Tiesa, jei pernai 28 įvarčiai buvo trečias rezulatas LMFA A lygoje, tai šiais metais Ugnė čempionato snaiperių klasifikacijoje nusileido tik 42 įvarčius įmušusiai Šiaulių „Gintros“ puolėjai Rimantei Jonušaitei.
Lietuvos čempionate U. Lazdauskaitė rezultatyviais smūgiais pasižymėjo 15-oje rungtynių iš 20-ies. Daugiausiai – net 13 įvarčių žalgirietė atseikėjo Utenos „Utenio“ ekipai, 6 pelnė rungtynėse su Gargždų „Banga“, 4 – su FK „Vilnius“ ekipa, 3 – su „Kauno Žalgiriu“, 2 kartus sugebėjo pramušti ir Šiaulių „Gintros“ gynybinius įtvirtinimus.
Čempionatą pradėjusi penkiais į Utenos „Utenio“ vartus pelnytais įvarčiais, paskutinėse A lygos rungtynėse U. Lazdauskaitė dviem tiksliais smūgiais nuo 11 metrų žymos nulėmė MFA „Žalgiris“-MRU komandos pergalę prieš Gargždų „Bangą“.
„Labai džiugu, kad užbaigėme sezoną pergale. Sezonas buvo ilgas ir sunkus, jo pabaiga taip pat nelengva, tad tikrai smagu, kad pačios sau pasidarėme šventę laimėdamos paskutines rungtynes Gargžduose. Oro sąlygos buvo labai sudėtingos, bet niekas nesiskundė, visos buvome nusiteikusios žaisti tik dėl pergalės. Vis dėlto, atvažiavome iš Vilniaus ne tam, kad pralaimėjusios grįžtume namo. Norėjosi išvažiuoti su pergale“, – po paskutinių A lygos rungtynių teigė U. Lazdauskaitė.
– MFA „Žalgiris“-MRU komandai paskutinės rungtynės buvo tik formalumas, tuo metu „Bangai“ reikėjo bent taško, kad iškovotų bronzos medalius. Tačiau jūs to taško Gargždų futbolininkėms neatidavėte. Ar tai buvo kažkoks principinis nusiteikimas, noras neleisti varžovėms pasiimti bronzą?
– Su „Banga“ per pastaruosius kelis metus turėjome ne vieną rimtą ir įsimintiną mūšį. Gargždų futbolininkės propaguoja kietą žaidimo stilių, po rungtynių su jomis lieka ne tik mėlynės, bet ir sportinis pyktis, noras įrodyti, kad esame geresnės futbolininkės, kad laimėti galima ne tik fizine jėga, bet ir žaidžiant gražų futbolą. Manau, kad šį sezoną laimėjusios visas ketverias tarpusavio rungtynes mes tai ir įrodėme.
– Šis sezonas MFA „Žalgiris“-MRU komandai buvo sidabrinis, kaip ir pernykštis. Bet ar galima sakyti, kad jis vis dėlto buvo kitoks?
– Tikrai taip. 2020-ais mes grįžome į A lygą po Pirmoje lygoje praleistų metų, mums reikėjo apsiprasti su A lygos komandomis, aukštesnio lygio futbolu, didesniu žaidimo greičiu. Ir nors pernai iškovojome sidabrą, bet pdarėme tai tik pačioje čempionato pabaigoje, po labai atkaklios kovos. O šiais metais mes tikrai žaidėme brandesnį futbolą, labiau pasitikėjome savimi, savo jėgomis ir sugebėjome užsitikrinti antrą vietą A lygoje ketvirto rato pradžioje.
