„Man tėvas yra pavyzdys, į kurį visada stengiausi lygiuotis. Nežinau, ar man pavyks pasiekti tai, ką jis pasiekė, bet bent jau pasistengsiu. Tėvas iki šiol man žeria patarimus, kaip turėčiau elgtis vienoje situacijoje, o kaip – kitoje. Nelengva, kai artimas žmogus viską supranta“, - šypsojosi „Trakų“ naujokas, pripažinęs, kad pirmosiomis dienomis Lietuvoje jautėsi kiek keistokai.
„Atvykimui į Lietuvą aš ruošiausi. Dar po praėjusio sezono pabaigos žinojau, kad „Trakai“ manimi domisi, tačiau pirmos dienos vis tiek buvo nelengvos. Man tai pirmas kartas, kai išvykau iš namų ir dar į užsienio šalį. Labai svarbu, kad tuo metu jaučiau stiprų klubo vadovybės palaikymą. Tokiais atvejais psichologinė pagalba yra pati svarbiausia.“
A. Gurenka, dar prieš atvykdamas į mūsų šalį, galėjo laisvai pasakyti, kas tapo Lietuvos čempionu, kelintoje vietoje liko „Trakai“ ar kiek įvarčių praleido Alytaus „Dainava“.
„Esame kaimynai, tad visada užmesdavau akį, kas čia vyksta. Tačiau pernai, kai į „Trakus“ atvyko Jurijus Kendyšas ir Dmitrijus Koubas, o Alytaus klubą pradėjo treniruoti Sergejus Aleinikovas, mano susidomėjimas Lietuvos futbolu tapo žymiai didesnis.
Beje, kalbant apie J. Kendyšą ir D. Koubą, tai prieš atvažiuodamas čia, labai daug su jais bendravau ir tariausi. Jie labai stipriai prisidėjo prie to, kad kuo greičiau pritapčiau Lietuvoje“, - kalbėjo futbolininkas.
Per treniruotes savęs negailintis, o per rungtynes trenerio pasitikėjimą gavęs A. Gurenka neslepia turintis silpnybių, kurios kartais sutrukdo pasirodyti dar geriau.
„Žinau, kad aukštumų galiu pasiekti tik per darbą, tad niekada neaukoju savęs. Galėčiau būti kietesnio charakterio, bet iš esmės, viskuo esu patenkintas – kolektyvas draugiškas, žaidėjai stiprūs, treneris manimi pasitiki. Viskas gerai“, - pasakojo legionierius iš Baltarusijos.
- Jau turėjai galimybę įvertinti „Trakų“ pajėgumą kitų Lietuvos futbolo klubų kontekste. Įvertinai?
- Galiu pasakyti tiek, kad mūsų komanda yra labai stipri, todėl mes pajėgūs čempionate kovoti dėl prizinės vietos, kuri atvertų kelią į Europą. Norėtųsi save tenai išbandyti. Ir žinome, kad taip gali atsitikti dar šiemet. Kita vertus, šitie dalykai ne nuo mūsų priklauso, tad stengiamės neapkrauti sau galvos. Kai pateksime, tada bus kita kalba.
- Ar labai lietuviškas futbolas skiriasi nuo baltarusiško?
Nepasakyčiau. Gal tik lietuviškas labiau grindžiamas technika, o baltarusiškas – jėga.
- Lietuvoje yra grupė žmonių, kurie kalba, kad Lietuvoje apskritai nėra futbolo..
- Baltarusijoje irgi taip kalba. Bet kalba tie, kurie futbolo nesupranta. Vadovaujantis tokia logika, galima sakyti, kad futbolo nėra pusėje pasaulio. Lietuvoje futbolas progresuoja. Visi vaikinai pabrėžia, kad kiekvienais metais lygis tampa vis aukštesnis ir aukštesnis.
- Kurie A lygos žaidėjai paliko geriausią įspūdį?
Mūsiškis Jurijus Mamajevas yra labai aukšto lygio žaidėjas, J. Kendyšas – taip pat. Andrejus Paniukovas savo klasę parodė pelnydamas dešimt įvarčių per ketverias rungtynes. Iš lietuvių geriausią įspūdį laiko Deividas Šemberas ir Deividas Česnauskis. Pastarasis čempionate žaidė dar labai mažai, bet man užteko jį pamatyti per draugiškas rungtynes.
- Atsiribokime nuo futbolo. Kaip tau Lietuva?
- Labai patinka. Pavyzdžiui, Vilnius – labai gražus europietiškas miestas su savo mažomis gatvelėmis. Patinka draugiški Lietuvos žmonės su kuriais pradedu rasti kalbą. Nors lietuviškai gerai dar nekalbu, tačiau po truputį stengiuosi.
- Ir kaip ta lietuvių kalba?
- Gyvendamas Baltarusijoje, galvojau, kad lietuvių kalba panašesnė į rusų, tačiau čia atvykęs supratau, kad ji labai sunki. Tačiau aš neturiu pasirinkimo. Kai gyveni kitoje šalyje, tiesiog privalai suprasti, ką kalba komandos draugai, treneriai.
- Kitas „Trakų“ varžovas „Utenio“ klubas. Kokį įspūdį paliko ši komanda?
- Tai, kad čempionate jie surinko tik vieną tašką – nieko nesako. Mes su jais prieš sezoną žaidėme draugiškas rungtynes ir pasakysiu, kad jie paliko labai gerą įspūdį – techniška, įdomi komanda, kuri stengiasi žaisti gražų futbolą.