Nebėra net kam įteikti pranešimo
Sutrikę žaidėjai mindžikuoja greta Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) aikštės, o priblokšti treneriai ir klubo darbuotojai skėsčioja rankomis – toks buvo paskutinis „Stumbro“ istorijos skyrius, parašytas praėjusių metų birželį.
Trumpas 2013-aisiais įkurto klubo gyvenimas baigėsi neįvykusiomis rungtynėmis su „Palanga“, kuomet „Stumbro“ savininko nurodymu komanda pačiame A lygos sezono įkarštyje buvo priversta išsiskirstyti tiesiog stadione.
O šios istorijos epilogą dabar rašo teismai ir bankroto administratorė Marija Bartaševičiūtė.
Kuri su sunkumais susidūrė jau pačiame pirmame žingsnyje.
Kauno apygardos teismas bankroto bylą „Stumbrui“ iškėlė praėjusį mėnesį. Bet paskirta administratorė neranda, kam įteikti pranešimą apie pradėtą bankroto procedūrą.
Ankstesnė klubo buveinė Kauno centre buvo išregistruota patalpų savininkų prašymu, o Airijoje savo gyvenamąją vietą deklaravęs „Stumbro“ vadovas Richardas Walshas su nauja administratore nei susisiekė, nei perdavė buhalteriją.
Kreditoriai pareikšti savo reikalavimus turi iki lapkričio 15 d.
Klubas liko skolingas komandos žaidėjams, treneriams, tiekėjams, „Sodrai“. Ir Lietuvos futbolo federacijai (LFF), kuri yra stambiausia kreditorė.
Vilčių sulaukti pinigų jie beveik neturi.
Trenerio iš Portugalijos Joao Martinso kadaise vairuotas „Volkswagen Passat“ ir dar vienas automobilis „Renault Megane“ – štai ir visas išaiškintas klubo turtas.
Bet net ir jo dar reikės paieškoti, mat automobilių buvimo vieta nėra žinoma.
Tiesa, kai kurie kreditoriai – užsispyrę ir žada teisme kautis iki tikros pergalės.
Jų akimis, skandalingas klubo uždarymas pernelyg primena tyčinį bankrotą.
Užsienio investicijos turi savo kainą
„Stumbras“ tapo dar vienu ryškiai blykstelėjusiu ir greitai pamirštu vardu Lietuvos futbolo nekrologuose.
Iš pradžių su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais sieta komanda per dvejus metus išsiropštė į aukščiausią šalies futbolo divizioną, o 2016-aisiais sulaukė svečių iš svetur.
Praėjusiame dešimtmetyje ne vienas užsienio verslininkas ar futbolo vadybininkas – tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų – gundėsi galimybe pigiai įsigyti klubą Lietuvoje ir minimaliomis sąnaudomis atverti duris į Europos taurių turnyrus.
Ant prekystalio sukosi Klaipėdos „Atlantas“ ir „Klaipėdos granitas“, Vilniaus „Vėtra“ ir Tauragės „Tauras“, Gargždų „Banga“, Alytaus „Dainava“ ir „Palanga“.
„Stumbras“ – paskutinis klubas, į kurį koją įkėlė užsienio kapitalas.
Ekipos dalininkais tapo du Jungtinės Karalystės piliečiai – R. Walshas ir Markas Lenherris – bei du portugalai: Carlosas da Silva ir Mariano Barreto.
Pastarasis tris sezonus buvo Kauno komandos veidas. 63-ejų specialistas, praeityje treniravęs Ganos ir Etiopijos rinktines, 2017 metais padėjo iškovoti vienintelį trofėjų klubo istorijoje – LFF taurę.
O kitais metais „Stumbras“ debiutavo UEFA Europos lygos atrankoje, taip įgyvendindamas pirmąjį naujųjų savininkų užsibrėžtą tikslą.
Bet antroji plano dalis taip ir liko tik vizijose, tad pasitenkinimo nebuvo daug. Ir kai M. Barreto dėl asmeninių priežasčių grįžus į tėvynę 2019-ųjų pradžioje „nubyrėjo“ portugališkoji klubo dalis, R. Walshas liko tvarkytis vienas.
Klubo ambicijų ir kracho simbolis – apleistas viešbutis
Skirtingu metu Kauno komandoje žaidė futbolininkai net iš 27 valstybių.
