Spalio antroje pusėje LFF paskelbė apie 42-ejų arbitro karjeros pabaigą.
G. Mažeikos karjeros piku galima laikyti 2016/2017 m. sezoną.
Tais metais jis su savo kolegomis pasiekė iki tol šalies arbitrams dar neregėtų aukštumų. Teisėjas iš Lietuvos pirmą kartą karjeroje vadovavo Čempionų lygos grupių etapo rungtynėms tarp Leverkuzeno „Bayer“ ir „Monaco“ klubų, o vėliau jo brigada darbavosi Europos lygos šešioliktfinalyje.
Tų pačių 2017-ųjų pavasarį G. Mažeika su kolegomis sulaukė šanso ir UEFA Europos lygos aštuntfinalyje, teisėjavo garsiajame „Old Trafford“ stadione tarp „Manchester United“ ir „Rostov“ klubų.
Apskritai remiantis svetainės Transfermarkt.com duomenimis, G. Mažeika teisėjavo 147 A lygos rungtynėse, 30 kartų buvo Europos lygos arbitru bei 6 kartus teisėjavo Čempionų lygos rungtynėse.
Jau buvęs arbitras laidoje „Sportinė forma“ pasidalino mintimis apie daugiau nei du dešimtmečius trukusią teisėjo karjerą ir norą tobulėti kitoje profesinėje srityje.
– Kodėl su teisėjo švilpuku atsisveikinote būtent šį rudenį?
– Tai brendo anksčiau, buvo daug dedamųjų, kurios privedė prie šio sprendimo. Pirmiausia, sveikata, reikia daugiau dėmesio skirti treniruotėms, fiziniam pasiruošimui, šalia yra šeima, mano berniukai paaugliai, jiems irgi reikia dėmesio.
Viena po kitos, įvairios detalės diktavo sprendimą, o galutinis taškas buvo šį rudenį, kada sužinojau, kad iš pirmos UEFA teisėjų grupės esu perkeliamas į žemesnę antrą. Tai buvo galutinė kaladėlė šioje dėlionėje.
Apsisprendžiau, kad, ko gero, jau užteks.
– Ką būtų reiškę dirbti antroje UEFA teisėjų grupėje?
– Iš viso yra 4 grupės. Iš tokios šalies kaip Lietuva tu teisėjauti pradedi nuo žemiausios ketvirtos grupės, pagal darbo kokybę galima kilti karjeros laiptais iki aukščiausios elito grupės.
Į pirmą grupę, kiek pamenu, patekau dar 2011 metais, galėjau teisėjauti UEFA Čempionų, Europos lygų grupių etapo rungtynėse. Būdamas II grupėje tokių rungtynių arba visai negautum, arba labai mažai.
– Kodėl sprendimą priėmėte spalį prieš lemiamas A lygos kovas, nebuvo minčių karjerą baigti kartu su A lygos finišu?
– Turėjau paskyrimą paskutinėms Vilniaus „Žalgirio“ ir Marijampolės „Sūduvos“ rungtynėms. Jos turėjo vykti spalio gale, tačiau dėl COVID-19 atvejų „Sūduvos“ ekipoje buvo perkeltos į lapkritį.
Tiesą sakant, vasarą ir rugsėjo pradžioje, apie pora mėnesių dirbau Saudo Arabijoje, tai buvo toks komercinis pasiūlymas, pajutau, ką reiškia teisėjauti gero lygio rungtynėse, ten žaidė gana aukšto lygio žaidėjai, puiki infrastruktūra, supratau, ką reiškia būti profesionalu. Ten sužinojau apie UEFA sprendimą perkelti mane į II teisėjų grupę.
Grįžęs dar teisėjavau dvejose A lygos ir I lygos rungtynėse. Mačiau, kad mano motyvacija ne ta, darbas Saudo Arabijoje man padarė meškos paslaugą. Ten buvo aukštesnio lygio futbolas, naudojama VAR sistema, tai palengvina arbitro darbą.
Čia supratau, kad mano motyvacija ne ta, be to, šiek tiek sušlubavo sveikata. Turėjau būti atviras su savimi, su teisėjų vadovybe, nenorėjau rizikuoti komandų situacija, nebuvau tokios formos, kad galėčiau teisėjauti.
