo metu „Utenis“ ir panašiais, tik ne taip drastiškai pritaikytais principais komandą formavęs Kauno „Stumbras“ smarkiai pakeitė A lygos veidą. Pagal svetimšalių antplūdį tarp 50 Europos valstybių Lietuva iškilo į nebūdingai aukštą 13-ą poziciją.
Šiemet 45 proc. A lygos žaidėjų buvo legionieriai. Užnugaryje lieka tokios šalys kaip Ispanija (43 proc.), Olandija (41 proc.), Rusija (39 proc.).
Latvija šioje rikiuotėje tėra 33-ia (27 proc.), o Estija, kurioje legionierių dėl itin griežtų apribojimų žaidžia trigubai mažiau nei Lietuvoje (15 proc.) – 46-a.
Sąrašą užbaigia pusiau profesionali Farerų salų lyga, kurioje tik kas dešimtas žaidėjas yra atvykęs iš svetur, daugiausia – iš metropolijos Danijos.
Siūlėsi ir italai
Ispaniška kolonija tarp Aukštaitijos ežerų susiformavo „Utenio“ vadovams nusprendus pamėginti prasimušti į Europos taurių turnyrus.
2015-aisiais A lygoje debiutavusio klubo aukščiausia pozicija tarp elito buvo šeštoji. Uteniškiams reikėjo pakilti bent dviem laipteliais aukščiau.
„Jau metų pradžioje viduje mes buvome priėmę sprendimą pabandyti užsikabinti už Europos, o jeigu nepavyks – atsitraukti“, – DELFI teigė „Utenio“ direktorius ir dalininkas Artūras Gimžauskas.
Nuomonės šiuo klausimu klubo vadovybėje išsiskyrė. A. Gimžauskas skeptiškai vertino vos per 25 tūkst. gyventojų turinčio miesto komandos dalyvavimą A lygoje, nekalbant apie pirmos turnyro lentelės pusės šturmą. Tačiau nusvėrė valdybos pirmininko, garsaus Kauno verslininko Nemuno Dagilio ambicijos.
Klubo biudžetą šiemet pavyko šiek tiek išauginti – jis siekė apie 550 tūkst. eurų. Tiesa, ketvirtadalis šios sumos buvo reverzuotas praėjusiais metais visas miesto jaunųjų futbolininkų grupes subūrusios „Utenio“ akademijos reikmėms.
Pagrindinės ekipos komplektacija buvo patikėta naujam dalininkui Kastyčiui Valantinui ir „kviestiniam svečiui“ – formaliai klube jokių pareigų neinančiam verslininkui Algirdui Jotautui, kuris jau daugiau nei dešimtmetį užsiima futbolo agento veikla.
„Mums siūlėsi investuotojai iš Italijos, turėję panašių sumanymų. Pasirinkome žmones, kuriuos pažįstame ir kuriais pasitikime“, – pasakojo A. Gimžauskas.
„Utenyje“ ir iki tol buvo ne vienas legionerius iš Danijos, Švedijos, Slovėnijos, Tadžikijos, Kanados, Japonijos, kaimyninių šalių, o ekipą treniravo užsienio specialistai.
Tarptautinės operacijos pagreitį įgavo, kai ekipos vairininku praėjusią gegužę buvo paskirtas D. Campana.
Iki tol nė vienai aukščiausių divizionų komandai nevadovavusiam 43-ejų treneriui iš Malagos atstovauja agentas Sergio Castro. Pastarojo klientai netrukus užpildė ir „Utenio“ rūbinę.
Tiesa, A. Jotautas DELFI tvirtino, jog žaidėjai komandai buvo renkami iš skirtingų šaltinių.
„Pradėjome paieškas nuo trenerio. Mums reikėjo tokio, kuris propaguotų kombinacinį futbolą. Pasirinkimą labai ribojo finansinis veiksnys. Be to, su visa pagarba, Lietuva yra Europos futbolo provincija, o Utena – provincijos provincija. Negali čia privilioti garsių trenerių, lieka arba jau nurašyti vyresni, arba jauni.
