Geriausias 2010 m. Lietuvos futbolininkas aktyviai rūpinasi akademijos gerbūviu, bendrauja su jaunųjų futbolininkų tėveliais, stebi vaikų treniruotes, su komandomis keliauja į vaikų futbolo turnyrus. O įsitraukęs į Lietuvos futbolo federacijos (LFF) surengtą diskusiją dėl Žaidėjų perėjimo tarp futbolo akademijų reglamento D. Šernas sulaukė ir didelio dėmesio.
– Po to, kai sukritikavote numatytą kompensacijų už žaidėjų perėjimus mechanizmą, vienas iš reglamento iniciatorių, naujosios Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo ugdymo asociacijos vadovas Dainius Gudaitis pareiškė, kad „D. Šernas nėra joks autoritetas vaikų futbole, o pagrindinis dalykas yra tos akademijos, kurios ilgai dirba ir turi patirtį“. Kaip vertinate tokius pasisakymus?
– Iš tiesų, mano pažintis su vaikų futbolu trunka tik kelis mėnesius, tad aš tikrai nesijaučiu esąs didelis specialistas ar ekspertas. Kita vertus, esu diplomuotas sporto pedagogas ir nesutinku, kad tik kelias dešimtis metų su vaikais dirbantys specialistai gali reikšti nuomonę apie vaikų futbolą ir jo problemas. Savo laiku perėjau visas mūsų šalies vaikų futbolo pakopas, profesionaliai žaidžiau futbolą ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose užsienio šalyse, gyniau vyrų rinktinės garbę, sėmiausi patirties iš įvairių trenerių, specialistų ir dabar noriu savo žiniomis dalintis su jaunaisiais futbolininkais.
Ateidamas į vaikų futbolą neketinau su niekuo pyktis, nenorėjau niekam nieko įrodinėti, tačiau esu toks žmogus, kad negaliu tylėti, kai matau neteisybę. O tų neteisybių Lietuvos futbole netrūksta. Pradedant D. Gudaičio vadovaujama Vaikų ir jaunių futbolo ugdymo asociacija, kurios nariais gali būti tik pagal „Anderlecht“ metodiką dirbančios futbolo akademijos, nors LFF jai patikėjo vykdyti visus vaikų ir jaunių čempionatus bei leido formuoti šios srities futbolo politiką. Ir bene pirmu asociacijos nuveiktu darbu tapo žaidėjų perėjimo tarp futbolo akademijų reglamentas.
Gandų apie šį reglamentą girdėjome įvairių, bet susipažinti pavyko tik sulaukus kvietimo į LFF organizuotą diskusiją. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad toje diskusijoje būsiu vienintelis futbolo akademijų atstovas. Įsivaizdavau, kad joje dalyvaus ne tik federacijos, bet ir Vaikų ir jaunių futbolo ugdymo asociacijos vadovai, įvairių futbolo akademijų ir mokyklų atstovai, kad tai bus puiki galimybė visiems pasišnekėti, aptarti rūpimus klausimus, pasidalinti mintimis ir pastebėjimais. O kaip išėjo, manau, visi patys matėte.
– Kurie reglamento aspektai jus labiausiai nuvylė?
– Susipažinęs su reglamentu supratau, kad privalau išsakyti savo nuomonę, nes mane pribloškė jo sąlygos. Neįsivaizduoju, kam galėjo šauti į galvą mintis, kad jei 10 metų vaikas nuspręstų pereiti į kitą futbolo mokyklą ar akademiją, ši turėtų sumokėti jo buvusiai mokyklai tam tikrą pinigų sumą. Tai jau iš principo yra absurdas, nes bet kokie laisvo vaikų pasirinkimo suvaržymai prieštarauja įstatymams, nekalbant net apie numatytas pinigines kompensacijas. Beje, po tos diskusijos sulaukiau daugybės tėvų žinučių, skambučių ir palaikymo. Tėvai taip pat stebisi, kad federacija ir asociacija jų vaikus laiko prekėmis, nustato jiems kažkokius įkainius, reikalauja susimokėti už suteiktas paslaugas, nors realiai patys tėvai futbolo ugdymo įstaigoms kiekvieną mėnesį susimoka už treniruotes, varžybas, aprangas ir taip toliau.