Nors klubui pavyko parduoti kelis jaunus legionierius, dėl savo gabiausiųjų „Stumbras“ įsivėlė į teisinius ginčus: puolėjas iš Pietų Afrikos Respublikos Kgaogelo Sekgota ir saugas iš Gvinėjos Ibrahima Soumah į užsienio ekipas persikėlė be išpirkos.
Labiau nei skambūs perėjimai „Stumbrą“ išgarsino vienas stambiausių pasaulio leidinių – JAV dienraštis „The New York Times“.
2018 metais jo žurnalistas Tariqas Panja aprašė Kaune rastą „šiuolaikinės futbolo vergovės“ pavyzdį – klubas buvo kritikuojamas dėl savo politikos vos kelis šimtus eurų uždirbančių Afrikos, Brazilijos ar Portugalijos futbolininkų sutartyse numatyti septynženkles išpirkos sumas ir galimybę vienašališkai atleisti neįtikusius žaidėjus.
Visam pasauliui taip pat buvo vaizdžiai aprašytas tikras ar tariamas „kalėjimo režimas“ klubo „viloje“ – buvusiame viešbutyje, kuriame kartu gyveno gausus „Stumbro“ internacionalas.
Dviaukštis pastatas vos už keliasdešimties žingsnių nuo klubo simbolio – Ąžuolyną puošiančios bronzinės stumbro skulptūros – pats virto savotišku paminklu R. Walsho verslo planui, įkūnijusiu svajas Lietuvoje išvystyti futbolo pramonę.
O vėliau tapo ir šioms svajonėms atėjusio galo ženklu. Mat bankroto byla „Stumbrui“ iškelta būtent dabar jau ištuštėjusio viešbučio savininko prašymu.
Nebeatsiliepia į skambučius
„Metus aš leidau jiems ten gyventi be užmokesčio, naiviai tikėdamas pažadais. Vis sakydavo: jau kitą mėnesį gausime pinigus iš UEFA, jau pervesime. Arba: jau kitą mėnesį ateina pinigai iš LFF, jau gavome. Bet sumoka, pavyzdžiui, tūkstantį eurų ir toliau gyvena į skolą“, – Delfi pasakojo Andrejus Kazlovas.
Buvusio dviejų žvaigždučių „Nakties magijos“ viešbučio savininkas prisimena, jog jam priklausantį pastatą, kuris yra prie pat komandos treniruotėms ir varžyboms naudotos buvusios NFA bazės, „Stumbras“ nuomojosi iš viso ketverius metus.
Nors atsiskaitymai dažnai vėluodavo, klubas iš pradžių savo įsipareigojimų laikėsi. Bet 2018 metais mokėjimai visai nutrūko.
Į teismą A. Kazlovas kreipėsi dėl 20,4 tūkst. eurų skolos ir 9,5 tūkst. eurų delspinigių.
Delfi jis teigė ne sykį bandęs susitarti su R. Walshu gražiuoju, bet galiausiai „Stumbro“ savininkas ir vadovas pradėjo vengti kreditoriaus, o pastarasis – nustojo tikėti pažadais.
„Paskutinį kartą kalbėjomės pernai. Primaitino pažadais ir tiek, dar truputį patempė gumą, kad visi jo legionieriai neliktų gatvėje. O galiausiai jiems tiesiog atsiuntė lėktuvo bilietus į tėvynes ir viso gero.
Kai komanda išsiskirstė, irgi bandėme su R. Walshu susisiekti, bet jis nebeatsiliepdavo telefonu. Taip įprastai visi skolininkai elgiasi, kai nebeturi ką pasakyti“, – skundėsi A. Kazlovas.
Bet pasakyti turi ką jis pats.
„Stumbro“ kreditorius įsitikinęs, kad komandą ištikęs krachas neapsiėjo be užkulisinių susitarimų, dėl kurių jis ruošiasi toliau bylinėtis.
Įtaria sandorį „po kilimu“
„Stumbras“ nugaišo birželį, nors po dviejų mėnesių jo laukė išsvajotoji proga pasirodyti Europos lygos atrankoje, kur žaidėjai būtų turėję galimybę užsirekomenduoti užsienio klubams.
O pati Kauno ekipa būtų užsitarnavusi mažiausiai 240 tūkst. eurų – tiek UEFA skiria pirmo etapo dalyviams.