D. Campana buvo pasirinktas kaip perspektyvus specialistas, turintis daug žinių, bet dar netreniravęs garsesnių klubų. Kartu su juo aptarėme, kokių futbolininkų reikėtų komandai, ir visi sujungę pajėgas ėmėme ieškoti. Naujokai atvyko ne tik iš Malagos – buvo ir iš Pamplonos, ir iš Barselonos, iš kitų šalių“, – kalbėjo „Utenio“ sporto konsultantas.
Kur išgaravo vietiniai?
Kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio lyga (LKL), futbolo A lyga nuo šių metų Europos Sąjungos piliečių nebelaiko legionieriais. Trečiųjų šalių atstovų klubas gali turėti ne daugiau šešių, o užsieniečių su ES valstybių pasu kvota – neribojama.
Tuo pasinaudojo Utenos ekipa, kurioje augant legionierių gretai, atvirkščiai proporcingai mainėsi vietinių futbolininkų skaičius.
Kol liepą „Utenis“ nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, prieš mačą su Marijampolės „Sūduva“ į starto sudėtį neįtraukęs nė vieno lietuvio.
A. Jotautas tikina, kad komandos senbuviai nebuvo išvaikyti – esą jie patys pasitraukė pamatę, kad meistriškumu nusileidžia naujokams.
„Mus kaltina, kad iš klubo buvo išvaryti visi lietuviai. Iš tikrųjų, išprašyti buvo tik du futbolininkai – dėl priežasčių, nesusijusių su žaidimu. Kitiems aštuoniems siūlyta likti. Bet žaidėjai, manau, tiesiog išsigando konkurencijos su jaunais užsieniečiais. Nė vienas nebuvo per prievartą laikomas ar varomas lauk“, – sakė A. Jotautas.
Neoficialiomis žiniomis, futbolininkai, palikę klubą dėl „su žaidimu nesusijusių priežasčių“, yra Jevgenijus Morozas, sukėlęs abejonių dėl sąžiningo žaidimo principų laikymosi, ir ukrainietis Viačeslavas Panfilovas, konfliktavęs su treneriais.
Lietuvių neįmanoma parduoti
Galiausiai „Utenio“ pagrindinėje komandoje kartu su 20 užsieniečių liko tik keturi jauni lietuviai – tiek, kiek privaloma pagal Lietuvos futbolo federacijos (LFF) varžybų nuostatus. Bet atsarginius vartininkus brolius Marių ir Luką Paukštę, gynėją Luką Valnonį bei saugą Aleksandrą Levšiną į gilų šešėlį nustūmė atvežtinė sudėtis.
Vadovus užgulė sunkūs rūpesčiai ieškant, kur apgyvendinti gausų legionierių kontingentą: dėl menkos butų nuomos Utenoje pasiūlos daliai žaidėjų teko įsikurti klubo bazėje – anot paties „Utenio“ atstovų, „kukliomis sąlygomis“.
O prie pietiečių ir svečių iš kitų žemynų nepratę uteniškiai į miesto gatves staiga pasipylusius nei lietuviškai, nei angliškai nekalbančius atvykėlius nužiūrinėjo skersakiuodami. Pasak A. Gimžausko, nemalonių situacijų dėl kultūrinių skirtumų pasitaikė, bet į rimtesnius incidentus jos neperaugo.
Kodėl klubas sudėtį, kurios amžiaus vidurkis – vos 22 metai, subūrė beveik vien iš legionierių?
Viena vertus, pastaruosius samdyti yra pigiau nei vietos žaidėjus. Mat užsieniečių sutartys apmokestinamos tik gyventojų pajamų mokesčiu, o lietuviams tenka pridėti ir socialinio draudimo įmokas.
Anot „Utenio“ vadovų, kuomet sezonui įsibėgėjus D. Campana Utenoje iš pagrindų performavo komandą, žaidėjų atlyginimų vidurkis išliko panašus – apie 600 eurų.
Kita priežastis – Lietuvoje paruošiama pernelyg mažai kokybiškos futbolo „žaliavos“.
