Etatinė autsaiderė – tokį statusą buvo užsitarnavusi Lietuvos jaunių rinktinė, per pastaruosius pusantro dešimtmečio V. Granatkino vardo turnyre nė sykio nesugebėjusi pakilti iš antros galutinės komandų rikiuotės pusės.
Šįkart lietuviai Sankt Peterburge nebėra nematomi statistai.
Ilgamečio FIFA viceprezidento (1947-1950 ir 1955-1979 metais) iš Sovietų Sąjungos atminimui dedikuotose tradicinėse jaunimo varžybose, kurių ištakos siekia 1981 metus, Antano Vingilio auklėtiniai netikėtai ėmė skinti pergales.
Lietuvos ekipa per savaitę paeiliui nurungė bendraamžius iš Armėnijos (1:0), Rusijos (2:0) ir Moldovos (2:0) ir laimėjo B grupės turnyrą.
Penktadienį nuo 12 val. lietuvių laukia pusfinalis su antrą vietą A grupėje užėmusia Turkijos rinktine.
Tai – kažkas seniai pamiršto šaliai, už kurios nacionalinės futbolo rinktinės rezultatus prastesni tik liūdną ateitį žadantys visų amžiaus grupių jaunimo komandų pasirodymai. Kurios 19-mečiai prieš dvejus metus tame pačiame V. Granatkino turnyre liko paskutiniai 14-i, o pernai tarp 16-os ekipų užėmė 13-ą vietą, aplenkę tik Irano, Tadžikijos ir Indijos komandas.
Stebuklų buvo sunku tikėtis ir iš dabartinės jaunių rinktinės, kurioje vienintelis „Trakų“ saugas Justinas Marazas atlieka svarbesnį vaidmenį A lygos klube. Kiti žaidėjai daugiausiai atstovauja dubleriams arba rungtyniauja LFF I lygos ekipose.
Bet Rusijoje lietuviai dar nepraleido nė vieno įvarčio, o patys žiūrovams jau padovanojo keletą gražių ir rezultatyvių akimirkų.
Efektingas Mato Vareikos įvartis į Moldovos vartus – nuo 1:54:30
Turkija, kuri išsirikiuos kitoje aikštės pusėje penktadienį, atrodo grėsmingai, nors V. Granatkino turnyre jokių kalnų dar nevertė. Būsimi varžovai 0:1 pralaimėjo kazachams, 3:0 įveikė kirgizus ir 1:1 sužaidė su Sankt Peterburgo komanda, kuri užėmė pirmą vietą A grupėje ir pusfinalyje susitiks su tautiečiais, atstovaujančiais likusios Rusijos rinktinei.
Nugalėję turkus, lietuviai pakartotų 2002 metų pasiekimą.
„Būtų malonu, jei ir pagerintų. Tai būtų laiptelis į viršų visam mūsų futbolui“, – DELFI sakė T. Labukas.
34-erių žaidėjas buvo vienas tų, kurie prieš 16 metų užfiksavo kol kas geriausią Lietuvos rezultatą V. Granatkino turnyre.
Romualdo Lavrinavičiaus treniruojama ekipa tuomet nužygiavo iki pat finalo, pakeliui nukaudama Sankt Peterburgo (3:0), Kinijos (4:3), Baltarusijos (3:1) komandas ir sužaisdama lygiosiomis (1:1) su ukrainiečiais.
„Pamenu, kad žaidėme manieže, ant dirbtinės dangos. Kai kuriems žaidėjams – ypač gynėjams, kurie turėdavo dažniau čiuožti bandydami išmušti kamuolį – ant kojų atsirado vočių. Tai buvo tikrai skausminga. Bet neverkėme, ėjome ir žaidėme. Turėjome labai gerą komandą, o treneris R. Lavrinavičius iš jos nulipdė tikrą kolektyvą“, – prisiminimais dalinosi puolėjas, prie sėkmingo žaidimo prisidėjęs dviem įvarčiais.
Pralaimėjimo turnyre lietuviai taip ir nepatyrė, bet nugalėtojais netapo. Finale su Rusijos komanda pagrindinis rungtynių laikas baigėsi rezultatu 1:1, o baudinių seriją šeimininkai laimėjo 3:1.
Nepaisant to, varžybose, kurios sutraukia daug buvusios sovietinės erdvės klubų žvalgų, tuomet į save dėmesį atkreipė ne vienas lietuvis, vėliau pasirašęs pelningas sutartis.
T. Labukas po metų išvyko į Maskvos „Dinamo“ ir, nors ten neįsitvirtino, per karjerą spėjo pažaisti 9 užsienio klubuose.
Dabar jo kasdienybė – kur kas kuklesnė nei buvo geriausiais laikais.
