Vienas „Trakų“ komandos lyderių, buvęs Anglijos „Premier“ lygos ir Rusijos rinktinės žaidėjas Diniaras Bilialetdinovas su sport24.ru žurnalistu kalbėjosi dar prieš šias rungtynes. Tačiau jau tada teigė, kad jo komanda išbarstė neplanuotai daug taškų.
D. Bilialetdinovas interviu atskleidė ir tai, kodėl praėjusio tarpsezonio metu atmetė Norvegijos pirmenybių vidutiniokų „Sarpsborg 08“ pasiūlymą, nepanoro išvykti nei į Indiją, nei į Baltarusiją.
– Jūsų tėvas, treneris Rinatas Bilialetdinovas viename interviu kalbėjo: Diniaras, žaisdamas Lietuvoje, jaučia tikrą malonumą. Tiesa?
– Šiaip aš čia užsiimu vien futbolu. Čia nėra jokių povandeninių srovių ar akmenų. Viskas priklauso tik nuo tavęs paties.
– Net kai žaidžiate per pūgą, kaip pernai spalį su „Jonava“?
– Visko nutinka. Pirmas 25 minutes sniego nebuvo. Po to pridrėbė. Buvo labai šalta.
– Prisimenate baisesnes sąlygas?
– Būdavo įvairiai. Pamenu Kubanės tvankumą, kai nebuvo kuo kvėpuoti. Arba tą taurės finalą per siaubingą karštį, kai kojos degė, o jų pirštai sušuto iki kraujų... O kai su „Lokomotiv“ žaidėme prieš „Sevilla“, dėl šalčio buvo galvojama rungtynes atšaukti. Buvo 16 ar 17 žemiau nulio.
– Lietuvos čempionatas – tai maži stadionai. Kuris jų labiausiai nustebino?
– Tas, kuriame žaidžia „Trakai“, yra skirtas vien futbolui. Yra ir didesnių stadionų, bet jie – su bėgimo takeliais. Beje, nežinau dėl ko, bet čia yra viena problema – dirbtinės aikštės nėra šildomos. Tiesa, sezono pradžioje „Trakai“ tris ar keturis turus žaidžia manieže. Šis – šiek tiek didesnis nei Jekaterinburgo „Ural“.
– Sakoma, kad lietuviai – kieti vyrukai. Spiria per kojas labai smagiai...
– Čia apskritai jėgos futbolo lyga. Smulkių, neprisitaikiusių prie jos vaikinų nėra. Tokių šioje lygoje išgyvena vienetai.
– Pravertė jūsų Anglijos pirmenybių patirtis?
– Anglijoje – šiek tiek kitas tempas. Ten aš per mėnesį supratau, kad jeigu tu nepasirengęs susidūrimams, tave tiesiog sutraiškys. Čia irgi tai per kojas gausi, tai korpusu nustums. Tokia čempionato specifika. Lietuvoje rungtyniauja labai daug užsieniečių, bet visi jie žaidžia šiuo stiliumi. Kad ir Kauno „Stumbras“. Jų sudėtyje iš vienuolikos žaidėjų – dešimt portugalų. Tie vaikinai techniškesni, bet vis vien kieti. Nėra šioje lygoje paprasta. Čia kiekvienas gali įveikti kiekvieną.
– Dėl to „Trakai“ žaidžia taip banguotai?
Mes surinkome gerokai per mažai taškų. Traiškėme „Stumbrą“, tie paskutinėmis minutėmis išlygino. Prieš „Žalgirį“ pirmavome 2:0 ir rezultatas galėjo būti 5:0. Pralaimėjome 2:3. Dėl vaikiškų klaidų. Taip išbarstėme nemažai taškų. Todėl dabar svarbiausia – pataisyti padėtį turnyro lentelėje. Kita užduotis bus Europos lyga. Startuosime birželio pabaigoje, tad pradinis etapas bus sunkesnis, nei kiti. Gal mums teks Gibraltaras, Farerų salos ar koks nors Kosovas? Būtų ekstremali išvyka.
– Dėl tokios egzotikos išties vertėjo pasirinkti „Trakus“.
– Tai aišku. Juk tai įdomu, nes aš tose šalyse niekada nebuvau. Pernai „Trakai“ nukeliavo gana toli, vos iki „Milan“ neištempė. Nors mūsų komanda – jauna. Gal penki – dvidešimtmečiai.
– Kokie jų planai? Išvykti į Lenkiją ar Rusiją?
– Iš Lietuvos futbolininkas net į JAV yra išvykęs. Reikia tik pasižymėti. Ypač jei tau 20-23. Juk visi jie turi Europos Sąjungos pasus.
– Kai jūs atvykote į „Trakus“, čia jau žaidė jūsų senas pažįstamas iš „Lokomotiv“ laikų Deividas Česnauskis. Jis turėjo kokios nors įtakos jūsų perėjimui?
– Kai apie užėjo kalba apie „Trakus“, aš pirmiausia jam paskambinau. Sakė: „Skubiai atvažiuok“. Atvažiavau tą dieną, kai komanda žaidė su būsimąja čempione „Sūduva“. Ryte pasirašiau sutartį, vakare jau buvau stadione. Pirmavome 2:1, vieną žaidėją pašalino ir pralaimėjome 2:3. Aš supratau, kad čia linksma. Komandos ne šiaip sau spardo kamuolį, o stengiasi žaisti futbolą. Pažiūrėjau į „Sūduvą“ – mažiausias metro devyniasdešimties. Pagalvojau, kad į neblogas ir specifines pirmenybes atvykau.
– Pagrindinė jūsų sutikimo atvykti į Lietuvą priežastis?
