Pakartojo Mažeikių išsišokimą
Jonava, Utena, Pakruojis – mažų miestelių komandos Lietuvos futbolo pirmenybėse pastaraisiais metais nieko nebestebina.
Bet tapti čempionais nuo pat nepriklausomybės atgavimo pavykdavo tik penkių šalies didmiesčių klubams, neskaitant į užmarštį grimztančio trumpalaikio Mažeikių ROMAR blykstelėjimo.
1994-ųjų naftininkų miesto komandos istorija neprimena šiųmetinės marijampoliečių sėkmės. ROMAR buvo vienadienis projektas, laikęsis vien tik jį įkvėpusio verslininko Romo Marcinkevičiaus ambicijomis ir pinigais. Kas kita – ilgus metus prizininkų pakylą trynusi „Sūduva“.
O vis dėlto panašumų galima įžvelgti. Mat Marijampolės klubas taip pat vykusiai sugebėjo pasinaudoti aplinkybėmis, netikėtai ilgo žygio UEFA Europos lygos atrankoje ir favorito Vilniaus „Žalgirio“ klupčiojimų kombinaciją pavertęs istorine pergale.
„Uždavinį tapti čempionais iškėlėme ne sezono pradžioje, o vasaros pabaigoje“, – kalbėdamas su DELFI, atviras buvo „Sūduvos“ prezidentas Vidmantas Murauskas.
Trys banginiai
58-erių verslininkas yra žmogus, laikantis rankoje plunksnakotį, kuriuo rašoma moderni „Sūduvos“ istorija.
Nuo 1942 metų gyvuojantis klubas 2002-aisiais sugrįžo į aukščiausią šalies divizioną ir per tą laiką aštuonis kartus tapo prizininku bei dusyk laimėjo LFF taurę.
Kitaip nei Vladimiro Romanovo FBK „Kaunas“ ar Vadimo Kastujevo eros „Žalgiris“, „Sūduva“ nėra vieno asmens orkestras, visiškai priklausomas nuo savininko. Bet banginių, ant kurių laikosi klubas, tėra trys.
Kartu su langus gaminančios Marijampolės bendrovės „Sumeda“ vadovu V. Murausku, „Sūduvos“ dalininkai yra statybų sektoriuje dirbantis verslininkas Gintaras Vilutis bei miesto savivaldybė. Pastaroji šiemet komandai skyrė 100 tūkst. eurų – tai sudaro 8 proc. „Sūduvos“ biudžeto.
„Mes negalime pasigirti didele rėmėjų gausa. Be dalininkų, dar yra keletas smulkesnių rėmėjų, bet Marijampolėje surinkti finansavimą sudėtinga. Nėra čia labai didelių įmonių, o kai kurios dar remia krepšinį – vyrų ar moterų komandas“, – sakė V. Murauskas.
Nei jo, nei G. Vilučio pavardžių nėra neseniai pasirodžiusio žurnalo TOP sudarytame 500 turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše. Nepaisant to, „Sūduva“ yra vienintelis A lygos klubas, valdantis nuosavą stadioną, maniežą, treniruočių aikštyną.
Be to, Marijampolės ekipa garsėja kaip viena finansiškai stabiliausių šalyje.
„Skolos neužgyja. Negali pradėti naujo sezono neatsiskaitęs už praėjusį. Neatsimenu tokio atvejo „Sūduvoje“ ir nesuprantu, kodėl taip nutinka kitur. Reikia skaičiuoti realius pinigus, o ne kažkokius „orinius“, – savo nuostatą apibūdino 14 metų prezidento pareigas einantis V. Murauskas.
Tiesa, sunkmetį teko atlaikyti ir „Sūduvai“ – prieš keletą metų net buvo pasigirdę kalbų, jog klubo vadovybė galutinai nusivylė futbolu ir ruošiasi demaršui.
Stabilumo garantas – vietinis koloritas
Dešimtmečio pradžioje ėmus trupėti A lygos sunkiasvoriams „Kaunui“, Panevėžio „Ekranui“ ir Vilniaus „Vėtrai“, daugiau erdvės atsivėrė „Sūduvai“.
Nepaisant to, marijampoliečiai dažnai nepateisindavo lūkesčių: juos gožė atgimęs „Žalgiris“, naujokai „Trakai“, Konstantino Sarsanijos reanimuotas Klaipėdos „Atlantas“.