Veteranas šią savaitę turėjo pats imtis organizuoti Klaipėdos „Atlanto“ treniruotes ir joms vadovauti, nes finansinę krizę kenčiančiame klube, pasitraukus Algimantui Briauniui, nebeliko trenerių.
Vasarą vienu metu neužteko ir žaidėjų, tad vien amžinojo vadovo Vacio Lekevičiaus pažadais maitinamas „Atlantas“ turėjo prašyti nukelti rungtynes. O A lygos turnyro lentelėje komanda nučiuožė į šeštą vietą, jau tik 4 taškais lenkdama absoliučią autsaiderę „Jonavą“.
Savo kailiu pajaustas skirtingas patirtis palyginti galintis T. Labukas „užsiveda“ kalbėdamas apie dabar nupūsti dulkes nuo seno pasiekimo galintį Lietuvos jaunimą.
„Pirmiausia jiems palinkėčiau eiti į treniruotę sunkiai dirbti, o ne pabūti, praleisti laiką su draugais. Kiekvienas turi nepaleisti iš akių savo tikslo“, – pamokė puolėjas.
Su DELFI jis kalbėjosi apie 2002 metų komandą, jos pasirodymą V. Granatkino turnyre ir vėlesnius žaidėjų likimus, auksinius trenerio žodžius bei tai, kaip pats dabar auklėja jaunesnius komandos draugus „Atlante“.
– 2002-aisiais finale baudinių serija buvo labai nesėkminga lietuviams – iš keturių smūgių tikslą pasiekė tik vienas.
– Taip, aš mušiau pats pirmas ir pataikiau į virpstą. Nesakyčiau, kad buvo ypatinga įtampa, prieš tai buvau įmušęs gal 7 baudinius iš eilės. Smūgiavau į savo kampą, paprasčiausiai nepasisekė. Edgaras Česnauskis taip pat labai gerai mušdavo baudinius, turėjo „smagią“ koją. Bet ir jam nenuskilo. Gal nuovargis pasijuto, nežinau. O gal jei aš būčiau pirmas įmušęs, būtų atsiradę daugiau pasitikėjimo, viskas kitaip būtų pasisukę. Galėjome tapti čempionais, deja, nepavyko. Bet šansą turi dabartinis jaunimas.
– Jei nemeluoja rungtynių protokolas, tuomet finale šeimininkus palaikė daugiau nei 8 tūkst. žiūrovų.
– Taip, tribūnos tikrai buvo pilnos, rusus labai stipriai palaikė. Bet mes susitvarkėme, sužaidėme gerai. Tikrai nebuvome silpnesni už rusus, nors jų komanda buvo galinga. Pavyzdžiui, puolime žaidė Aleksandras Daniševskis, kuris tuo metu jau rungtyniavo Maskvos „Spartak“ klube, mušė įvartį Čempionų lygos grupių varžybose į „Liverpool“ vartus.
– Tada Rusijos ekipoje žaidė ir Vladimiras Bystrovas – būsima „Spartak“ ir Sankt Peterburgo „Zenit“, taip pat nacionalinės rinktinės žvaigždė.
– O taip, raketa! Tokį vien pavyti sunku būdavo. Bet ir mes nebuvome silpni. Galėjome su Rusija žaisti kaip lygūs su lygiu.
– Jūsų nuomone, ar pasirodymas nemažai žvalgų pritraukiančiame V. Granatkino turnyre turėjo įtakos tolesnėms lietuvių karjeroms?
– Aš manau, kad taip. Galiu išvardinti visus mūsų žaidėjus, kas kur paskui nuėjo. Mes su Mariumi Kazlausku išvažiavome į Maskvos „Dinamo“, Mindaugas Kalonas jam jau priklausė, Egidijus Majus išvyko į „Zenit“, E. Česnauskis – į Kijevo „Dinamo“. Giedrius Tomkevičius visą gyvenimą buvo ištikimas Panevėžio „Ekranui“ ir daugybę kartų tapo Lietuvos čempionu, Paulius Grybauskas su manimi žaidė Rumunijoje, Paulius Paknys – Lenkijoje, Saulius Mikoliūnas įsitvirtino Škotijoje.
Toje V. Granatkino turnyro komandoje dar nebuvo, bet vėliau prie mūsų prisijungė Darvydas Šernas, Vytautas Lukša, Mindaugas Panka – būsimi ilgamečiai suaugusiųjų rinktinės žaidėjai. O iš viso iš mūsų grupės dešimt ar vienuolika futbolininkų vėliau žaidė rinktinėje. Taip, mūsų karta, Lietuvos mastu, buvo nusisekusi.