„Problema ta, kad lietuviai Europoje nėra paklausi prekė. Užsieniečius parduoti daug didesnė tikimybė. Deja, tokia šiandienos Lietuvos futbolo realybė. Geri lietuviai išvažiuoja į užsienį arba žaidžia stipriausiuose klubuose. Lieka vidutiniokai, už kurių kainą galima gauti aukštesnės kvalifikacijos legionierių“, – aiškino A. Gimžauskas.
A. Jotautas – dar tiesesnis.
„Mūsų rezervinė „Utenis B“ komanda rėmėsi jaunais, alkanais lietuviais, treniravo lietuvis (Egidijus Varnas – DELFI). O rezultatus visi matome“, – į paskutinę vietą, kurią 24 iš 28 mačų pralaimėjusi ekipa užėmė LFF I lygoje, pirštu dūrė „Utenio“ sporto konsultantas.
Tad Utenos klubas nuėjo „Stumbro“ pramintu keliu, vildamasis, kad pigūs legionieriai padės išplėšti kelialapį į Europos lygos kvalifikaciją ir mažiausiai 215 tūkst. eurų dydžio UEFA išmoką, tenkančią vien už startą varžybose.
UEFA turnyras būtų atnešęs ne tik garantuotas pajamas, prilygstančias pusei klubo biudžeto, bet ir žvalgų dėmesį. Mat tai – kur kas ryškesnė vitrina nei mažai ką dominanti A lyga. O „Utenis“ vylėsi užsidirbti perleisdamas jaunus užsieniečius pajėgesniems klubams.
Realybėje neišdegė nei viena, nei kita. Rugpjūtį už 50 tūkst. JAV dolerių Churibgos „Olympique“ (Marokas) ekipai parduotas Bisau Gvinėjos rinktinės gynėjas Rudinilsonas buvo pirma ir paskutinė kregždė, išskridusi į finansiškai sotesnius pietus.
O rugsėjį uteniškiams koją pakišo tas pats „Stumbras“, netikėtai nukarūnavęs Vilniaus „Žalgirį“ LFF taurės turnyro finale. Kauniečiams pelnius kelialapį į Europos lygą, laisvų vietų europiniame eksprese liko trys: dėl ketvirtos pozicijos A lygoje konkuravęs „Utenis“ suvokė, jog šokti dar aukščiau blauzdos per silpnos.
Grįžta prie ištakų
Savo ispaniškąjį projektą uteniškiai užbaigė taip pat ūmiai, kaip ir pradėjo. Praėjus dviem dienoms po finišo sau įprastoje šeštoje vietoje, klubas praėjusią savaitę paskelbė pasitraukiantis iš A lygos.
Iš esmės tai reiškia perėjimą nuo A. Jotauto plano prie A. Gimžausko vizijos: „Utenis“ ruošiasi žaisti I lygoje, kelis kartus sumažinti išlaidas pagrindinei komandai ir daugiau dėmesio skirti akademijos veiklai.
A. Gimžauskas neslėpė, jog dar vieno panašaus bandymo prasiskverbti į Europą klubas neištemptų finansiškai.
„Dviračio čia neišrasi, viską lemia biudžeto dydis. Jeigu atsirastų žmonių, kurie padėtų ant stalo pusantro milijono, manau, vėl eitume panašiu keliu. Tačiau tokio dydžio mieste kaip Utena surinkti tiek paramos nėra realu.
Mes klubą pradėjome statyti nuo stogo. Manęs niekas neįtikins, kad mažame miestelyje klubas gali išsilaikyti be savo vaikų. Akademija yra pamatai, kurių neturint, nėra prasmės investuoti į auksinį stogą. Nebenorime „pravalgyti“ dviejų trečdalių savo biudžeto. Taip, A lyga – prestižas. Deja, kol kas nieko daugiau. Ji dar nėra toks produktas, kuris padėtų išsilaikyti mažesniems klubams“, – dėstė „Utenio“ direktorius.
Dėl užverčiamo ispaniško puslapio lengviau atsidusti turėjo Utenos savivaldybė, kuri klubui šiemet patikėjo miesto stadioną ir skyrė per 300 tūkst. eurų.