Kuomet „Stumbras“ išleido paskutinį kvapą, jo vietą Europos lygoje užėmė ir UEFA išmoka savo biudžetą papildė kaimynai iš laikinosios sostinės – „Kauno Žalgiris“.
„Tai buvo akivaizdi nesąmonė. Visi matė, kad komanda – gera, žaidėjai – stiprūs, o jiems išlaikyti reikalingas biudžetas – nedidelis, bent jau palyginus, pavyzdžiui, su Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubu.
Komanda galėjo gyvuoti ir sirgalius džiuginti, bet to sąmoningai nenorėjo savininkas. Kaip suprasti, jei komanda turi teisę žaisti UEFA turnyre, bet pati jos atsisako? Už tą teisę Prancūzijoje ar Vokietijoje kosminiai pinigai metami. Šimtas procentų, kad čia buvo susitarta su „Kauno Žalgiriu“. Ir visas šitas bankrotas yra tyčinis, kitaip negali būti. Manau, toliau sieksime, kad teismas tai ir pripažintų. Tik taip galėsime kažką išieškoti iš savininkų“, – planavo A. Kazlovas.
Buvę „Stumbro“ vadovai, kalbėdami su Delfi, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti kalbų apie susitarimą su „Kauno Žalgiriu“. Esą jeigu už tokią rokiruotę ir buvo neoficialiai atsiskaityta, tai žino tik vienas R. Walshas.
„Nieko tiksliai pasakyti negaliu, bet pilnai tikiu, kad taip galėjo būti. Jeigu nebūtų kažkokio susitarimo, manyčiau, kad jis (R. Walshas – Delfi) būtų ištempęs su „Stumbru“ bent iki sezono pabaigos, kuomet ateina UEFA pinigai“, – svarstė buvęs klubo administracijos vadovas Karolis Dieninis.
„Kalbų yra visokių, bet akivaizdu, kad toks įvykių scenarijus – visiškai realus“, – pritarė buvęs sporto direktorius Giedrius Klevinskas.
Su pačiu R. Walshu Delfi susisiekti nepavyko – kaip ir bandant prisibelsti kreditoriams, buvęs „Stumbro“ savininkas telefono skambučius ignoravo ir į žinutes neatsakė.
Prislėgė nekilnojamojo turto krizė
Pasitraukimą čempionato viduryje R. Walshas pernai pakomentavo tik lakoniška žinute socialiniame tinkle.
„Stumbras“ šiandien neketina žaisti A lygos rungtynių. Taip yra dėl to, jog klubas nesulaukia palaikymo iš LFF šiuo klubui sunkiu metu. Pasirašo „Stumbro“ klubas“, – toks pranešimas pasirodė neįvykusio mačo su „Palanga“ dieną.
Įdomu, jog ta pati LFF dabar yra stambiausia bankrutuojančio klubo kreditorė.
„Stumbras“ liko skolingas už NFA aikštyno nuomą, legionierių registracijos mokesčius, nesumokėtas įvairias baudas.
Pernai vasarą LFF ištisą mėnesį laukė „Stumbro“ sugrįžimo tikėdamasi, jog R. Walshas apsigalvos arba ras klubui naują savininką. O už praleistas rungtynes buvo skiriama LFF Drausmės kodekse numatyta 2 tūkst. eurų bauda.
„Didžioji dalis skolos LFF susidarė dėl drausmės komiteto pritaikytų sankcijų už „Stumbro“ ir rezervinės komandos pasitraukimą iš pirmenybių. Vien iš to išeina berods apie 30 tūkst. eurų“, – skaičiavo K. Dieninis, po ironiško likimo vingio dabar pats dirbantis LFF važybų ir licencijavimo departamente.
Buvusių R. Walsho pavaldinių nuomone, iš tiesų pasitraukti iš futbolo 57-erių airių kilmės verslininką paskatino nesėkmės kitame fronte.
Delfi jau rašė, jog į prabangių vilų kompleksą portugališkoje Atlanto vandenyno pakrantėje investavusiai R. Walsho „E3 Property“ kompanijai prieš kelerius metus kirto recesija ir kritusios nekilnojamojo turto kainos.
