- „Sūduva“, kaip ir pernai, liko trečia, nors lygiai prieš metus interviu „Miesto laikraščiui“ sakėte, kad dabar jau buvęs komandos vyriausiasis treneris Virginijus Liubšys „labiau akcentavo antruosius savo darbo metus (2012 – red. pastaba), kai sieksime ambicingesnių tikslų“, „tikiuosi, kad pagaliau komanda susikaus dėl Lietuvos čempionės vardo“. Kodėl nepavyko įgyvendinti šių siekių?
- Kai kalbėjau, kad sieksime aukščiausių tikslų, tikėjau, kad jų su tuometine komanda, treneriu galime pasiekti. Vėliau supratau, kad tai neįmanoma - aš galvoju, kad šių metų čempionatą pralaimėjome 2011 metų sezono pabaigoje. Negalima paskutinį ratą susibičiuliauti su pirmaujančiomis komandomis Vilniaus „Žalgiriu“ ir Panevėžio „Ekranu“, o po to prieš jas kovoti.
Labai džiaugiuosi, kad šiemet išsaugojome trečiąją vietą. Tai yra vieni sunkiausiai iškovotų bronzos medalių „Sūduvos“ istorijoje, nors šiemet komandos biudžetas buvo didesnis nei praėjusiais metais.
Viena priežasčių ta, kad komanda kartais atsipalaiduodavo, todėl prarado taškų „lygioje vietoje“. Pavyzdžiui, lygiosiomis pasibaigusiose rungtynėse su „Šiauliais“ varžovai įvarčių deficitą likvidavo paskutinėmis minutėmis, nelaimėjome rungtynių su Gargždų „Banga“, kai kurių kitų. Vienu metu komanda „palaidojo“ tinkamą nusiteikimą kovoti.
Kitas dalykas – šiemet labai sustiprėjo „Žalgiris“, Pakruojo „Kruoja“. Suprantu, kodėl su pastarąja komandai sunku žaisti („Sūduva“ pralaimėjo pakruojiečiams trejas rungtynes, o vienerias baigė lygiosiomis – red. pastaba). Antai paskutinės rungtynės su šia ekipa buvo lyg „Sūduvos“ derbis, nes „Kruojos“ starto sudėtyje buvo šeši žaidėjai, anksčiau atstovavę mūsų komandai - juos savo laiku atleido ar vienas, ar kitas treneris. Aišku, pritariant man, nes sutartis pasirašau arba nepasirašau aš. Šie futbolininkai nori parodyti, ko jie buvo verti, todėl natūralu, kad prieš savo buvusią komandą žaidžia ypač efektyviai.
Apginti titulą visomis išgalėmis siekė „Ekranas“. Gerbiu šią komandą. Nors ji sudėtimi nėra pranašesnė už kai kurias ekipas, tačiau joje susiformavęs nugalėtojų mentalitetas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. To nėra „Sūduvoje“. Mano nuomone, šių metų čempionato galutinė lentelė – galvoju, kad čempiono titulą iškovos „Ekranas“ - „sustatyta“ pagal komandų galimybes.
- Ar turi pagrindo kalbos, kad klubo politika yra per daug „neišsikišti“, todėl pirmenybėse tenkinamasi antra trečia vietomis?
- Apie tai net nesu galvojęs. Aš jau apie dešimt metų futbole, šeštą sezoną iškovojome medalius ir visada siekiau, kad komanda nugalėtų. Bet, kaip minėjau, yra tam tikros galimybės. „Išsikišti“ norisi, nes Lietuvos pirmenybių nugalėtojas uždirba tam tikrą sumą pinigų. Kodėl jos nenorėti? Aš tikrai noriu.
- Įpusėjus sezonui atleidote V. Liubšį, komandai vadovauti pakvietėte Darių Gvildį...
- Rengiantis šių metų čempionatui su V. Liubšiu buvome sutarę suformuoti 12–13 žaidėjų ekipą, o prireikus papildymo remtis trimis keturiais Marijampolėje išugdytais „Sūduvos“ dubleriais. Apie tai vyriausiasis treneris net kalbėjo viename interviu, duotame pasibaigus 2011 metų sezonui. Tačiau tikrovė pasirodė kitokia: vyriausiasis treneris nuolat skundėsi, kad neturi žaidėjų, visiškai ignoravo marijampoliečius. Tai viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių nutraukti sutartį su V. Liubšiu.
O D. Gvildį seniai pažįstu, kadangi jis žaidė „Sūduvoje“, yra suvalkietis iš Vilkaviškio - ten augo, lankė mokyklą. Man tai svarbu. Galima turėti labai gerų žaidėjų, bet šiek tiek turi būti ir patriotizmo. Suprantama, naujasis treneris turi mažai patirties. Bet neturi ir blogos, o geros mokydamasis gali įgyti.
- Kodėl klubas pardavė (išleido) į kitas komandas perspektyvius, Marijampolėje ugdytus vartininkus Armantą Vitkauską ir Saulių Klevinską, jaunąjį Tomą Švedkauską?
- Žaidėjai tam tikrus įsipareigojimus klubui turi iki 23-ejų metų. S. Klevinskas išėjo vėliau, kai baigėsi jo sutartis. Išėjo ieškoti, kur geriau, ir rado. Tuo esu patenkintas, nors kubui iš to naudos nebuvo. Suprantu, kad atstovauti vienam klubui 10 arba daugiau metų yra sunku, apima tam tikra melancholija. Tikiu, kad S. Klevinskas dar saugos „Sūduvos“ vartus, kai, tarkime, sulauks 32 -ejų ar daugiau metų.