Kalbėdamas su DELFI, Utenos meras Alvydas Katinas klubo sprendimų nekritikavo, bet neslėpė girdėjęs dėl jų įvairių replikų.
„Manau, tam tikro nusivylimo yra. Bet ne komanda, o pačios komandos viduje. Buvome informuoti apie tam tikrus dalykus, kurie kelia įtarimų. O dėl ispanų – nė nežinau, kaip jie atsirado. Girdėjau ir visokių juokelių, ir rimtų pasvarstymų šia tema. Aš pats ypatingų problemų čia nematau. Mums reikia žiūrėti, kad veiktų akademija, kad būtų auginami vaikai. O profesionalus futbolas – ne merų kompetencija“, – sakė A. Katinas.
Nors kito sezono planai dar tik dėliojami, klubas jau atsisveikino su D. Campana ir beveik visais legionieriais, permainos planuojamos vadovybėje.
Prasmės nebetenka ir tolesnis bendradarbiavimas su A. Jotautu.
„Jeigu jie to norės, žiūrėsime. Nei jie liko nusivylę ar supykę, nei aš. Tik gaila, kad nepavyko pasiekti norimo rezultato“, – apie ateitį kalbėjo „Utenį“ greta „Chelsea“ trumpam įkurdinęs agentas.
O paklaustas, ar mato perspektyvų tokį patį futbolo verslo modelį pamėginti pritaikyti kitame A lygos klube, pašnekovas traukė pečiais.
„Tiesą pasakius, apie tai dar negalvojau“, – nei „taip“, nei „ne“ netarė A. Jotautas.
Žaidimas su degtukais
Kalbėdamas su DELFI, A. Jotautas prisipažino nemėginęs domėtis panašiu keliu pasukusių klubų likimu.
O istorija byloja, kad ne viena importinių prekių sandėliu virtusi komanda vėliau išleido paskutinį kvapą.
Bene garsiausias – „Beveren“ atvejis. Dukart Belgijos čempionai šio amžiaus pradžioje grumdavosi dėl išlikimo elitiniame šalies divizione.
2001 metais Antverpeno priemiesčio klubas tapo daugelį šokiravusio trišalio eksperimento dalimi. „Beveren“ pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Londono „Arsenal“ ir Abidžano futbolo akademija.
Belgijos ekipa ėmė tarnauti kaip vartai į Europą jauniems žaidėjams iš Dramblio Kaulo Kranto, kurių gabiausius į savo gretas ketino pasikviesti Anglijos klubas. Naujus partnerius vienijo sena Abidžano mokyklai vadovavusio prancūzo Jeano-Marco Guillou ir jo tautiečio, nepakeičiamo „Arsenal“ stratego Arsene'o Wengero pažintis bei „Beveren“ spaudę nepritekliai, kuriais žadėjo pasirūpinti londoniečiai.
2004 metų Belgijos taurės varžybų finalą spauda pakrikštijo rungtynėmis tarp „Brugge“ ir Dramblio Kaulo Kranto komandos.
Mat tąsyk „Beveren“ starto sudėtyje kartu su gynėju iš Latvijos Igoriu Stepanovu išrikiavo dešimt afrikiečių.
Belgijoje savo europines karjeras pradėjo tokie žaidėjai kaip broliai Kolo ir Yaya Toure, Emmanuelis Eboue, Boubacaras Barry, Gervinho.
Bet „Beveren“ minėtą finalą pralaimėjo, o daugiau jokių pasiekimų penkerius metus trukęs „afrikietiškasis“ periodas komandai neatnešė.
Abidžano-Bevereno-Londono trikampį išardė susitarimų finansiniais užkulisiais pradėjusi domėtis FIFA, draudžianti klubams valdyti kitas ekipas. Tuometis FIFA prezidentas Seppas Blatteris „Beveren“ situaciją pavadino „iškrypimu futbole“.