Ypač prasti buvo 2014 metai, kuomet „Sūduva“ liko penkta ir nepateko į UEFA turnyrus, taip prarasdama svarbų pajamų šaltinį.
„Galbūt gandai buvo šiek tiek perdėti – mes niekada nebuvome atsisakę minties kovoti dėl prizinių vietų. Tačiau tie keli sezonai tikrai buvo labai sunkūs finansiškai. Dėl to suprastėjo kokybė, bet išgyvenome. Galbūt padėjo tai, kad nuo seno remiamės vietiniais, Marijampolėje užaugusiais futbolininkais. Neturiu tikslios statistikos, bet spėju, kad mūsų komandoje jų žaidžia daugiau nei kituose klubuose“, – svarstė V. Murauskas.
Ir šiame sezone „Sūduvos garbę gynė ne vienas marijampolietis: Vaidas Slavickas, Povilas Leimonas, Karolis Chvedukas, Darius Isoda, Giedrius Matulevičius, Domantas Antanavičius. Vos pirmenybėms pasibaigus paskelbta, kad į gimtąjį miestą sugrįš Saulius Klevinskas.
„Komandoje žaidžia arba jauni marijampoliečiai, arba tie, kurie jau išbandė jėgas užsienyje, praleido ten savo brandą ir sugrįžo. Pavyzdžiui, V. Slavickas, P. Leimonas. Mūsų mokykla pakankamai gerai ruošia futbolininkus.
Visi akcentuoja, kad šiemet iškovoti pirmą vietą „Sūduvai“ padėjo buvę žalgiriečiai (Marijampolės ekipoje rungtyniavo keturi iš „Žalgirio“ pastaraisiais metais persikėlę futbolininkai – DELFI). Tai – nenuginčijamas faktas. Bet juk ir „Žalgiris“ turėjo ne vieną žaidėją, anksčiau rungtyniavusį „Sūduvoje“: Armantą Vitkauską, S. Klevinską, Džiugą Bartkų, Liną Klimavičių. Tai – visiškai įprasta ir normalu“, – lygino „Sūduvos“ prezidentas.
Laimėjo „aukso puodą“
Net ir pasitelkusi „Žalgiriui“ nebereikalingus atsarginius, „Sūduva“ sezono pradžioje neturėjo minčių apie etatinių čempionų vertimą iš sosto.
Viską pakeitė galingas vasaros pasirodymas Europos lygos atrankoje, neapsiėjęs ir be Fortūnos bučinių.
Priartėjus prie pat pagrindinio Europos lygos turnyro, „Sūduvai“ kelią užtvėrė Razgrado „Ludogorec“ (Bulgarija), bet tolimiausias žygis klubo istorijoje garantavo 937 tūkst. eurų UEFA išmoką.
600-700 tūkst. eurų dydžio biudžetą planavusiam klubui tokia suma – ne šiaip reikšminga, o keičianti žaidimo taisykles.
Ir nors A lygoje nuo lyderio „Žalgirio“ vienu metu skyrė 14 taškų praraja, gerų rezultatų ir finansinio užtaiso įkvėpti Vladimiro Čeburino auklėtiniai leidosi į medžioklę.
Naujokų efektas
Uždirbtais pinigais V. Murauskas nusprendė pasinaudoti ne kitame sezone, o iš karto. Net ir žinodamas, jog pirmoji perlaida iš UEFA atkeliaus tik spalį.
Vasaros pabaigoje neršti žaidėjų rinkoje pradėjusi „Sūduva“ turėjo skolintis, kad suvaldytų finansinius srautus.
„Daug metų dalyvaujame A lygoje, ir niekad nebuvome taip arti titulo. Pajutome, kad galime realiai dėl jo pakovoti. Ačiū SEB bankui, kuris suteikė paskolą patikėjęs, kad tie UEFA pinigai tikrai pasieks mūsų sąskaitą“, – prisiminė ekipos prezidentas.
Pirmenybėms artėjant prie finišo tiesiosios, Marijampolės klubas ėmė pildytis legionieriais. Iš viso rudenį jų atvyko penki, o du – prancūzas Jeremy Manzorro bei kroatas Josipas Tadičius – virto jei ne lemiamu, tai svarbiu veiksniu kovoje dėl A lygos aukso.
Iš brazilo Choco, portugalo Semedo ir olando Rigino Cicilia V. Murauskas laukia naudos kitame sezone.