– Jūsų pasiekimų pavydėtų bet kuris pradedantis arbitras. Kas lėmė jūsų solidžią karjerą, kas leido pakilti į UEFA I lygos arbitrų grupę, dirbti aukščiausio lygio tarptautiniuose turnyruose?
– Tikėjimas savo jėgomis ir darbas. Tik pradėjus teisėjauti tarptautinėje arenoje buvo toks įvykis. Kokiais 2008-aisiais turėjau paskyrimą teisėjauti Moldovos ir Liuksemburgo rinktinių mačui, su vietiniu kolega prieš mačą kalbėjau, šis sako: sėkmės tavo karjeroje, bet kažkur aukščiau tu nepakilsi, geriausiu atveju teisėjausi tokių komandų rungtynėms.
Tai mane šiek tiek užgavo, jis gal kalbėjo remdamasis patirtimi, kad mažesnių šalių arbitrai nelabai būdavo keliami į aukštesnes UEFA teisėjų grupes.
Man buvo stimulas dirbti ir dirbti, kuo daugiau teisėjauti, ruoštis fiziškai, psichologiškai, analizuoti savo, kitų darbą. Žingsnis po žingsnio, negalvojant apie tai, kad galiu gauti Čempionų lygos patirties, apie kažkokias karjeros aukštumas, tobulėjau.
Tai vienintelis kelias – nuoširdus darbas, atkaklumas, užsispyrimas.
– Ar per ilgametę karjerą kas nors jus bandė papirkti, buvote sulaukęs pasiūlymo priimti kyšį?
– Teisėjauti pradėjau dar 1998-aisiais, tais laikais niekas konkrečiai, atvirai kyšio prieš rungtynes nepasiūlė, bet kažkokios kalbos aplink skambėjo. Tačiau jei karjeros pradžioje užkerti kelią bet kokiems galimiems pasiūlymams tavo atžvilgiu, jei kaip kirviu nukerti, kad tavęs tai nedomina, niekas ir nebesiūlys.
– Ar yra rungtynės, apie kurias pasakosite ir savo proanūkiams, kad štai, švilpėte vienam ar kitam žaidėjui, arba dirbote legendiniuose „San Siro“, „Old Trafford“ stadionuose?
– Nemanau (šypsosi). Tiesą pasakius, su savo šeima, su vaikais apie darbą, apie teisėjavimą beveik nesikalbu. Žinau, kad jie ir nežiūrėdavo rungtynių, kuriose dirbau, nes jiems papildomas stresas.
Nežinau, viliuosi, nesu toks žmogus, kuris kai pasens, su alaus bokalu rankose girsis, kad štai, švilpė vienai ar kitai komandai (šypsosi).
– Kiek VAR sistema palengvina arbitrų darbą?
– Stipriai palengvina darbą ir, tiesą pasakius, labai gaila, kad ši sistema atsirado mano karjeros saulėlydyje. Kai žiūri į savo lemiamus sprendimus, lemiamas klaidas, tikrai norisi, kad būtų buvusi VAR sistema.
Apskritai, norėčiau, kad žmonės suprastų vieną dalyką – VAR neišsprendžia 100 procentų painių situacijų. Taip, su nuošalėmis paprasčiau, gali padėti beveik visose situacijose, bet kartais net ir su VAR labai sunku priimti vieną ar kitą sprendimą dėl nuošalių.
Ši sistema – dar vienas pagalbinis įrankis teisėjams.
Kai pradėjau teisėjauti, mes turėjome švilpuką ir korteles, vėliau atsirado asistento pagalba, kada jis vėliavėle gali įspėti apie taisyklių pažeidimą, signalizuoti, kad kažko nepamatei. Vėliau jau atsirado ausinės, be kurių dabar nebeįsivaizduojamos aukštesnio lygio rungtynės.
Daugelis nesupranta, kad VAR neišspręs teisingai visų ginčytinų situacijų. Tai dar vienas įrankis, kuriuo, drįsčiau sakyti, teisėjai dar mokosi naudotis, įgauna patirties. Po kelerių metų turėsime puikų įrankį, be kurio bus sunku įsivaizduoti futbolą.