Nors formaliai jokių taisyklių pažeidimų tąsyk nustatyta nebuvo, anglai atsitraukė, o nebereikalingas „Beveren“ tvėrė trumpai. 2010 metais klubą ištiko finansinė suirutė, privertusi susijungti su kaimynais iš žemesnės lygos „Red Star Waasland“. 75 metus gyvavęs „Beveren“ pavadinimas išnyko iš futbolo žemėlapio.
Itališka sėkmės istorija
Kur kas geriau užsienio talentų „supirktuvės“ verslas sekasi „Udinese“ klubui.
Alpių priekalnėse pasislėpusio nedidelio Udinės miesto ekipa šiuo metu yra trečia Europoje pagal legionierių proporciją komandoje (81 proc.).
Nuo „Beveren“ ar „Utenio“ Šiaurės Italijos klubas skiriasi tuo, kad svetimšalius veža ne konvejeriu, o pasirenka ypač kruopščiai. Išvystytas žvalgų tinklas, vadovaujamas buvusio Italijos rinktinės žaidėjo Andrea Carnevale, yra didžiausias „Udinese“ koziris.
Jį nuo 1986-ųjų kūrė milijonierių Pozzo šeima, kurios galva Giampaolo 2008 metais buvo išrinktas geriausiu „Serie A“ pirmenybių klubo prezidentu.
Čiliečiai Alexis Sanchezas ir Mauricio Isla, kolumbiečiai Juanas Cuadrado ir Cristianas Zapata, brazilas Allanas, marokietis Mehdi Benatia, ganiečiai Asamoah Gyanas, Sulley Muntari ir Kwadwo Asamoah, slovėnas Samiras Handanovičius, šveicaras Gokhanas Inleris – tai tik per pastarąjį dešimtmetį pelningai parduoti buvę „Udinese“ žaidėjai.
Nebūdamas galiūnu aikštėje, Udinės klubas yra vienas lyderių Europoje skaičiuojant pajamas iš futbolininkų perėjimų.
Sėkmė futbolo turguje skatino G. Pozzo dar labiau plėsti verslą: italas 2009 metais įsigijo „Granada“ (Ispanija) klubą, o 2012-aisiais – „Watford“ (Anglija) ekipą.
Tiesa, uždirbti iš Lietuvos futbolininkų nesugebėjo ir jis. Dvejus metus „Watford“ praleidęs vartininkas Giedrius Arlauskis neįsitvirtino Anglijoje ir praėjusią vasarą persikėlė į Klužo CFR (Rumunija) be perėjimo mokesčio.
Nors iš esmės aptarnauja turtingesnius žemyno klubus, „Udinese“ stabiliai laikosi tarp „Serie A“ vidutiniokų, ne kartą šiame amžiuje buvo iškovojusi kelialapius į Europos taurių turnyrus. Tik pastarieji metai savo simbolio – karjerą baigusio puolėjo Antonio Di Natale – netekusiai komandai buvo prastesni: prireikė grumtis dėl išlikimo.
Įvairaus plauko kombinatorių pereinamasis kiemas
Lietuvoje pirmasis žaidėjų pardavimo verslą pabandė įsukti nebeegzistuojančio „Vilniaus“ savininkas Algimantas Breikštas.
2006-2007 metais verslininkas, vaizdžiai tariant, iš Brazilijos į Lietuvos sostinę skraidino futbolininkų kupinus lėktuvus.
Tuometis komandos treneris Kęstutis Latoža laužė galvą, kaip pramokti portugalų kalbos: brazilų „Vilniuje“ buvo tiek pat, kiek dabartiniame „Utenyje“ – ispanų.
Į A lygos čempionų titulą taikiusi ekipa žlugo, kai A. Breikštas įsigijo Lodzės LKS (Lenkija) klubo akcijų ir visą dėmesį nukreipė į kaimyninę šalį. Bet netrukus jis futbolo verslu nusivylė ir pasitraukė, taip ir nesulaukęs savo braziliškosios investicijos dividendų.
