„Šįvakar Lietuvos futbolo rinktinė sužais paskutiniąsias rungtynes, kuriose jai vadovaus Valdas Ivanauskas. Labai nustebsiu, jei bus kitaip. Šįvakar mes pralaimėsime ketvirtas iš eilės Tautų lygos rungtynes. Jei bus kitaip, pripažinsiu, kad nieko nesuprantu apie futbolą.
Kitais žodžiais, esu pasirengęs pripažinti klaidas. V. Ivanausko žodyne šios formuluotės nėra.
Ankstesni komandos treneriai Edgaras Jankauskas ir Valdas Urbonas kone po kiekvienos nesėkmės prisiimdavo atsakomybę. Turbūt labiau formaliai, dėl akių, nei nuoširdžiai, tačiau jie bent jau rasdavo vidinių resursų pasakyti: mea culpa.
Valdas Augustinas – ką mėgsta pabrėžti kolega Marius Bagdonas, kai rašo susierzinęs, o nušviesdamas rinktinės reikalus dabar jis yra susierzinęs beveik visada – Ivanauskas turi išskirtinį talentą rasti kaltininką. Svarbu, kad kaltininkas nebūtų jis pats.
Kalti gali būti centimetrai. Jie, bjaurybės, niekaip nenori prisitaikyti prie Lietuvos futbolininkų judėjimo orbitų aikštėje. Prie turkų prisitaiko lengvai, prie Liuksemburgo ir net Farerų – visai pusėtinai, o prie mūsiškių – niekaip. Įdomu, kodėl?
Karas Ukrainoje turbūt kaltas – Lietuvos rinktinės treneris po rungtynių su Farerais bandė slėptis net už jo. Ne, V. Ivanausko futbolas nėra didesnis blogis už karą. Į Šeimų maršą gal panašiau.
O teiginys, pateiktas po absoliutaus kracho dvikovoje namie su turkais, kad ir lenkai įsileido šešis žaisdami su belgais: esą, būna pakilimų, būna nuopuolių, su logika irgi ne visai draugauja. Pastaba – pakilimų ir nuopuolių gali nutikti lenkams. Lietuvos rinktinei pastaraisiais metais nenutinka nei vieno, nei kito – stabilus letargas.
V. Ivanauskas sako, kad jo likimą spręsime ne mes. Jis teisus. Spręsime ne mes – nei sirgaliai, nei žurnalistai. Į mūsų nuomonę gali būti tik būti atsižvelgta.
Valdo Augustino likimo rinktinėje maršrutai, realiai vertinant, dabar gali būti tik du. Pirmas – Lietuvos futbolo federacija dėkoja jam už darbą, atsidavimą, pastangas ir linki sėkmės ateityje – įprasta praktika atsisveikinti su žmogumi, kuris paliuosuojamas. Antras – oresnis treneriui: po rungtynių Izmire jis turi galimybę atsistatydinti ir pirmą kartą pripažinti, jog ne viską darė teisingai.
Ateitis? Panašu, kad savus rezervus išnaudojome. Liko Valdas Dambrauskas, bet jo sparnai šiuo metu pernelyg plačiai išskleisti, kad treneriui derėtų ryžtis Lietuvos rinktinės gelbėjimo avantiūrai – juolab kad šiuo metu net jis nėra pajėgus šią komandą ištraukti iš beviltiško sąstingio.
Andrius Skerla? Yra patirties rinktinėje dirbant trenerio asistento pozicijoje, bet kažin ar dabar LFF pasiūlymas sudomintų ir jį. Lieka užsieniečiai. Ir šį kartą panacėja turbūt galėtų tapti ne ekonominis, o pirmos klasės, brangus, variantas.
Nesmagu šiuos dalykus tėkšti į viešumą prieš pat rinktinės rungtynes: mea culpa. Bet, kita vertus, kažką panašaus norėjosi ištransliuoti dar prieš rungtynes Fareruose. Sustabdė durnių motina: o gal?, – kirbėjo viltis.
Dabar atrodo, kad buvo galima ir tada. Iš esmės – koks skirtumas? Mes beveik garantuotai keliaujame į Europos futbolo dugną – Tautų lygos D divizioną. Vienintelis mini pozityvas yra tai, kad rinktinėje nebeliks vieno arogantiškiausių ir, vertinant per rezultatų prizmę, prasčiausių trenerių komandos istorijoje.
Kažkada Valdas Ivanauskas man buvo futbolo Dievas. Na, vienas jų – šiuo aspektu Valhalos principas man visada buvo artimesnis nei krikščioniško ar musulmoniško rojaus. Vertinant dabartinį trenerio Valdo Augustino karjeros etapą, pirma mintis, ateinanti į galvą, yra Friedricho Nietzshe's citata iš romano „Also sprach Zarathustra“: „Nejau tas keistas senis savo girioj negirdėjo, kad Dievo nebėra, kad jis jau mirė?“. Čia aš apie LFF, visus, kurie tikėjosi daugiau, ir galbūt... save.“
Lietuvos ir Turkijos rinktinių rungtynės prasidės 21.45 val.