Taip pat buvo aišku, kad nežais traumuoti Rokas Filipavičius ir Justinas Marazas, vos prieš dvi dienas iki rungtynių atvykęs Tomašas Vestineckis rungtynėms dar nėra pasiruošęs, o klausimas dėl Dmytro Bilonogo transferio buvo sprendžiamas paskutinėmis valandomis prieš mačo pradžią.
Turėdamas ribotą žaidėjų pasirinkimą, G. Stahlis į aikštę metė net dešimt komandos senbuvių bei Lucą Dias. Rungtynių pradžia didelio pasitikėjo nekėlė.
„Per pirmąsias 30 minučių gynėmės šiek tiek kitaip, lyginant su tuo, kaip gindavomės kontrolinėse rungtynėse. Mums šis sprendimas nepasiteisino, todėl turiu prisiimti kaltę už tai. Tai ne žaidėjų, o mano sprendimas, todėl tai ne žaidėjų, o mano klaida.
Po pusvalandžio mes sugrįžome į savo normalų gynybos režimą ir aš mačiau, kad komanda ėmė jaustis komfortabiliau. Tai mūsų žaidėjams tiko, todėl antroji rungtynių pusė buvo kur kas geresnė“, – sakė G. Stahlis.
– Kiek prie tos sunkios pradžios prisidėjo faktas, kad tai yra pirmosios sezono rungtynės?
– Labai prisidėjo. Aš ir pats buvau žaidėjas, todėl puikiai žinau, kad pirmosios čempionato rungtynės reikalauja maksimalaus susikaupimo, jaučiamas netiesioginis spaudimas iš klubo, artimųjų, draugų. Visi iš tavęs tikisi geriausio pasirodymo.
Todėl tikrai taip, visa tai turi įtakos. Vieniems žaidėjams – daugiau, kitiems – mažiau, bet turi. Esu tikras, kad visai kitaip viskas bus, kai vyksime į Telšius. Pirmosios rungtynės jau liko užnugaryje, tad dabar turime atsakingai ruoštis antrosioms. Stengsimės išgyvendinti naujus tikslus ir viską padaryti dar geriau.
Per pirmąsias rungtynes tikriausiai aplinkybės susidėjo į vieną krūvą. Mes nesusitvarkėme su spaudimu taip, kaip būtume to norėję per pirmąsias 30 minučių. Taip pat emocijos dėl pirmojo sezono išbandymo darė savo.
– Draugiškose rungtynėse „Riteriai“ žaidė gerokai agresyviau, bandė aukštai spausti varžovus, sekmadienį to nebuvo. Kodėl?
– Planas buvo toks – susikurti daugiau erdvės už vidurio bei krašto gynėjų nugarų. Reikia pažymėti, kad kartais mums tai pavykdavo. Varžovai, tarsi, buvo priversti žaisti aukščiau, bet mums vis tiek ne viskas gavosi taip, kaip norėjome ir planavome.
– Kaip jūsų galvoje dėliojosi startinis vienuoliktukas, kai jau žinojote, kad neturite būrio žaidėjų, lyg ir turinčių žaisti pagrindinėje sudėtyje?
– Pirmiausia, nepaisant Baros (Dominyko Barausko) ir Grigo (Mindaugo Grigaravičiaus) traumų, nusprendžiau juos traukti į protokolą. Jie mūsų komandai yra itin svarbūs žaidėjai, todėl juos turėti sudėtyje psichologiškai yra labai svarbu.
Kalbant apie Tomašą (Vestenickį) ir Dimą (Bilonogą), mes ilgai nežinojome, ar galėsime naudotis jų paslaugomis. Sekmadienį ryte gavau žinutę dėl Dimos, kad jis pasiruošęs. Tai gera naujiena, bet visa ši situacija atima daug energijos ir nervų, kadangi mes neturime nemažai žaidėjų šiuo metu ir turime tai pripažinti.
Likus kelioms valandoms iki rungtynių pietavome su trenerių štabu ir dėliojome įvairiausias situacijas, kas bus, jeigu bus. Sužaidus pusvalandį traumą patyrė mūsų vidurio gynėjas ir mes tą akimirką žinojome, kad A. Levšinas pasislinks į vidurio gynėjo poziciją, o vietą krašte užims Emilis (Andriuškevič).
– Jam septyniolika ir jis „Optibet A lygoje“ žaidė vos kartą…
– O, taip! Emilis žinojo, kad juo pasitikima, todėl jis aikštėje elgėsi taip drąsiai. Nors jam trūksta patirties, tačiau jaunuolis yra ištvermingas, greitas ir pasitikintis savimi. Natūralu, kad jo žaidime jautėsi jaudulio, bet sprendimai aikštėje buvo teisingi, o žaidimas pagirtinas – be jokių abejonių.
– Treneri, jei reiktų trumpai reziumuoti dvikovą?
– Prasta pradžia, bet ne tokia prasta pabaiga. Antroje pusėje turėjome tokią žaidimo kontrolę, kokios ir norėjome. Man, kaip treneriui, komandai, labai svarbu būti gerai organizuotiems. Esame ne kartą kalbėję, kad jeigu net ir turime prastą dieną puolime, mes vis tiek galime iškovoti nors vieną tašką. Vakar matėme, kad „Panevėžio“ vartininkas gale buvo priverstas gelbėti komandą.
Apskritai, „Panevėžys“ turi gerą komandą ir gerą, patyrusį trenerį, bet rungtynės su šia komanda – jau praeitis. Dabar, kai čempionatas prasidėjo, mes žinome, kad su kiekvienomis rungtynėmis tapsime geresni, susigrąžinsime savo traumuotus žaidėjus ir pasieksime piką. Į viską žiūriu labai pozityviai, manau, kad tapsime komanda, kurią bus labai sunku įveikti.
– Po 5 dienų jūsų laukia antrosios rungtynės, su visai kitokiu varžovu. O ar patys „Riteriai“ bus kitokie?
– Nenoriu per daug dalintis savo mintimis šią akimirką, bet su trenerių štabu jau dabar turime susidėlioję gaires, kaip norime atrodyti ir kaip žaisime prieš Telšių „Džiugą“ – kaip pulsime ir ginsimės, kokius esminius momentus akcentuosime. Be abejo, turime žiūrėti ir į „Džiugo“ komandą, kokius mes žaidėjus turėsime ir tuomet turėdami visas šias dedamąsias, galėsime kurti konkretų žaidimo planą, kuris, tikėkimės, leis „Riteriams“ parsivežti namo tris taškus.
– Kaip keičia pasiruošimo situaciją faktas, kad „Džiugas“ oficialaus naujojo sezono lygoje dar nepradėjo?
– Jeigu atvirai, sunku pasakyti – man asmeniškai džiugu, kad čempionatą pradėjome mes.