– Paskambino treneris. Ir aš daug negalvojau. Tiesiog norėjau išbandyti gyvenime kažką naujo.
– Koks yra Olegas Vasilenka kaip treneris?
– Nežinau, kur jis mokėsi, bet jis labai rimtai analizuoja. O kai ne viskas sekasi, analizuoja trigubai daugiau. Ir bando surasti išeitis. Jis tiesiog pasinėręs į futbolo filosofiją.
– Ką pasakojate apie Lietuvą, sugrįžęs į Maskvą?
– Maskva – miestas, panašus į didžiųjų Europos šalių sostines-didmiesčius. Ir Vilniaus su Maskva nėra kaip lyginti. Bet visko Vilniuje yra pakankamai.
– Bet yra ir ko trūksta?
– Taip. Šeimos šalia. Žmona dažnai atskrenda, bet vaikai, deja, buvo tik kelis kartus. Vyresnysis lanko CSKA futbolo mokyklą, tenai negalima daug treniruočių praleisti. Jaunesniajam – pasiruošimo užsiėmimai. Žodžiu, darbas verda.
O visa kita čia yra. Nori – parduotuvė, nori – parkas. Ir kamščių nėra, gali važinėti pirmyn-atgal. Kartą esu kamštyje 15 minučių stovėjęs. Tas čia yra daug. Jaukus gražus miesto centras, kuriame gali pasivaikščioti. Vaikštai ir kaifuoji. Čia labai komfortiškas gyvenimas. Ir nėra mentaliteto skirtumų: žmonių charakteris panašus. Yra daug atvykėlių iš Ukrainos, iš Baltarusijos. Ir nėra problemų, kad tu – iš Rusijos. O iki Maskvos nuo čia, kaip iš Kazanės – valanda ir penkiolika minučių skrydžio.
Tiesa, rugsėjį, spalį ir lapkritį čia buvos siaubingas oras. Kažkoks rūkas, drėgmė. Saulę mačiau gal keturis kartus. Bet dabar čia yra kur kas šilčiau.
Šalia Vilniaus yra Trakai. Ten yra pilis – tris metus jie buvo Lietuvos sostine. Mažas miestelis su gražiais ežerais pateko į Europos gidą. Kinų turistų čia atvyksta autobusai.
– „Trakai“ turi su miestu ką nors bendro, ar tik pavadinimą?
– Ten žaidžia mūsų antroji komanda. Be to Trakuose mus įšventino – įdomi buvo ceremonija. Joje dalyvavo miesto merė ir du Seimo nariai. Viskas vyko senovinėje tvirtovės, kuri šiaip jau yra muziejus, salėje. Mums davė baltus marškinius su „Trakų“ emblemomis, įteikė ordinus su juostelėmis. Klubo prezidentas mus šventino kalaviju.
– Vadinasi, jūs – riteris?
– Trakų. Mano laiduotojas – O. Vasilenka. Nežinau, kokiame klube dar galima tai patirti. Linksma ir savita. Klubas yra naujas, egzistuoja dešimt metų, tik penkis iš jų – stipriausioje lygoje. Situacija, aišku buvo keista, buvo svarbu išlaikyti rimtį ir nenusijuokti. Taigi mūsų klubo ir Trakų miesto santykis – tiesioginis. Galiu vaikščioti į Trakų pilies muziejų nemokamai.
– Kaip vietiniai patiekalai?
– Pamėgau kibinus. Tai tešla su mėsa vidury. Panašu į beliašą. Visada perku toje pačioje parduotuvėje. Atsinešu namo, po septynių-dešimties minučių šildymo užsitepu grietinės – galima pirščiukus aplaižyti.
Dar patiko įvairios interpretacijos su kopūstais, labai skanūs pieno gaminiai. Nuo jų tapau tiesiog priklausomas. Pusryčiams dabar – tik kefyras arba jogurtas. Kai buvau grįžęs į Maskvą, žmonos paprašiau, kad nupirktų kefyro. Lyg ir patį geriausią nupirko, bet kažkoks ne toks. Nepabaigiau.
– Naudojatės Lenkijos ir Vokietijos artumu?
– Ne. Štai į Minską važiavau. Nuo čia – trys valandos. Puikus miestas, viskas, kaip pas mus. Švarus, stikliniai pastatai, daug žalumos. Sovietinis, bet tuo pat metu komfortabilus. Ir kainos parankios.
– Beje, apie kainas. Žiemą jūs atsisakėte siūlymo žaisti Norvegijoje dėl pragyvenimo brangumo tenai?
– Tai viena priežasčių. Antra – norvegai tolimesni mūsų mentalitetui. Čia aš daugmaž viską suprantu. Nesvarbu, kad bendrauju ne rusų, o anglų kalba. O ir lietuviškai kai ką suprantu. Bet kad kardinaliai pakeistum savo gyvenimą, kai tau 33-eji, turėtum gauti labai gerą pasiūlymą. Tokio neturėjau. O norvegų pirmenybės – ne pačios stipriausios. Jei jų čempionai žaistų su Lietuvos čempionais, tikrai neaišku kurie laimėtų. Tokiomis sąlygomis tikrai nesinorėjo viską pradėti nuo nulio.
– Gal buvo ir egzotiškesnių variantų?
– Taip. Vienas anglas siūlė vykti į Indijos lygą. Bet aš tam kol kas nesu pasirengęs.
– Tenai karts nuo karto vyksta Alessandro del Piero ir Nicolas Anelka.
– Na jeigu būtų labai jau viliojantis pasiūlymas metelius-kitus tenai dar pakentėčiau. Bet kol kas aš žadu žaisti „Trakuose“.