Be šito rungtynėse teisėjams bus labai sunku. Lietuvos teisėjų asociacijai palinkėčiau kuo greičiau pradėti darbus, bandyti įsivesti VAR sistemą, nes ateityje mūsų perspektyviems arbitrams bus sunku Europoje gauti aukštesnio lygio rungtynių. Tų tarptautinių iškvietimų būtų daugiau, jei mes turėtume VAR čia, namuose.
– Ar yra rungtynės, į kurias norėtumėte grįžti ir priimti kitą sprendimą?
– Taip, ir ne vienos tokios rungtynės. Tai yra psichologija. Galvodavau, kad aš esu pakankamai stiprus šioje vietoje, stipriai pasirengęs psichologiškai, dirbdavau tuo klausimu, bet yra rungtynių, po kurių buvo labai sunku užmigti.
Ne kartą minėjau, kad į tokių rungtynių sąrašą patektų akistata Krasnodare, kur buvo neįskaitytas įvartis.Ir Lietuvoje yra rungtynių, į kurias norėtųsi grįžti ir pakeisti sprendimą. Deja, tai neįmanoma.
– Šį darbą, ko gero, paliekate ramia širdimi. Donatas Rumšas, priskirtas UEFA I grupės arbitrų gretoms, turbūt gali pakartoti jūsų karjeros kelią.
– Be jokios abejonės. Kalbėjau su juo, Donatas dabar patekęs į talentingiausių teisėjų gretas, be to, jam dar tik apie 30 metų.
Manau, po metų, kitų pamatysime, kad jis pasieks daugiau nei aš. Taip pat paminėčiau Manfredą Lukjančuką, jam šis sezonas buvo gal kiek sudėtingesnis. Jis dar labai jaunas ir turime suprasti, kad arbitras savo brandą pasiekia būdamas 35-erių. Jam nėra nė 30-ies, jis turi grūdintis, auginti odą ir išlaukti savo šanso. Šiaip jis labai geras teisėjas.
Taip pat I lygoje turime Kęstutį Bartuškevičių, Justą Valatką, Ugnių Veprauską. Tai pakankamai jauni arbitrai, jei jie tikslingai toliau dirbs, sieks tikslų, jie bus labai geri teisėjai.
– Jūsų manymu, kokios svarbiausios savybės norint būti geru teisėju?
– Pirmiausia, reikia tikėti tuo, ką tu darai. Jei nori tapti geru teisėju, turi tikėti tuo, kad gali juo tapti. Pasitikėjimas savimi šiame darbe yra kertinė savybė. Kitas dalykas – darbas. Jei tu tikėsi tuo, ką darai, jei sunkiai dirbsi, įsiklausysi, kas tau sakoma, norėsi tobulėti, anksčiau ar vėliau, pasieksi savo tikslų.
– Koks dabartinis jūsų santykis su šia sporto šaka?
– Į rezultatus akį užmetu, kartais svarbiausių rungtynių santraukas peržvelgiu, bet tik tiek. Stengiuosi kiek galima labiau atsiriboti, nes jaučiu, jog esu šiek tiek futbolu persivalgęs.
Kaip minėjau, futbolas paskutiniu metu tapo sunkiu darbu. Visą gyvenimą ta kelionė su futbolo švilpuku buvo tarsi hobis, atitrūkimas nuo kasdienybės, o kai tai tampa sunkia rutina, laikas baigti.
Dabar gyvenu be futbolo, bet tikiu, praeis kažkiek laiko ir aš jo vėl pasiilgsiu, manau, kažkokiu būdu galėčiau būti naudingas šalies futbolo teisėjų asociacijai.
– Linkiu sėkmės jums kitoje profesinėje veikloje, jei neklystu, esate vaikų darželio fizinio lavinimo mokytojas.
– Taip, dabar tai mano pagrindinis darbas, o kadangi dabar karantinas, save net išbandžiau ir vaikų darželio auklėtojo pareigose. Ta sritis man įdomi ir čia jaučiuosi labai gerai!