„Savininkas planavo gauti kažkokių įplaukų iš kito savo verslo, bet jos sustojo. Matyt nepavyko kažkoks nekilnojamojo turto projektas. Iškilo nenumatytos finansinės kliūtys, kiek suprantu, nesusijusios su futbolu.
Aišku, galbūt ir R. Walsho lūkesčiai buvo kitokie, gal jis tikėjosi anksčiau susigrąžinti iš klubo investuotus pinigus. Bet iš žaidėjų pardavimo per tuos metus pavyko uždirbti mažiau nei galvota. Todėl galbūt jis daugiau nebematė prasmės“, – spėjo K. Dieninis.
Tuo metu jo buvusiam kolegai atrodo, jog nespaudžiamas rimtų finansinių bėdų R. Walshas nebūtų iškėlęs baltos vėliavos sezonui įsibėgėjus.
„Girdėjau, kad kažkas negerai su jo verslu, kur sukosi žymiai didesni pinigai. Gal dėl to ir metė futbolą. Nes jeigu šiaip būtų čia nebematęs perspektyvos, galėjo viską sustabdyti prieš sezoną ir jo nepradėti. O mes juk pradėjome – ir pradėjome taip, kad kurį laiką net pirmavome. Nemanau, kad mesti į medalius pretenduojančią komandą būtų logiška“, – samprotavo G. Klevinskas.
Darbuotojams pasisekė, futbolininkus belieka užjausti
„Stumbro“ biudžetą sudarė apie pusę milijono eurų, ir ši suma apėmė ne tik atlyginimus.
G. Klevinsko skaičiavimu, per mėnesį komandos išlaikymas atsiėjo maždaug 30 tūkst. eurų. Algų žaidėjams, treneriams ir darbuotojams „Stumbras“ nebemokėjo keturis paskutinius savo egzistencijos mėnesius. Tad bendra skola buvusiems komandos atstovams gali viršyti 100 tūkst. eurų.
Tiesa, pats G. Klevinskas sporto direktoriaus pareigas paliko savo noru – likus kelioms savaitėms iki R. Walsho nurodymo stabdyti arklius.
„Paskutinis lašas buvo, kai neatsirado kelių šimtų eurų už tai, kad greitosios pagalbos ekipažas budėtų prie stadiono per rezervinės komandos rungtynes. Pamačiau, kad čia beviltiškas reikalas.
Atlyginimų nemokėjo beveik nuo pačios sezono pradžios, tik niekas netikėjo, kad klubas gali sužlugti viduryje sezono – ypač turėdamas vietą Europos lygoje. Man pačiam irgi nė tokios minties nekilo, kol taip nenutiko“, – pasakojo 39-erių buvęs futbolininkas, karjeros pabaigoje pats žaidęs „Stumbre“.
Kita vertus, klubą išlaikiusiam R. Walshui sprendimas baigti sezoną būtų atsipirkęs tik tuo atveju, jei Europos lygos atrankoje būtų pavykę įveikti bent vieną etapą. Arba pelningai parduoti žaidėjus. Kitaip antrai sezono daliai jam būtų reikėję išleisti panašią sumą kaip UEFA išmoka.
Kauno savivaldybė „Stumbrui“ finansiškai nepadėdavo, priešingai nei „Kauno Žalgiriui“, kuris pernai atsiriekė 100 tūkst. eurų, o šiemet – jau dvigubai daugiau.
Kitų rėmėjų „Stumbras“ taip pat stokojo, tad klubo savininkas, panašu, nusprendė nerizikuoti savais pinigais, kurių komandos atstovai taip ir nesulaukė.
Tiesa, tiek K. Dieninis, tiek G. Klevinskas atsidūrė tarp laimingųjų, kurie savo atlyginimą vis dėlto gavo.
„Gražiuoju tikrai nebuvo šansų susitarti. Bet LFF pasiekė klubui turėjusios atitekti lėšos, kurios buvo paskirstytos kreditoriams pagal antstolių pareikalavimus.
Darbuotojams pinigai išmokėti, nes jie turėjo darbo sutartis. Futbolininkams šiuo požiūriu mažiau pasisekė. Deja, nemanau, kad bankrotas jiems padės. Turto nelabai yra, o savininkas, mano galva, iš savų lėšų tikrai nemokės“, – atsiduso K. Dieninis.