Galiu pasakyti, kad anuometėje komandoje mes visi išsiskyrėme savo motyvacija. Žinojome, dėl ko treniruojamės, dėl ko einame į aikštę. Aišku, ir pati mūsų vaikystė buvo visai kitokia nei dabartinio jaunimo. Daugiau laiko praleisdavome lauke, ne tik su kamuoliu. Taip pat turėjome gerus pedagogus – savo pirmuosius trenerius, vėliau R. Lavrinavičių, kuris buvo tikras psichologas, motyvatorius. Nuo pirmų žingsnių mus stūmė siekti aukštumų, o ne šiaip praleisti laiką.
Įstrigo R. Lavrinovičiaus žodžiai: jeigu jau ateini į treniruotę, tai ką nors iš jos pasiimk. Kiekviena treniruotė turi kažkur vesti, duoti naudos, kažkuo padėti varžybose. Pirmiausia, pats turi spausti iš savęs maksimumą. Būtent to pirmiausia palinkėčiau jaunimui: eiti į treniruotę sunkiai dirbti, o ne pabūti, praleisti laiką su draugais. Kiekvienas turi nepaleisti iš akių savo tikslo: tobulėti, išvykti į gerą klubą, patekti į rinktinę ir panašiai.
– Jaunesniems komandos draugams iš „Atlanto“ kalbate tą patį?
– Taip. Turime labai daug jaunų žaidėjų, tad kartais jiems pasakau: chebryte, dirbkite dėl savęs, nes jums – viskas prieš akis. Bet reikia rezultatų, be kurių būsite niekam neįdomūs.
Aš visada linkęs patarti, paraginti, o ne šaukti, jei kažkas nepavyksta. Seniau vyresni komandos draugai nesicackindavo: jei prarasdavai kamuolį, išplūsdavo, galėdavai ir per ausį gauti. Dabar – jau kiti laikai.
– Turbūt neatsitiktinai būtent jūs tapote laikinuoju „Atlanto“ treneriu. Lengvai apsiprantate šiose pareigose?
– Joks aš ne treneris. Tikro trenerio mes laukiame, tikiuosi, jis greitai bus. O kol nėra, patys susidarėme programą ir treniruojamės. Nėra taip, kad aš vienas visiems komanduoju – dirbame bendrai, kiti padeda man, pasitariame, ką darome per treniruotę ir kodėl.
Geriau jau tegu komanda treniruojasi, palaiko sportinę formą, o ne guli lovoje. Tiek laiko kentėjome, o dabar iki sezono galo beliko 5 rungtynės. Viską mesti, apsileisti ir nieko nebedaryti būtų apmaudu. Be to, mes – sportininkai, treniruotės yra mūsų gyvenimo būdas. Maža kas – gal kažkas pasikeis, gal ateis naujas treneris, o mes būsime nepasiruošę. Nesinori vėl gauti į kailį, norisi pelnyti taškų.
– Nesibaiminate, kad per šį rinktinių „langą“ nuo „Atlanto“ vėl nubyrės vienas kitas žaidėjas?
– Baisiau buvo rugpjūtį, kai žaidėme 8 mačus per 24 dienas. Net ir gerai pasiruošusiai komandai būtų sunku atlaikyti tokį krūvį. Ačiū Dievui, kad nepasitaikė rimtesnių traumų, ištvėrėme. Tik gaila, kad rezultatai prasti. Bet dar yra laiko jiems pataisyti.
– Rezultatai turbūt logiški turint galvoje tai, kokios būklės yra klubas. Nepametėte skaičiaus bandydamas suskaičiuoti, kiek mėnesių vėluoja atlyginimai?
– Gal šitos temos nelieskime. Visi aplink viską žino, situacija tikrai nekokia. Net nenoriu apie tai kalbėti, šie klausimai turėtų būti adresuoti klubo direktoriui. Laukiame miesto pagalbos, manau, jie negali užmerkti akių. Juk „Atlantas“ atstovauja Klaipėdai. Tikimės, kad iš šios situacijos bėgant laikui išlįsime, kad kas nors atsidėkos už mūsų vargą.
– Dar nepabodo laukti naujienų, kurios vis tiek nepasitvirtina, viskas lieka kaip buvę?
– Gal anksčiau ir būtų atsibodę. Dabar esame per toli nuėję. Aš asmeniškai jau nebekreipiu dėmesio į visus tuos dalykus, tiesiog noriu kaip įmanoma geriau užbaigti sezoną. Jau ir ne tie metai, kad kažkur lakstytumei.
– Dabar žaidėjų tikslas – tiesiog išvengti paskutinės vietos A lygoje?
– Apie ją negalvojame. Neieškau alibi, pasiteisinimų. Sportinio pykčio dar turiu, todėl noriu taikyti aukštyn, o ne žemyn. Galvojame apie šešetuką.