Beje, dar noriu atkreipti dėmesį, kad toje diskusijoje dalyvavęs LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius teigė, jog reglamento ir kompensacijų labai reikia, nes per praėjusius metus įvyko net tūkstantis vaikų perėjimų tarp akademijų, o tai esą kelia daug problemų vaikų futbolui. Aš manau, kad su tokiu reglamentu koks jis yra dabar, tūkstančiai vaikų apskritai išeis iš futbolo. Ar federacija tikrai to nori?
– Gal čia ne federacijos, o naujosios asociacijos vadovų noras diskredituoti „Vilnius Football Academy“? Ne paslaptis, kad į akademiją perėjo ne vienerius metus „Ateities“ futbolo mokykloje dirbę treneriai Tomas Staniūnas ir Robertas Šuškevičius, o su jais atėjo ir auklėtiniai. Dėl to tiek jūs pats, tiek visa akademija buvo neoficialiai apkaltinta žaidėjų „viliojimu“ ir „vagystėmis“, o reglamentas esą skirtas kovai su tokiomis negerovėmis.
– Noriu labai aiškiai pasakyti, kad nei aš, nei treneriai jokiam kitos akademijos auklėtinio tėčiui neskambino ir neragino pereiti į „Vilnius Football Academy“. Jei kažkas kalba kitaip, norėčiau, kad man tai pasakytų viešai. Tačiau aš negaliu uždrausti vaikams iš kitų futbolo mokyklų pereiti pas mane. Neskirstau vaikų į „Ateities“, „Žalgiriečio“ ar BFA vaikus. Jei į mane kreipsis kurioje nors kitoje akademijoje futbolo treniruotes lankančio vaiko tėvai ir sakys, kad nori pereiti į „Vilnius Football Academy“, aš jį priimsiu, nes tai yra jo sprendimas ir teisė rinktis. Jei jie patikėjo mūsų idėjomis, jei jiems patinka treniruotės, treneriai, aplinka ir požiūris, kodėl aš turėčiau jų nepriimti? Aš vaikų nerūšiuoju ir nededu jiems etikečių su kainomis. Man vaikai yra visi lygūs, aš noriu, kad jie visi žaistų futbolą, kad turėtų geriausias sąlygas tobulėti.
– Tikėtina, kad reglamentas vis tiek bus patvirtintas ir priimtas. Kokie bus tolesni jūsų veiksmai?
– Galiu visus užtikrinti, kad nepaisant to, koks bus reglamentas, „Vilnius Football Academy“ nereikalaus jokių kompensacijų už vaikus, nusprendusius pereiti į kitas futbolo mokyklas. Mes dirbsime savo darbą, stengsimės būti teisingi ir sąžiningi visų auklėtinių ir tėvų atžvilgiu. Pasikartosiu, aš tikrai nematau problemos, kad vaikas migruoja tarp akademijų. Jei matysiu, kad pas mane sportuojantis talentingas vaikas netobulėja, jam reikia naujų iššūkių, pajėgesnių treniruočių partnerių, aš pats paprašysiu, kad jį priimtų į stipresnę akademiją. Ir be jokių kompensacijų, nes jei jis ateityje pasirašys profesionalų kontraktą, mano akademijai pagal FIFA žaidėjų perėjimų reglamentą priklausys tam tikra kompensacija už treniruotes. Tai yra logiškas mechanizmas, kuris turėtų skatinti akademijų bendradarbiavimą siekiant bendromis pastangomis ugdyti aukšto lygio futbolininkus.