Karti patirtis neprivertė bėgti iš Lietuvos
J. Martinsas yra vienas tų retų „Stumbro“ kreditorių, kurie dėl tokios bankroto perspektyvos, regis, pernelyg neliūdi.
53-ejų specialistas iš Portugalijos teigia esantis be galo nepraktiškas žmogus – jo galva prikimšta informacijos, susijusios su futbolu, ir vietos mintims apie asmeninius finansus joje nebelieka.
„Stumbro“ klube J. Martinsas darbavosi trejus metus – iš pradžių kaip M. Barreto asistentas, o nuo 2019-ųjų pradžios – ir kaip vyriausiasis treneris.
„Mariano ilgai buvo mano mentorius, o kai jis 2018-ųjų pabaigoje dėl asmeninių priežasčių nusprendė į Lietuvą nebegrįžti, neturėjau parvažiuoti ir aš. Bet klubas prieš sezono startą pasiūlė imtis neįmanomos misijos – per dvi savaites paruošti komandą čempionato pradžiai.
Tas pats Mariano mane padrąsino pabandyti. Sezono pradžioje viskas buvo gerai, įskaitant algų mokėjimus. Atrodė, kad laukia puikus sezonas, iš pradžių viskas klostėsi net geriau nei ankstesniais metais. Paskui staiga kažkas pasikeitė, klubas pradėjo nebevykdyti įsipareigojimų“, – Delfi priminė treneris iš Madeiros salos.
Su R. Walshu paskutinį kartą jis kalbėjosi, kuomet pernai perėjo dirbti į Vilniaus „Žalgirį“.
„Užsiminėme ir apie neišmokėtus atlyginimus. Tada man tai nebuvo svarbiausias dalykas, bet rūpėjo žaidėjai, kiti darbuotojai. Paklausiau, koks jo planas, ką ketina daryti. Jis sakė, kad bando išspręsti šią problemą, bet situacija nėra lengva. Sutarėme pasikalbėti po kelių mėnesių, bet daugiau nebebendravome, gal tik apsikeitėme keliomis žinutėmis per šventes. Supratau, kad čia yra maža vilties“, – susitaikė J. Martinsas.
Vis dėlto Lietuvos jis galutinai nepaliko – net ir po pusmečio atsisveikinęs su „Žalgiriu“.
Praėjusią liepą portugalas pakeitė moldavą Aleksandrą Kurtijaną „Panevėžio“ stratego poste, o spalio pabaigoje atšventė istorinę pergalę LFF taurės turnyro finale prieš titulą gynusią Marijampolės „Sūduvą“.
Patenkinti nauju treneriu „Panevėžio“ vadovai pasiūlė jam pratęsti sutartį. Ir J. Martinsas, nepaisant karčios „Stumbro“ istorijos atomazgos, sutiko.
„Pirmą kartą išvažiuoju iš Lietuvos būdamas garantuotas, kad žiemą čia vėl grįšiu. „Panevėžys“ – jau trečias mano klubas jūsų šalyje, ir nė vienu aš nenusivyliau, buvau laimingas visuose, visur susiradau daug draugų. Jeigu kas nors jais netapo, tai nutiko ne dėl asmeninių priežasčių – reikalas tas, kad aš esu pamišęs dėl darbo, reikalauju iš žmonių pernelyg daug, ir ne visi tai pakenčia. O „Panevėžyje“ jaučiuosi ypač patogiai . Sakau tai ne dėl to, kad dabar čia dirbu – man patinka turėti reikalų su rimtais žmonėmis, mylinčiais futbolą.
Lietuvoje buvo daugybė panašių į „Stumbrą“ pavyzdžių – nuo tada, kai čia atvažiavau pirmą kartą, nebeliko Panevėžio „Ekrano“, Klaipėdos „Atlanto“, „Palangos“. Labiausiai man patinka, kad „Panevėžys“ nesivaiko vienadienės sėkmės ir bando ręsti tvirtus pamatus ilgalaikei ateičiai, kad daugelį metų išliktų stipriu A lygos dalyviu“, – tikino J. Martinsas.
Galima tik viltis, kad portugalas tiksliai įvertino padėtį – Lietuvos klubams bei jų savininkams jau seniai laikas padaryti išvadas iš kolegų ir savo pačių klaidų.
Mat vien per pastarąjį dešimtmetį į užmarštį nukeliavusių šalies komandų yra dar daugiau nei išvardino J. Martinsas.