Prieš Lietuvos rinktinės startą pasaulio čempionato atrankoje – mačą su Slovėnijos komanda – T. Danilevičius buvo pagerbtas Lietuvos futbolo federacijos stadione Vilniuje. Surengtas jo simbolinis atsisveikinimas su rinktine. Nors ir šiek tiek per vėlai. Rinktinėje Tomas paskutinį kartą žaidė 2012 m. spalio 12 d. Vaduce rungtynėse su Lichtenšteinu, o dar po keturių dienų Zenicoje mače su Bosnija ir Hercegovina sėdėjo ant atsarginių suolelio.
Daugiau T. Danilevičius į rinktinę kviečiamas nebuvo. Galbūt prie to prisidėjo ir tai, kad kapitonas kartais atvirai kalbėdavo apie negeroves Lietuvos futbolo federacijoje (LFF), o galbūt treneriai Csaba László ir Igoris Pankratjevas tiesiog daugiau nematė jo savo schemose.
Profesionalaus futbolininko karjerą T. Danilevičius baigė 2014 m. vasarą.
Lietuvoje – verslo reikalais
Simbolinis atsisveikinimas su rinktine netrukus virto nauju pasisveikinimu su Lietuvos futbolu.
T. Danilevičius šiek tiek daugiau nei savaitę Lietuvoje viešėjo verslo reikalais. „Gyvenu Šveicarijoje, turiu bendrovę, tiksliau esu vienas iš šveicarų nekilnojamojo turto bendrovės partnerių. O mūsų bendrovė turi projektą ir Lietuvoje. Taip ir esame susiję: Lietuva, Šveicarija ir aš. Toks trikampis, sakykime“, – apie savo dabartinę veiklą kalbėjo futbolininkas, pabrėždamas, kad Lietuvoje lankėsi toli gražu ne ilsėtis.
„Atostogauti aš nelabai turiu laiko. Pabaigęs karjerą atostogavau tris mėnesius, o po to mano atostogos baigėsi“, – prisipažino T. Danilevičius.
Nepaisant to, buvęs šalies rinktinės kapitonas buvo pakviestas į LFF forumą ir jame išrinktas į darbo grupę, kuri ruoš pasiūlymus dėl permainų futbolo valdymo sistemoje.
„Kadangi keičiasi FIFA ir UEFA, jos reikalauja pasikeitimų ir iš savo narių. Tiek struktūrinių, tiek statuto klausimais. Tas pasikeitimas yra netgi priverstinis klausimas. Ši darbo grupė turėtų pateikti tokius pokyčių siūlymus, kad jie atitiktų tarptautinių federacijų pokyčius ir tiktų Lietuvai“, – apie dar vieną darbą kalbėjo T. Danilevičius.
Buvusį futbolininką toks įvykių posūkis kiek nustebino: „Atvažiavau čia svečio statusu, o išvažiavau kaip darbo grupės narys. Buvo keista. Žmonės tikėjo manimi ir manė, kad galiu būti naudingas Lietuvos futbolui. Bet, kita vertus, jie mane dabar įpareigojo dar daugiau dirbti.“
Džiaugiasi žingsniais į priekį
Dabar T. Danilevičius LFF nekritikuoja. Mato vykstančius pokyčius po to, kai pasikeitė LFF valdžia – buvusį prezidentą Julių Kvedarą pakeitė Edvinas Eimontas.
Vertinu pokyčius federacijoje kaip mažyčius žingsnelius. Bet suprantu, kad laikas tiems pokyčiams buvo labai trumpas. Vis dėlto tai žingsniai į priekį atvirumo, skaidrumo, futbolo bendruomenės įtraukimo į veiklą link“, – apie LFF kalbėjo T. Danilevičius.
Jis tvirtina besidomįs Lietuvos futbolu. Bent jau šalies rinktinės reikalais. Šiek tiek paviršutiniškai – ir Lietuvos pirmenybėmis.