Bet pas mus norima įvesti tvarką, kad jei vaikas pradėjo treniruotis vienoje akademijoje, tai jis ten ir turi likti visą laiką. Man tai nesuprantama. Aš pats treniruotes lankiau Alytuje, pas trenerį Antaną Bytautą. Jis labai artimai bendravo su Vilniaus futbolo mokyklos treneriu Viktoru Osetrovu. Ir jie sugebėjo taip sutarti, kad į tarptautinius vaikų futbolo turnyrus Švedijoje, Olandijoje, Lenkijoje ar Baltijos šalyse keliaudavo ne Alytaus, ar Vilniaus, o jungtinė komanda, kurioje žaidė šilutiškis Egidijus Majus, Edgaras Česnauskis iš Kuršėnų, Marius Kazlauskas iš Gargždų, Mindaugas Kalonas iš Varėnos, Saulius Mikoliūnas iš Vilniaus, alytiškiai – Mindaugas Panka, Vytautas Lukša, Tadas Labukas, aš ir kt.
Visi kartu mes nuo 10 iki 18 metų žaidėme įvairiuose turnyruose ir nei vienas treneris neprieštaravo, kai jų geriausi auklėtiniai buvo kviečiami į tokią rinktinę, nes visi norėjo padėti vaikams tobulėti, tikėjo, kad tarptautiniai turnyrai suteiks jiems daugiau patirties ir iš jų jie sugrįš dar geresni. Akivaizdu, kad savo tikslą jie pasiekė, Lietuvos futbolui parengė stiprią 1984 m. gimimo futbolininkų kartą, nes dauguma mano išvardintų futbolininkų tapo ne tik profesionalais, bet ir žaidė Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje. O dabar vaikų futbole kuriama tokia aplinka, kai net ir apsilankymas kitos akademijos rengiamoje treniruočių stovykloje yra smerkiamas, traktuojamas vos ne kaip nusikaltimas. Tokiais metodais mes tikrai Lietuvos futbolo lygio nepakelsime.
– „Vilnius Football Academy“ veiklą sostinėje pradėjo birželio pradžioje. Ar sunkūs buvo pirmieji žingsniai, kokius lūkesčius siejate su akademija ir vaikų futbolu?
– Nors gyvuojame tik kelis mėnesiu, bet matau, kad esame teisingame kelyje. Džiaugiuosi, kad akademijoje susibūrė stipri jaunų ir energingų trenerių komanda. Šiuo metu su vaikais užsiėmimus veda Tomas Staniūnas, Robertas Šuškevič, Eivinas Zagurskas, Gytis Jakubaitis ir Augustas Trinkūnas. Šiuo metu pas mus užsiėmimus lanko daugiau nei 100 vaikų. Artėjant rugsėjui susidomėjimas futbolu ir treniruotėmis pastebimai didėja, mano telefonas net kaista nuo pasiteirauti ir užregistruoti savo vaikus norinčių tėvų skambučių, tad neabejoju, kad per artimiausią mėnesį mūsų gretos dar labiau išaugs.
Neslėpsiu, kai praėjusių metų lapkritį galutinai apsisprendžiau įkurti savo futbolo akademiją ilgai galvojau, ką galėčiau duoti vaikams, kuo galėčiau jiems padėti, kokia turėtų būti organizacija, kad joje kiekvienas vaikas turėtų geriausias sąlygas tobulėti ir realizuoti savo potencialą. Labiausiai norėjau ir tebenoriu, kad vaikams futbolo treniruotės būtų ne darbas, ne prievolė, o malonumą ir džiaugsmą teikianti veikla. Puikiai žinau, koks žiaurus yra profesionalus futbolas, kokią milžinišką konkurenciją teks atlaikyti vaikams, kai jie mėgins pereiti į vyrų futbolą. Taip pat žinau, kokių savybių jiems reikės – tiek aikštėje, tiek ir už jos ribų, kad taptų profesionalais. Ir būtent tas savybes mes ir siekiame ugdyti.