Nacionalinės futbolo akademijos auklėtinis dar 2010 metais paliko gimtąją šalį, kai pasirašė ilgalaikį kontraktą su Romos „Lazio“ klubu. Vėliau įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinių gynėjas buvo skolintas „Nocerina“ bei „Bastia“ ekipoms, su kuriomis turėjo įdomią, bet ne visai malonią patirtį.
Skambiausias lietuvio pasiekimas – 2013 metais su „Lazio“ iškovotas Italijos jaunimo futbolo čempionato auksas. Finale A.Vilkaičio klubas pranoko vienos geriausių Europoje Bergamo „Atalanta“ akademijos jaunimą.
„Kur tik aš būdavau, ten nesisekdavo. Tai trauma, tai mano komandą iš pirmenybių pašalino, tai klubo prezidentą į kalėjimą uždarė. Turbūt kažkas iš aukščiau norėjo, kad grįžčiau į Lietuvą“,– portalui futbolas.lt pasakojo A.Vilkaitis.
– Būdamas vos 16 metų išvykote į Romos „Lazio“ klubą. Ar nesigailite tokio žingsnio?
– Tikrai nesigailiu. Tai buvo didelės jauno vaikino svajonės išsipildymas. Turėjau galimybę būti ten, kur treniruojasi viena geriausių komandų Italijoje, bendrauti su žaidėjais. Pamačiau itališką futbolą iš arti. Tai buvo labai svarbi gyvenimiška patirtis. Tai atperka visus sunkumus dėl toli esančios šeimos, kalbos nemokėjimo.
– Ar dažnai dalyvavote pagrindinės ekipos treniruotėse?
– Kol įsivažiavau praėjo maždaug metai. Sezonui įpusėjus, sausio mėnesį pradėjau treniruotis su pagrindine komanda. Iki pat sezono pabaigos turėdavau po tris – keturias treniruotes per savaitę su vyrais. Per tą laiką buvau šešis kartus registruotas „Serie A“ rungtynėms, bet debiuto nesulaukiau.
– Kaip manote, kas pakišo koją įsitvirtinti Italijoje?
– Susidėjo daug dalykų. 2013 vasarą manęs labai norėjo „Serie B“ klubai „Latina“ ir „Modena“, tačiau „Lazio“ manes nepaleido. Ir tik besibaigiant perėjimų langui mane išnuomavo „Serie C“ rungtyniaujančiai „Nocerina“ ekipai.
Vos ten nuvykęs susilaužiau koją, tad teko praleisti daugiau nei pusę sezono. Grįžęs po traumos sužinojau, kad „Nocerina“ yra pašalinta iš „Serie C“.
Likusią sezono dalį treniravausi su „Lazio“ pagrindine komanda, tačiau žaisti negalėjau, nes vis dar priklausiau „Nocerina“, kuri tuo metu praktiškai neegzistavo. Po tokio sezono, 2014 metų rugsėjį, įtikinau „Lazio“ vadovus nutraukti su manimi kontraktą. Atsibodo su jais kariauti.
– Nutraukti sutartį su „Lazio“ buvo jūsų iniciatyva?
– Taip, mano. Su „Lazio“ vadovais buvo labai sunku bendradarbiauti. Jie manęs neišleisdavo į kitas komandas, kurios manęs norėjo, dėl man vis dar nežinomų priežasčių. Manau, jie reikalavo per didelių pinigų, nors kiti Italijos klubai dar ir primoka kitoms komandoms, kad jos imtų jų jaunius ir duotų jiems žaidybinio laiko.
– Ar rungtyniaudamas Romoje bendravote su tuo metu ten taip pat žaidusiu Mariumi Stankevičiumi?
– Bendravau, tekdavo su juo pasikalbėti. Jis man padėjo, kuo tik galėjo. Ir patarimų, ir futbolo batelių davė.
– Kodėl Lietuvoje grįžote ne į A, o į I lygą?
– Nelabai aš įdomus A lygos klubams (juokiasi). O jei rimtai, tai grįžęs sužinojau, kad reiks operuotis. Pats esu kilęs iš Jonavos, tad buvo labai patogu treniruotis su savo miesto komanda. Mane užregistravo, tai sužaidžiau vienas rungtynes. A lygos klubams nebuvo įdomus žaidėjas, kuris sužais geriausiu atveju vienas rungtynes ir gulsis ant operacinio stalo. Neapsimokėjo pasirašyti sutarties.
– Koks jausmas žaisti gimtojo miesto komandoje?
– Oficialiai aš dar nesu „Lietavos“ žaidėjas, kontrakto neturiu, tačiau klubas nori mane matyti komandoje, tad netolimoje ateityje turėčiau tapti visateisiu komandos nariu. Išsigydžius traumą, „Lietava“ bus puiki vieta vėl atsistoti ant kojų. Man būtų didelė garbė būti savo gimtojo miesto komandos dalimi, kuri žengs į A lygą.
– Ar „Lietavos“ sprendimas rungtyniauti A lygoje pasiteisins?
– Sunku kažką prognozuoti, juolab, kad „Lietava“ niekada nėra žaidusi A lygoje. Bet tikiu, kad šita komanda gali visus nustebinti. Aš savo ruožtu, laukiu nesulaukiu, debiuto A lygoje. Noriu vėl paragauti to normalaus futbolininko gyvenimo.
– Šiuo metu gydotės traumą. Kada grįšite į aikštę?
– Traumą patyriau beveik prieš metus, vasario mėnesį. Gavęs traumą galvojau, kad tai tik paprastas uždegimas. Iki sezono pabaigos žaidžiau su ta trauma ir tik gegužės mėnesį grįžęs į Lietuvą, pasidariau tyrimus, po kurių paaiškėjo, kad man trūkęs meniskas.
Po operacijos nelabai kas pasikeitė, bet daktarai leido treniruotis ir žaisti. Sakė, kad praeis. Treniravausi tik vartodamas vaistus, rungtynes su „Lietavos“ marškinėliais irgi žaidžiau su vaistais.
Po sezono vėl nuvykau pas daktarus, kurie po pakartotinių tyrimų pasakė, kad reikia susiųti meniską, laukia dar viena operacija. Kitą savaitę turėtų paaiškėti, kada bus ta operacija, o po jos, praėjusius maždaug dviem mėnesiams, vėl galėsiu rungtyniauti.
– Ar dar neišsižadėjote svajonės rungtyniauti Anglijoje?
– Svajonės lieka svajonėmis. Norėčiau rungtyniauti Anglijoje ir žinau, kad galiu tai pasiekti. Kita vertus, pastaruosius metus svajoju žaisti futbolą, nes man jo liko labai mažai. Pirmiausia judu to link. Svajonės labai sąlyginis dalykas.
– Kuriame klube svajojate žaisti?
– Šiuo metu Jonavos „Lietavoje“ (juokiasi). O šiaip, tai Londono „Chelsea“ ir Madrido „Real“.