„Peržiūrėjome savo biudžetą, investavome į žaidėjus. Padidinome konkurenciją komandoje, ir tos investicijos atsipirko. Be to, stiprinomės ne tik sezono pabaigai, bet ir kitiems metams. Branduolį jau turime, lieka tik dvi ar trys laisvos pozicijos. Tikiuosi, kad kitais metais būsime ne silpnesni“, – ankstyva komplektacija patenkintas „Sūduvos“ vadovas.
Premijos – iki 20 tūkst. eurų
Investavo Marijampolės klubas ne tik į naujokus, bet ir į senbuvius.
Nusprendusi palenktyniauti dėl A lygos čempionų titulo, vadovybė padidino premijas žaidėjams.
DELFI žiniomis, dauguma „Sūduvos“ atstovų per šį sezoną prie atlyginimo prisidūrė 8-11 tūkst. eurų – priklausomai nuo kiekvieno futbolininko pasirodymo.
V. Murausko teigimu, premijos lyderiams siekė ir 20 tūkst. eurų, epizodiškai rungtyniavę gavo po kelis tūkstančius.
„30 proc. uždarbio iš UEFA paskirstėme komandai. Atsižvelgėme ir į trenerių nuomonę, ir į statistiką. Konkurencija ir skatinimas yra svarbūs elementai, kurie turi vežti į priekį“, – pergalingo žaidimo receptu pasidalino V. Murauskas.
Ir „Sūduva“ nuvažiavo, o jos vadovai dabar gali trinti rankas. A lygos nugalėtojų titulas ne tik padengs papildomas išlaidas premijoms, bet ir dar labiau kilstelės biudžeto kartelę.
Verslu dar nekvepia
UEFA piniginis prizas čempionams – apie 260 tūkst. eurų. O kitą sezoną Europos taurių turnyruose „Sūduva“, net pralaimėjusi visas rungtynes, susižers mažiausiai 450 tūkst. eurų, kadangi dėl pakeisto varžybų formato iškritusi iš Čempionų lygos atrankos, pratęs pasirodymą Europos lygos kvalifikacijoje.
Šiemet Marijampolės ekipos išlaidos, lyginant su numatytomis prieš sezoną, išaugo dvigubai ir siekė 1,2 mln. eurų. Kitais metais, anot V. Murausko, planuojamas 1 mln. eurų biudžetas, bet jis taip pat didės, jei komandai vėl seksis grumtis tarptautinėje arenoje.
Nepaisant tokio praturtėjimo, „Sūduvos“ prezidentas laikosi nuomonės, kad lietuviškame futbole pinigus galima tik išleisti, bet ne uždirbti.
„Abejoju, ar sulauksiu dienos, kai futbolas pas mus bus verslas. Reikėtų smarkiai padidinti kompensacijas už išugdytus žaidėjus, nes šiandien jie per pigiai „vaikščioja“ tarp klubų. Vienas kitas į užsienį parduotas futbolininkas iš pagrindų nieko nekeičia, tik truputį palengvina naštą rėmėjams. Ir apskritai, kol lietuviško futbolo lygis nebus aukštesnis, uždirbti neišeis. Aš to ir nesitikiu“, – patikino V. Murauskas.
„Sūduva“ šiemet pardavė 19-metį krašto puolėją Eligijų Jankauską vienam Slovakijos futbolo flagmanų „Žilina“ už 160 tūkst. eurų. Atskaičius agento komisinius ir mokestį buvusiam žaidėjo klubui, marijampoliečių sąskaitoje liko apie 100 tūkst. eurų.
Legionierių antplūdžio nelaiko problema
Naujam sezonui Lietuvos čempionai pradės ruoštis sausio 10 d. Į kovas teks stoti neįprastai anksti – vasario 17 d. laukia LFF Supertaurės rungtynės.
Jose „Sūduva“ susitiks su Kauno „Stumbru“, bet didžiausia intriga – kaip A lygoje klostysis nauji mūšiai tarp Marijampolės ir Vilniaus.