A. Vitkauskas pareiškė norą išeiti dar galiojant sutarčiai. Jis buvo nepatenkintas antrojo vartininko statusu. Aš sutikau jį išleisti. Kadangi Armantas, dar nesulaukęs 23-ejų metų, perėjo į „Žalgirį“, šiam klubui pateikėme pretenziją dėl kompensacijos už savo išugdytą žaidėją. Kol kas pinigų negavome, matyt, laukia juridinis ginčas.
T. Švedkausku, žaidusiu šalies septyniolikmečių rinktinėje, susidomėjo Italijos „Fiorentinos“ klubas. Jam jaunąjį vartininką išnuomojome metams nemokamai su teise išpirkti, iš karto aptarę, kiek tai kainuos. Jis gerai pasirodė atstovaudamas „Fiorentinos“ dublerių ekipai, tačiau pinigų už išpirką nesulaukėme. Tada T. Švedkauską panoro įsigyti Italijos „Romos“ klubas. Sandėris įvyko, už vartininką gavome tam tikrą pinigų sumą. Dabar Tomas saugo „Roma“ klubo dublerių vartus, yra antras-trečias pagrindinės sudėties vartininkas, visą laiką registruojamas rungtynėms. Tai džiugina ir „Sūduvos“ žaidėjus, ir trenerius, ir mane – klubo prezidentą.
- Ar prezidentas kartais nurodo vyriausiajam treneriui, kokius žaidėjus leisti į aikštę starto sudėtyje, ką keisti?
- Ne. Pavyzdžiui, vadovaujant D. Gvildžiui, nė karto nesilankiau žaidėjų persirengimo kambaryje,su jais nebendravau per rungtynių pertraukas, po susitikimų. Aišku, aš domiuosi komanda, bet tai vyksta kiek kitaip. Gink, Dieve, nieko nenurodinėju dėl starto sudėties ir keitimų. Treneris, likus dienai kitai iki rungtynių, man papasakoja, ko komanda siekia, kokie žaidėjai serga, kas gali žaisti. Tai normalu, juk aš atlieku darbdavio funkcijas. Po to, kiek suprantu, stebiu, ar trenerio sumanymas pavyksta.
- Kaip vertinate besibaigiančias pirmenybes, kas nudžiugino, nuvylė?
- Nuvylė, kad neįvertinome galint iš pirmenybių pasitraukti Vilniaus REO komandą. Jeigu ji būtų bankrutavusi anksčiau, šalies čempionės titulas atitektų „Žalgirio“ komandai. Džiaugiuosi, kad įpusėjus čempionatui atsigavo Klaipėdos „Atlantas“ - puiku, kad uostamiestis turi savo ekipą aukščiausioje lygoje. Ir labai gaila, kad tokios komandos nėra Kaune. Kuo daugiau stipresnių klubų lygoje, tuo geriau ir mums. Kadangi kyla bendras futbolo lygis, kiekvienas žaidėjas turi atitinkamai pasitempti.
Tačiau Europos masteliu Lietuvos futbolas yra žemo lygio. Galvoju, dėl to, kad labai rimtų klaidų padaryta futbolininkų rengimo sistemoje. Mes galime vieną kartą „iššauti“, pavyzdžiui, „Sūduva“ šių metų Europos lygos turnyro rungtynes Serbijoje baigė lygiosiomis, žaidė garbingai, tačiau namie serbai mus suvyniojo kaip „šiltą vilną“. Vis tik šiokį tokį pagerėjimą įžvelgiu: atsiradus Marijampolės maniežui, dirbtinės dangos aikštėms daugelyje miestų, sezonas tęsiasi gerokai ilgiau, yra kur treniruotis žiemą. Tai jau duoda tam tikrų rezultatų. Antai į Italijos komandų peržiūrą išvyko du 1997 metais gimę „Sūduvos“ futbolininkai.
- Kaip įsivaizduojate „Sūduvą“ kitą sezoną?
- Liks tas pats vyriausiasis treneris su sąlyga, kad mokysis - jis po dvejų metų turi gauti tarptautinę trenerio licenciją. Toliau atstovauti „Sūduvai“ atsisakė Andrius Urbšys, sutartys baigiasi su Valdemaru Borovskiu, visais trimis vartininkais, vienam jų - Pavelui Davidovui pasiūlėme likti. Vasarą baigiasi Ričardo Beniušio, Povilo Lukšio ir Nerijaus Radžiaus sutartys. Tarsimės, ar nereikėtų jų nutraukti, nes sezonas jiems nebuvo sėkmingiausias. Komandoje lieka Marius Šoblinskas, Karolis Chvedukas, nors norėčiau, kad pastarasis išvyktų į aukštesnio lygio komandą, ten daugiau uždirbtų, ir mūsų klubui būtų naudos.
Dar dvejus metus galioja Rafaelio Ledesmos sutartis, tačiau brazilu domisi ne viena ekipa, gali būti, kad jis išvyks, jei tai bus naudinga žaidėjui ir „Sūduvai“. Žais prie komandos šią vasarą prisijungęs Nerijus Valskis, Valentinas Baranovskis. Branduolys yra. Visa kita paaiškės vėliau. Siekiame, kad komandą papildytų kuo daugiau dublerių, žinoma, jei jie įrodys to esą verti.