„Kas dirbo treneriu, supras mane“, – sako G. Staučė.
Ir „Sport Express“ žurnalistui pasiūlo iškart pereiti prie klausimų.
Pasikalbėti yra apie ką – 48-erių alytiškis planetos pirmenybių metu nebendravo nei su vietos, nei su Lietuvos žiniasklaida. Per tą laiką susikaupė gausybė temų.
Mat atkrintamosiose varžybose G. Staučės treniruojamam Igoriui Akinfejevui teko žengti į pirmą planą – jo laukė dvi 11 m baudinių serijos.
Rusija savo geriausią pasiekimą pasaulio čempionatuose užfiksavo jau įveikusi grupės varžybas. Tuomet aštuntfinalyje eliminavo Ispaniją ir tik ketvirtfinalyje buvo sustabdyti būsimų vicečempionų kroatų.
Per abi baudinių dramas G. Staučė stovėjo greta Stanislavo Čerčesovo – iš pradžių su žemėmis maišyto, o dabar jau aukštinamo Rusijos rinktinės vyriausiojo trenerio.
Jie – du buvę vartininkai, du ilgamečiai bendražygiai. Prieš 2016-aisiais užimdami vietas Rusijos trenerių štabe, abu kartu dirbo šešiuose klubuose – nuo Maskvos „Spartak“ ir Varšuvos „Legia“ iki nebeegzistuojančio Sočio „Žemčužina“.
G. Staučės interviu – apie baudinius, vartininkus, S. Čerčesovą ir Rusijos rinktinę.
– Kalbama, kad I. Akinfejevo charakteris – ne iš lengvųjų. Kaip jums sekėsi treniruoti šį žaidėją?
– Kodėl ne iš lengvųjų? Su kiekvienu reikia kalbėtis, tuomet nebus jokių problemų. O jeigu ateisi į darbą galvodamas apie kieno nors charakterį, tuomet nieko nepavyks. Mes sklandžiai bendradarbiaujame, nėra jokių sunkumų. Gal tik žiniasklaida susidariusi tokį Igorio įvaizdį. Jis – profesionalas, gyvena futbolu. Juk tai akivaizdu žinant, kaip ilgai jis išlieka aukščiausiame lygyje.
– 52 dienas praleidote kartu mažoje grupelėje – juk vartininkai komandoje visada būna lyg atskira respublika. Kaip neimti vienas kito nekęsti?
– Vaikinai nuo pirmos dienos žinojo, ką mes čia veikiame, kodėl jie pakviesti. Nė vienas neturėjo kažkokių iliuzijų, visi susikoncentravo į rezultatą. Laisvalaikiu kažkas žaidė biliardą, kažkas – tenisą, kažkas – kompiuterinius žaidimus. Taip vaikinai išvalydavo galvas. Svarbiausia, kad jose buvo įsitvirtinusi ta pati svajonė. Psichologiškai žaidėjai buvo pasiruošę tinkamai, todėl toks ir rezultatas. Beje, kai visi gerai nusiteikę, ir sėkmė padeda.
– Bet ketvirfinalio baudinių serijoje su kroatais sėkmės pritrūko.
– Po jos viduje buvo taip tuščia... Tai buvo šokas. Vieno žingsnelio tetrūko... Nors tuo pačiu metu supratau, kokį gerą rezultatą pasiekėme. Bet vis tiek – kaip gaila, kad tiek nedaug pritrūko iki pusfinalio!
– Dvi baudinių serijos iš eilės – tai jau rimtas stresas vartininkų treneriui?
– Tai scenarijus, kuriam ruošiamasi. Prieš abejas atkrintamųjų varžybų rungtynes atlikome analizę, vertinome, kaip varžovai muša baudinius. Sudarėme galimą priešininkų penketą baudinių serijai ir visą informaciją pateikėme vartininkams.
– I. Akinfejevas atrėmė Koke, I. Aspaso ir Mateo Kovačičiaus smūgius. Pasinaudojo jūsų užrašais?
– Į kurią pusę šokti, sprendė pats Igoris. Mes stengėmės jam kuo labiau padėti. Bet aš pats jam pasakiau: viršininkas – tu, tu priimi sprendimą.
Beveik visi varžovai spyrė ten, kur ir tikėjomės. Bet buvo ir tokių, kurie anksčiau baudinių niekada nemušdavo. Tai jau buvo visiška loterija.
– Galų gale, juk vartininkai spėlioja, tiesa?
– Atvirai kalbant, taip – jeigu nebandysi atspėti, reaguoti bus labai sunku. Todėl visose komandose baudiniams ruošiamasi iš anksto, kad šansai atspėti būtų kuo didesni.
– Ką reiškia baudinių serija jums?
– Tai – nervų patikrinimas. Kieno tvirtesni, tas ir turėtų laimėti. Psichologija veikia visur, be jos nieko nenuveiksi.
– Kas iš kitų komandų vartininkų labiausiai patiko jums pasaulio čempionate?
– Kasperas Schmeichelis. Nežiūrėjau daug rungtynių, nes būdavau užsiėmęs, bet danų žaidimą mačiau. Puikiai padirbėta! Puikiai prisimenu Kaspero tėvą (Peterį Schmeichelį – DELFI), esu žaidęs prieš jį. Manau, sūnus tėvui nenusileidžia.
– Kuris pasaulio čempionato epizodas jums buvo įsimintiniausias?
– Pirmos rungtynės su Saudo Arabija. Kai po ilgo laukimo viską išliejome aikštėje. Nors tikrai prisiminsiu visą turnyrą: organizaciją, atmosferą, visas rungtynes. Esu laimingas, 52 dienos prabėgo kaip viena akimirka. Tokioje atmosferoje retai kada gali pagyventi. Net ir tie, kurie patys mažai žaidė, labai palaikė kitus. Jautėsi, kad komanda turi vieną širdį.
Esu dėkingas visai komandai, visiems treneriams ir personalui. Šią vasarą buvome kaip šeima. Nenoriu užmiršti nė vieno: administratoriai, medikai, virėjai – visi buvo puikūs! Tik taip galima pasiekti rezultatų.
– Rinktinę treniravo du buvę vartininkai. Kaip klostėsi bendras darbas su S. Čerčesovu?
– Jis yra vyriausiasis treneris ir lyderis. Tuomet yra asistentas, vartininkų treneris, fizinio parengimo specialistas. Kiekvienas turi savo darbo barą. Čerčesovas sprendžia, kaip žais visa komanda. Kiekvienas atsako už savo sritį, bet kartu diskutuojame, o bosas priima sprendimą.
– Kuris iš jų S. Čerčesovui buvo sunkiausias?
– Sunkiausias? Žiniasklaida apie jį prirašė visokiausių dalykų. Dažniausiai jie neatitinka tikrovės. Tikiuosi, pasaulio čempionatas daug ką pakeitė.
Čerčesovas buvo labai stiprus vartininkas – iš jo buvo galima pasimokyti. Svarbiausia, jis – tikras profesionalas. Tiek anuomet, tiek ir dabar. Jis – pavyzdys, kaip stropiai reikia atlikti savo darbą.
– Kaip susikryžiavo jūsų keliai?
– 2007 metais pradėjau dirbti Maskvos „Spartak“. Čerčesovas iš pradžių buvo sporto direktorius, paskui ėmė vadovauti komandai. Palaipsniui susiformavo mūsų nuolatinis štabas.