„Labiau domiuosi rinktine, jos reikalais. Juolab kad rinktinės treneris Edgaras Jankauskas yra mano geras draugas, ne kartą kartu žaidėme, su juo dažnai pasikalbame. Ir su Deividu Šemberu aptariame lygos problemas. Galbūt neturiu susidomėjimo konkrečia A lygos komanda, labiau A lygos čempionatu apskritai. Turiu daug draugų, su kuriais dažnai padiskutuojame apie Lietuvos futbolą. Su Aurelijumi Skarbaliumi, su Deividu ir Edgaru, žmonėmis, kurie daug metų atidavę Lietuvos futbolui. Išsakome nuomones, papasakojame apie savo sėkmes ar nesėkmes, jie pasigiria ar pasiskundžia, todėl visus Lietuvos futbolo reikalus aš žinau ir suprantu“, – pasakojo T. Danilevičius.
Jis tikisi kad šių profesionalių entuziastų pastangos duos norimą rezultatą ir Lietuvos futbolas pakils iš dabartinės duobės.
„Lietuvos futbole – teigiami poslinkiai. Tai matyti tiek iš rezultatų, tiek iš vadybos. Ir greitai žiūrovai, visuomenė pamatys futbolą kitomis akimis“, – įsitikinęs buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas.
T. Danilevičiui džiugu matyti jaunesnės kartos lietuvių pastangas. „Atsirado žaidimo braižas. E. Jankauskas akcentuoja susikaupimą, daug dirba ir, manau, kad jei toliau dirbs kryptingai, bus ir rezultatas. Juk kai kryptingai dirbi, žinai, ko nori ir nesiblaškai, visada savo pasieki“, – sakė buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas.
Per 8 šalis ir 16 klubų
T. Danilevičiaus gyvenime futbolas atsirado gimtojoje Klaipėdoje. Jo pirmasis treneris buvo Rimas Skersys. „Pirmas mano klubas buvo Klaipėdos „Aras“, – prisiminė vienas geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų.
Iš viso per savo karjerą jis žaidė 16 klubų aštuoniose šalyse. O legionieriumi tapo dar nebūdamas nė 17 metų. Pirmoji T. Danilevičiaus stotelė užsienyje – Belgijos klubas „Beveren“.
„Atvažiavau ankstyvą pavasarį ir pasilikau trims mėnesiams. Kadangi buvau nepilnametis, man, tam, kad likčiau Belgijoje, reikėjo eiti į mokyklą. „Beveren“ rado mokyklą, pasiūlė sutartį. Bet buvo ir nelabai malonių dalykų. Mat, jei būčiau baigęs mokyklą Belgijoje, dar nereikštų, kad man bus išduotas atestatas. Todėl grįžau į Lietuvą ir iki 18 metų niekur daugiau laimės neieškojau. Baigęs mokyklą Klaipėdoje ir sulaukęs pilnametystės, vėl išvažiavau į Belgiją ir pasirašiau sutartį su „Brugge“ jau kaip profesionalas“, – jaunystę prisiminė vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų.
Anot T. Danilevičiaus, trys mėnesiai, prieš metus praleisti „Beveren“, padėjo jam adaptuotis „Brugge“.
„Tada jau buvau ir fiziškai, ir psichologiškai sustiprėjęs, paaugęs. 16 ar 18 metų – skirtumas nemažas“, – sakė jis.
Iš pradžių lietuvis žaidė jaunimo komandoje, „Brugge“ dublerių ekipoje, bet buvo registruotas ir pirmojoje šio klubo komandoje. O dar po pusės metų T. Danilevičius, kaip „Brugge“ sudėties žaidėjas, jau rungėsi Europos turnyro rungtynėse su Vokietijos Gelzenkircheno „Schalke“.
Kai lietuviui buvo 22-eji, į jį dėmesį atkreipė Londono „Arsenal“. Per kontrolines rungtynes fantastiniu įvarčiu į „Barcelona“ vartus dėmesį į save atkreipęs T. Danilevičius netrukus tapo pirmuoju lietuviu, žaidusiu Anglijos „Premier“ lygoje. Tiesa, tik dvejas rungtynes. Didžiajame Londono klube jis neužsibuvo.
„Galbūt buvo ir daugiau priežasčių, bet pagrindinė ta, kad „Arsenal“ jautėsi labai didelė konkurencija. Iškomandiravo mane porai mėnesių į Škotijos „Dunfermline“. Bet ten ilgai žaisti neteko. Su škotais buvo susitarimas, kad aš komandoje lieku tuo atveju, jei ji patenka į stipriausiųjų šešetą antrą sezono dalį. Nepatekome, užėmėme septintąją vietą tik dėl prastesnio įvarčių santykio. „Dunfermline“ tokiu atveju manęs nereikėjo, jie nutarė „apšaudyti“ savo klubo jaunimą. Grįžau į Londoną ir kelis likusius iki sezono pabaigos mėnesius treniravausi su „Arsenal“.“
2002 m. gyvenimo kelias T. Danilevičių nuvedė į Italiją. Ir čia jis liko ilgam.