– Kas, jūsų nuomone, antroje sezono dalyje nutiko didžiulę persvarą turėjusiam „Žalgiriui“, kurį „Sūduva“ pasivijo ir aplenkė lyg stovintį? – DELFI paklausė V. Murausko
– Galbūt jie truputį prisnūdo. Kai titulo sieki penktą kartą, tai jau virsta vos ne kasdienybe. Be to, „Žalgirio“ atakuojantį potencialą rugsėjį susilpnino Serge'o Nyuiadzi išvykimas. Gal jie per anksti patikėjo, kad bus čempionai? „Sūduva“ buvo alkanesnė, komanda paaugo sėkmingai žaisdama Europos lygoje.
Nenorėčiau išsiplėsti kalbėdamas apie konkurentus, bet paminėsiu vieną dalyką, kuris man nepatinka. Seniai esu futbole, mačiau „Žalgirį“ ir ne tokiose aukštumose, kokiose jis buvo pastaruoju metu, mačiau jį pasliką. Nesuprantu, kodėl dabar menkinami žmonės, kurie klubą pastatė ant kojų, kodėl puolami Vilma Venslovaitienė ir Mindaugas Nikoličius? Be reikalo taip daro, juk antra vieta – ne gyvenimo pabaiga, komanda neiškrito iš A lygos.
Aišku, sporte visada vaikštai plonu ledu. Žinau, kad jei kitais metais neapginsime titulo, bus kaltas Murauskas, kalta jo žmona, vaikai, anūkai ir visa giminė.
– Ar esate pasirengę būti A lygos favoritais?
– Be abejo. Nežinome, ką paruoš kitiems metams „Žalgiris“, bet mes, kaip ir minėjau, jau šiemet dėjome pamatus, padarėme kokybinį žingsnį. Auga ir biudžetas. Jeigu nepadarysime didelių klaidų, manau, komanda bus stipresnė, verta didelių lūkesčių.
– Kiek jūs pats dalyvaujate ekipos sudėties formavimo procese?
– Žinoma, dalyvauju. Pasižiūriu, kur futbolininkai žaidę, kokia jų statistika, bet labiau koncentruojuosi į finansinius klausimus. Klubo administracijos direktorius Karolis Skinkys mokosi UEFA skautų kursuose, jis atlieka pirminę gautų pasiūlymų atranką pagal trenerio pageidavimus. Atrinktus kandidatus peržiūri treneris, tuomet deriname finansines sąlygas. Jeigu viskas tinka, sprendimą tvirtinu.
– Esate ir A lygos valdybos pirmininkas. Kaip vertinate faktą, kad kone pusė Lietuvos čempionate žaidžiančių futbolininkų yra užsieniečiai?
– Žaidėjų pasiūla A lygoje auga, norinčių atvykti – vis daugiau. Ir aš nemanau, kad legionieriai yra problema. Tie, kurie kelia pirmenybių lygį, padeda klubams siekti rezultatų Europoje, tikrai nemaišo. Atvirkščiai, žaisdami kartu su stipriais užsieniečiais, pasitempia ir lietuviai.
Milijonas mūsų tautiečių dabar patys dirba užsienyje. Juk nenorėtume, kad juos ten prastai vertintų, diskriminuotų. Kita medalio pusė – konkurencingumas. Galime uždėti tokius apynasrius, kad A lygoje žais vien lietuviai. Bet kur mes atsirasime? Praėjusiais metais visos mūsų komandos UEFA turnyruose iškrito po pirmo etapo. Nesinorėtų, kad tai pasikartotų.
– „Kauno Žalgiris“ dukart iš eilės užėmė paskutinę vietą, bet niekaip neiškrenta iš A lygos: pernai „sutrukdė“ sutartų rungtynių skandalą sukėlęs Kazlų Rūdos „Šilas“, šįsyk – į žemesnę lygą savanoriškai pasitraukęs Utenos „Utenis“. Gal nemeluos bent trečias kartas?
– „Utenio“ sprendimas – keistas, truputį jo nesuprantu. Kita vertus, geriau pasitraukti taip nei subyrėti viduryje sezono. Pagal pajėgumą, „Kauno Žalgiris“ vertas A lygos, pagal sportinį principą – gal ir ne. Manau, šiemet pagaliau pavyks aprašyti nuostatuose tokius atvejus. Dabar labai protingo sprendimo čia nėra, kiekvienas gali išmąstyti ir vienaip, ir kitaip. Svarbiausia, kad turėtume pakankamai tinkamų komandų. Lyga pasirengusi bet kada plėstis iki dešimties dalyvių, kad tik jų būtų. Reikia pasiekti, kad klubai norėtų į A lygą, o ne bėgtų iš jos.