Praėjusį sekmadienį Liuksemburge 38-erių S. Mikoliūnas sužaidė savo šimtąsias rungtynes vilkint nacionalinės komandos marškinėlius. Pagal šį skaičių tapo pirmuoju futbolininku šalies istorijoje.
Ypatingos S. Mikoliūnui rungtynės neatnešė sėkmės svečiams: pergalę Liuksemburgui nulėmė vienintelis Gersono Rodrigueso įvartis, pelnytas pačioje dvikovos pabaigoje.
Debiutas – prieš Ronaldo
Daugiau nei 18 metų – tiek skiria S. Mikoliūno debiutą nuo vakaro Liuksemburge, kuomet Saulius įkopė į dviejų nulių zoną.
Pirmą kartą į nacionalinę rinktinę S. Mikoliūnas kvietimo sulaukė 2004 metais iš jau pažįstamo stratego Algimanto Liubinsko.
„Traukdamas į rinktinės gretas Saulių jau žinojau, jį dar 2002 metais pasikviečiau į tuometinę Vilniaus „Šviesą“.
Buvo dar vaikas, visada su šypsena, su nuotaika, linksmas, visada stengėsi, degė futbolu. Nieko nuostabaus, jog Saulius išlaikė gerą fizinę formą iki šių dienų, nors jį visada mačiau saugo pozicijoje, o ne gynėjo.
Metai daro savo, o gynyboje tų klaidų netrūksta. Kad ir 38-eri Sauliui, bet jį geriau kėliniui bandyčiau saugu nei visą mačą gynyboje“, – svarstė A. Liubinskas.
Rinktinėje savo šanso S. Mikoliūnas sulaukė draugiškame mače su Portugalija ir aikštėje pasirodė po keitimo antrame kėlinyje.
„Po rungtynių priėjau prie trenerio A. Liubinsko ir padėkojau už suteiktą šansą, nes tai man buvo didelis įvykis. Svajojau atstovauti rinktinei ir kai tavo viena pirmųjų svajonių išsipildo – emocijos kuo puikiausios, – prisiminė žaidėjas – Pirmose rungtynėse buvo daug jaudulio“, – 2019-aisiais prisiminė S. Mikoliūnas.
Įdomu tai, kad Lietuvos rinktinės saugas debiutinėse savo rungtynėse žaidė prieš tuo metu jauną Cristiano Ronaldo, o jubiliejinėse 80-osiose 2019-ųjų spalį vėl sutiko portugalų žvaigždę aikštėje akis į akį.
Antroje akistatoje su C. Ronaldo abu futbolininkai spėjo apsikeisti keliomis frazėmis.
„Sakiau – turi penkis auksinius kamuolius, duok bent vieną man, kam tau visi reikalingi. Jei rimtai, tiesiog persimėtėme vienu kitu žodžiu, prisiminiau momentą, kad teko vienas prieš kitą žaisti seniai, praėjo daug laiko. Jis sako – gal jau 20 metų. Sakau – iš tiesų apie 15“, – prisiminė S. Mikoliūnas, kurio karjeroje – ne viena įspūdinga akistata su planetos ryškiausiomis žvaigždėmis.
Nors rinktinėje pirmaisiais Sauliaus metais laukdavo rimta konkurencija – krašto saugų pozicijose žaisdavo broliai Česnauskiai, tačiau S. Mikoliūnas greitai užsitarnavo stratego pasitikėjimą.
„Saulius pasižymėjo veržlumu, noru, tas jo nestandartinių sprendimų priėmimas. Tai padėjo jam išsikovoti vietą rinktinėje.
Kitas dalykas, juk žinote mane, nevengdavau jaunų žaidėjų ir mėgindavau juos integruoti į pagrindinę sudėtį. Daugelis pradėjo žaisti vadovaujami manęs. Kad ir kur bedirbau, norėjau duoti jaunimui kelią“, – prisimena A. Liubinskas.
Įsimintiniausias įvartis
Paklaustas apie ryškiausią S. Mikoliūno epizodą rinktinėje, A. Liubinskas nedvejodamas mintimis grįžo į 2007-uosius.
„Tų žaidėjų per mano rankas praėjo nemažai, yra tokių futbolininkų, apie kuriuos nieko kažko įsimintino nepasakyčiau, o apie Saulių yra ką papasakoti.
Man labiausiai įstrigęs vienas momentas su gruzinų žvaigžde, gynėju Kacha Kaladze (tuo metu atstovavo „Milan“ klubui). Pamenu, tai buvo Europos čempionato atrankos rungtynės Kaune, Saulius paguldo K. Kaladzę ir įmuša įvartį.
Įsimintinas momentas, S. Mikoliūnas ne tik įveikė K. Kaladzės gynybą, bet ir atnešė pergalę rinktinei (1:0)“, – kalbėjo buvęs rinktinės vedlys.
Šis įvartis, anot S. Mikoliūno, vienas emocingiausių momentų karjeroje.
„Kokios tai buvo emocijos, nusiėmiau marškinėlius, nors žinojau, kad būsiu nubaustas geltona kortele. Tas tribūnų šėlsmas Dariaus ir Girėno stadione, kai palaiko tiek savų žiūrovų, visi džiaugėsi tuo įvarčiu. Tai parodė, kaip tai yra svarbu“, – savo atsiminimais dalijosi ilgametis rinktinės narys.
S. Mikoliūnas karjerą pradėjo minėtoje sostinės „Šviesoje“, trumpai atstovavo Panevėžio „Ekranui“, persikėlė į Vladimiro Romanovo valdytą Kauno FBK, o iš ten – į Edinburgo „Hearts“.
Po ketverių metų Škotijoje (2005-2009) saugas patraukė į Ukrainą (2009-2012 m. Kijevo „Arsenal“, 2012-2014 m. FC „Sevastopol“), iš ten – sezonui į Baltarusiją (2014/15 m. Soligorsko „Šachtior“), o nuo 2016 m. S. Mikoliūnas vilki Vilniaus „Žalgirio“ marškinėlius.
Anot A. Liubinsko, talentingo futbolininko karjeros kreivė galėjo kilti kur kas aukščiau, jei ne viena technikos detalė.
„Esu Sauliui tai sakęs, jis turėjo vieną silpną vietą technikoje, vaikystėje to neįsisavino. Stabdant kamuolį jam dažnai reikėjo dviejų lietimų, nesugebėdavo sustabdyti kamuolio vienu lietimu, prarasdavo dalį sekundės, o manau, tai jam atsiliepė karjeroje. Labai aukštame lygyje prarandamas brangus laikas, tai jau minusas“, – tvirtino A. Liubinskas.
Anot buvusio rinktinės stratego, S. Mikoliūnas rinktinėje ir šiandien išsiskiria brandžiu žaidimu.
„Prisimenant rungtynes su Farerais, Saulius buvo vienas geriausių žaidėjų, jei ne vienas jo epizodas, kuomet jis kamuolį atmetė į baudos aikštelę ir taip varžovas vos nepelnė įvarčio.
O ta klaida kritinė, gynėjas negali taip pavojingai mesti kamuolį į vidurį, jau geriau siųsti kamuolį į vidurį ar palei šoninę liniją.
Atmetus tą momentą, jis buvo vienas geresnių žaidėjų šiame mače. Mėgino greitinti, aštrinti žaidimą, ieškojo nestandartinių sprendimų“, – teigė A. Liubinskas.