Kad šis sezonas buvo geresnis patvirtina ir dvi labai kokybiškos rungtynės su čempionėmis, Šiaulių „Gintros“ futbolininkėmis. Abu kartus Vilniuje galėjome kovoti bent jau dėl taško, deja, to padaryti nepavyko. Ypač apmaudu buvo po paskutinių tarpusavio rungtynių, kai pačioje pabaigoje praleidome įvartį ir pralaimėjome 1:2. Be abejo, buvo ir du triuškinantys pralaimėjimai Šiauliuose (0:8 ir 1:9). Sunku išskirti kažkokią vieną priežastį, tačiau akivaizdu, kad po ilgos kelionės rungtynes pradėdavome išsiblaškiusios, praleisdavome greitus įvarčius, po to jau nusvirdavo rankos ir iš viso to gaudavosi labai nemalonūs rezultatai. Visgi, mano manymu, svarbiausia, kad net ir po tokių skaudžių pralaimėjimų nepalūžome ir savo aikštėje įrodėme, kad galime kautis ir su „Gintra“.
– Ar tie pralaimėjimai Šiauliuose buvo skaudžiausi šį sezoną?
– Ne, man skaudžiausias pralaimėjimas buvo trečiame pirmenybių rate prieš FK „Vilnius“ ekipą patirta nesėkmė 2:3. Iš tiesų, mums šį sezoną su „Vilniaus“ futbolininkėmis visos rungtynės buvo labai sunkios. Kiekvieną Vilniaus derbį lydėjo didelė įtampa, varžovės demonstravo charakterį, visada kovėsi iki paskutinės minutės ir rodė didelį norą mums įkąsti.
– O kokia įsimintiniausia sezono pergalė?
– Asmeniškai man įsimintiniausia ir saldžiausia pergalė – 4:2 Vilniuje laimėtos antrojo rato rungtynės su Gargždų „Banga“. Atsilikdamos sugebėjome atsitiesti, išlyginti ir persverti rezultatą, o pergalę išplėšėme tik paskutinėmis rungtynių minutėmis.
– 28 įvarčiai per 20 rungtynių ir antra vieta rezultatyviausių A lygos futbolininkių rikiuotėje. Kaip vertini savo asmeninį pasirodymą?
– Man visą laiką norisi tik geriau. Atvirai pasakius, tai, kad šį sezoną įmušiau tiek pat įvarčių kaip ir pernai manęs nedžiugina. Norėjau šiais metais įmušti daugiau įvarčių. Visgi, svarbiausia, kad mes užėmėme antrą vietą, o mano įvarčiai padėjo komandai iškovoti sidabro medalius.
Kita vertus, pernai A lygoje buvo dvi gan ryškiai silpnesnės komandos – Šiaulių ŠSG – FA „Šiauliai“ ir Utenos „Utenis“, drauge praleidusios 240 įvarčių. Šiais metais čempionato lygis buvo tikrai aukštesnis, o A lyga – gerokai konkurencingesnė. Išskyrus „Utenį“, net keturios komandos nuo antros iki penktos vietos buvo gan apylygės, su jomis irgi reikėjo labai rimtai kovoti, tad ir įvarčius pelnyti buvo gerokai sunkiau.
– Baigėsi dar vienas sezonas, kokie tolimesni planai? Ar nesinori pasekti Rimantės Jonušaitės pėdomis ir išmėginti jėgas užsienyje, aukštesnio lygio čempionate?
– Visų pirma, labai džiugu matyti, kad šiais metais net dvi Lietuvos futbolininkės – Rimantė ir Liucija Vaitukaitytė žaidžia Italijos moterų „Serie A“ pirmenybėse. Tai labai geras ženklas visam Lietuvos moterų futbolui. Neslėpsiu, aš irgi norėčiau išvažiuoti į užsienį, išmėginti savo jėgas aukštesnio lygio čempionate. Nors negaliu sakyti, kad Lietuvoje jau viską pasiekiau, tikrai dar yra kur tobulėti. Bet, manau, akivaizdu, kad užsienyje, pajėgesniame čempionate, tos galimybės tobulėti tikrai būtų geresnės.
O kalbant apie sezono pabaigą, turiu pasakyti, kad jis man dar nesibaigė. Lapkričio pabaigoje Lietuvos moterų nacionalinės rinktinė žais su Kroatija ir Šveicarija, tad ir toliau treniruojamės, ruošiamės šioms rungtynėms. Ir tik po jų jau bus galima pagalvoti apie atostogas.