Mat į lietuvio pasemtą jaunuolių iš Brazilijos saują buvo pakliuvęs ir vienas grynuolis. Bet „Barcelona“ ir Brazilijos rinktinei dabar atstovaujantis saugas Paulinho, už kurį skirtingi klubai iš viso yra sumokėję jau apie 80 mln. eurų, iškilo tik grįžęs į tėvynę po karjeros etapo Vilniuje ir Lodzėje.
Nors „Vilniui“ nepavyko, pastaraisiais metais prie A lygos slenksčio nuolat rikiuojasi investuotojais prisistatantys asmenys iš Vakarų Europos, Rusijos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, Šiaurės Afrikos, Azijos, net Pietų Amerikos.
Gargždų „Banga“, Alytaus „Dainava“, Pakruojo „Kruoja“, Klaipėdos „Atlantas“, „Klaipėdos granitas“ – ne vienas klubas susigundė užsieniečių pažadais, nors vėliau teko pasigailėti.
Vieni „investuojai“ iš paskos velkasi prastos reputacijos uodegą ir sąsajas su sutartų rungtynių organizatoriais, kitus vilioja galimybė minimaliais kaštais pelnyti vietą Europos taurių turnyruose. O kartais abu tikslai derinami tarpusavyje.
Užsieniečių domėjimąsi Lietuvos klubais DELFI yra paaiškinęs rusas Jurijus Šelenkovas, kurį LFF 2014 metais išstūmė iš Tauragės „Tauro“ dėl ankstesnių įtartinų istorijų Daugpilio „Daugava“ (Latvija) ekipoje.
„Rusijoje visos vietos jau užimtos, su mano finansinėmis galimybėmis ten nieko nenuveiksi. O čia – galima. Norėjau versdamasis minimaliais resursais sudaryti galimybę nepastebėtiems žaidėjams iš Europos parodyti save ir kažkur išvykti. Tokia ir yra mano verslo logika“, – tuomet kalbėjo J. Šelenkovas.
Skaičiuojama, jog A lygai būtinas minimalus klubo metinis biudžetas yra apie 300 tūkst. eurų, o į pirmą ketvertą spaustis leidžia dvigubai didesnė suma. Tiesa, susigaudyti lietuviško futbolo piniginėje – ne taip paprastai, nes neretai joje vietoje šlamančių būna grūdami skolos lapeliai ar tiesiog tušti pažadai.
Šiaip ar taip, europiniu mastu A lygos finansai atrodo kaip vaikų žaidimai. Paskutinieji sužaisti šią partiją nusprendė nuosavą agentūrą valdantys verslininkai iš Jungtinės Karalystės ir Portugalijos, praėjusiais metais įsigiję „Stumbrą“.
Naujuosius savininkus atlydėjo nenusisekusių projektų šleifas. Į prabangių vilų kompleksą portugališkoje Atlanto vandenyno pakrantėje prieš tai investavusiai „E3 Property“ kompanijai, įsikūrusiai Londone, kirto recesija ir kritusios nekilnojamojo turto kainos.
Antrinei bendrovei „E3 Sports“, turėjusiai per milijoną eurų skolų, praėjusiais metais Jungtinėje Karalystėje buvo paskirtas likvidatorius. Agentavimo veiklą perėmė tuo pačiu metu įregistruota ir kone identiškai pasivadinusi nauja kompanija „E3 Sports Partnerhip“, taip pat priklausanti „Stumbro“ savininkams.
Finansinių problemų turi ir pats Kauno klubas – sezono metu atlyginimai žaidėjams vėlavo kelis mėnesius, o pabaigoje ekipą paliko penki žaidėjai iš Lietuvos, viešai nusiskundę, jog vietiniai futbolininkai klube nėra gerbiami. Iš posto pasitraukė ir buvęs prezidentas Sergejus Slyva, kurį pakeitė į priešakinę liniją išėjęs vienas „Stumbro“ dalininkų Richardas Walshas.
Vis dėlto LFF taurės finale kauniečius aplankiusi sėkmė ir pelnytas kelialapis į Europos lygos atranką leidžia tikėtis, kad „Stumbro“ projektas rutuliosis į priekį.
Dar bent sezoną ar pusę – planuoti toliau į ateitį Lietuvos futbole nėra prasmės.