„Tada buvau laisvas paukštis, turėjau pasiūlymų ir Belgijoje, ir Kipre. Buvau jaunas, ambicingas, pilnas jėgų, noro, ryžto ir tikėjausi padaryti karjerą Italijoje. Išvažiavau į Florenciją, klubo „Fiorentina“ peržiūrą. Bet šis klubas turėjo problemą. Dėl finansinių reikalų jis negalėjo registruoti naujų žaidėjų. Tempė gumą, kol bankrutavo. Tačiau tuoj pat su manini susisiekė „Livorno“. Jo treneriai matė mane žaidžiantį kontrolines rungtynes, žinojo, kas esu, ir pasiūlė sutartį“, – pasakojo klaipėdietis.
Livornas Lietuvos futbolininkui tapo namais. Jei T. Danilevičius ir palikdavo šį klubą, po kurio laiko į jį sugrįždavo ir iš viso „Livorno“ komandoje praleido aštuonerius metus. Net dabar Danilevičių šeima turi namą šalia šio miesto, su juo Tomą sieja draugai ir pažįstami žmonės.
Šeimos valdymu užsiima žmona
Karjerą baigęs Slovėnijos „Gorica“ komandoje, T. Danilevičius išsikraustė į Šveicariją. Gyvena su šeima. T. Danilevičiaus žmona Lina taip pat kilusi iš Klaipėdos. Pora turi dvi dukteris: Elzei – 14, Liepai – 9 metai.
„Didžiajai dabar prasideda naujas gyvenimo etapas – paauglystė, tad bus tėviškų rūpesčių. Juk maži vaikai – maži rūpesčiai, dideli vaikai – dideli rūpesčiai. Bet, ačiū Dievui, aš turiu puikią žmoną, kuri užsiima ir rūpinasi šeima. Visi reikalai, susiję su šeimos valdymu, gula ant žmonos pečių. Man telieka būti mylimu tėveliu“, – kalbėjo T. Danilevičius.
Danilevičių šeima gyvena Lugano mieste, itališkai kalbančiame Šveicarijos kantone. Abi Tomo dukterys čia mokosi italų kalba. Todėl persikėlimas iš Italijos į Šveicariją joms nesukėlė jokių problemų.
O kaip su lietuvių kalba? „Mes esame lietuviai, dukros – lietuvės, šeimoje kalbame lietuviškai. Lietuvoje tiek giminių, norinčių bendrauti, draugų ir dukros Lietuvoje puikiai leidžia vasaras. Todėl jos tikrai neturi galimybės užmiršti gimtosios kalbos“, – sakė futbolininkas.
T. Danilevičiaus karjera:
1994 m. – Klaipėdos „Aras“
1995 m. – „Beveren“ (Belgija)
1995 m. – Vilniaus „Alsa“
1996 m. – Klaipėdos „Atlantas“
1996–1998 m. – „Brugge“ (Belgija)
1998–1999 m. – Maskvos „Dinamo“ (Rusija)
1999 m. – „Brugge“
1999–2000 m. – „Lausanne“ (Šveicarija)
2000 m. – Londono „Arsenal“ (Anglija)
2000 m. – „Dunfermline“ (Škotija)
2001–2002 m. – „Beveren“ (Belgija)
2002–2005 m. – „Livorno“ (Italija)
2005–2006 m. – „Avellino“ (Italija)
2006 m. – „Livorno“ (Italija)
2007–2008 m. – „Bologna“ (Italija)
2008 m. – „Grosseto“ (Italija)
2008–2011 – „Livorno“ (Italija)
2011–2013 m. – Kastelamare Di Stabijos „Juve Stabia“ (Italija)
2013 m. – „Latina“ (Italija)
2013 m. – „Parma“(Italija)
2014 m. – „Gorica“ (Slovėnija)
1998–2014 m. žaidė Lietuvos rinktinėje. Sužaidė 71 rungtynes, įmušė 19 įvarčių.