Kaip vėliau O. Vasilenka prisipažino, geriausią įspūdį jam paliko Valdemaras Borovskis ir jaunasis Svajūnas Čyžas, kurių treneris apskritai nebuvo matęs. Dar po kelių dienų strategas oficialiai tapo „Trakų“ treneriu ir pradėjo ilgą kelią, kurio pradžioje prošvaistės buvo vos matomos. Buvo pralaimėta supertaurė, o po pirmųjų dešimties turų komanda su 14 taškų dalinosi 4 – 5 vietas.
„Aš suprantu, kad laiko atsukti atgal neįmanoma, tačiau žiūrint į mūsų pasiruošimą, kai darėme pernelyg suspaustai, kai ką – pernelyg skubotai. Dėl to, supertaurės rungtynės gavosi ne visai tokios, kokių norėjau. Aišku, po pertraukos daugiau mažiau žaidėme savo žaidimą, tačiau pirmajame kėlinyje per ilgai užtrukome, kol įsibėgėsime.
Tiesa, ir tai, kad pirmajame rate praradome per daug taškų, tačiau ne tada pralaimėjome čempionatą. Mes per daug taškų netekome ir rudeninėje sesijoje. Jeigu ne tai, turbūt to pirmojo rato net neprisimintumėm.
Tarkime, „Sūduva“. Ji irgi pradžioje prarado daug taškų, tačiau apie tai niekas nebekalba – visi kalba apie tai, kad ji tapo čempione“, – sezoną trumpai reziumavo O. Vasilenka.
– Treneri, žinodamas šio čempionato pliusus ir minusus, ar labai keisite pasiruošimą būsimam sezonui?
– Taip, pasiruošimas keisis ir keisis stipriai. Planas yra sudėliotas taip, kad galėtumėm sėkmingiau startuoti nei šiemet ir pike išlikti iki Europos lygos. Aš turiu omeny tai, kad prieš sezoną turime turėti tokius sparingo partnerius, kad vėliau greitai sugebėtumėm tą patirtį pernešti ir į oficialias rungtynes.
Tai svarbu ir dėl naujų vaikinų, kurie įsilies į komandą. Natūralu, kad jiems prireiks laiko, kol jie supras, ko iš jų norime ir ko tikimės.
– Skirtingai nei šiemet, kitąmet „Trakai“ nežais dėl supertaurės. Sakykite, ar tai tikrai minusas? Gal kaip tik bus galima ruoštis sezonui taip, kad pirmose oficialiose rungtynėse nereiktų būti pačios geriausios sportinės formos?
– Pasakysiu atvirai – tai, kad neturėsime šios galimybės, mane labai liūdina. Kiekvieno futbolininko ar klubo gyvenime tai svarbus įvykis, kuris prideda motyvacijos visai likusiai sezono daliai.
Kalbant apie sportinę formą, tai pirmosioms rungtynėms būtina rasti aukso viduriuką. Turiu omeny, kad jau būtumėm pasiruošę, tačiau tuo pačiu tą formą galėtumėm gerinti ir toliau.
– Kiek dabartinės komandos procentais turėtų likti ir kitame sezone?
– Noras būtų, kad tas branduolys, kuris padėjo siekti šio sezono rezultatų, liktų ir kitąmet. Neabejotinai. Visai neseniai mes atlikome analizę, kurios rezultatai parodė, kad dauguma mūsų klubo žaidėjų per metus stipriai patobulėjo.
Žaidėjai gavo neįkanojamos patirties Europos lygoje, kuri bus svarbi ir kitąmet. O prie šio branduolio pridėjus dar kelis stiprius žaidėjus, turėtumėm turėti dar įdomesnę komandą.
– Ar jau turite konkrečių žaidėjų, kurie netrukus gali papildyti komandą?
– Ties tuo mes dirbame. Taip, yra sąrašas žaidėjų, kuriuos esame pasižymėję ir su kuriais kalbamės.
– Ar tarp jų yra lietuvių?
– Pavardžių neatskleisiu, bet galiu pasakyti, kad mūsų sąrašas yra dalinamas į tris dalis: žaidėjus iš Lietuvos, žaidėjus iš Europos Sąjungos ir legionierius.
– Daugės jaunimo „Trakų“ pagrindinėje komandoje? Kaip vertinate jų darbą šiemet?
– Tai, kad Justinas Marazas ir Svajūnas Čyžas nuolat buvo su A komanda, tai parodo požiūrį į juos. Kiek mažiau su pagrindine komanda buvo, tačiau debiutuoti spėjo ir Džiugas Sūnelaitis.
Jie visi yra puikūs žaidėjai, tačiau kaip ir kiekvienam jaunam žmogui trūksta stabilumo. Dėl to, aš labai džiaugiuosi, kad jie per treniruotes atiduoda save 110 procentų, džiaugiuosi, kad jie turi tokius pagalbininkus, kaip D. Česnauskis, A. Klimavičius ar D. Bilialetdinovas, kurie visada parodo, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Galbūt, šiame sezone jie galėjo sužaisti ir dar daugiau minučių, tačiau tam reikalingas stabilumas, kuris paprastai ateina su patirtimi.
– Užsiminėte apie D. Česnauskį, A. Klimavičių ir D. Bilialetdinovą. Galima teigti, kad jie buvo savotiški jūsų asistentai?
– Sakyčiau, taip. Mūsų kolektyve taip susiformavo, kad mes supratome, jog turime padėti vienas kitam. Tarkime, D. Česnauskis rūbinėje buvo ir vertėjas, ir žaidėjas, ir kuo tik nori.
Arūnas buvo puikus pavyzdys jaunimui kaip reikia išsikrauti per treniruotes. Tada jaunas žaidėjas supranta, kad jis neturi teisės mažiau stengtis nei 35 metų futbolininkas.
– Pagal „InStat“ duomenis, geriausiu ekipos žaidėju tapo Michailo Šiška. Nenustebino jūsų toks įvertinimas?
– Visiškai, ne. Žiūrovams, galbūt, kartais būdavo sunku pamatyti, kiek juodo darbo jis atlieka. Žiūrovai visada labiau mato puolamosios grandies žaidėjus – kas įmušė įvartį, kas atliko rezultatyvų perdavimą.
Trenerių vertinimai kartais būna kitokie. Kadangi aš Michailą mačiau kasdien, tai man vertinti jo sugebėjimus žymiai lengviau.
Charakteris, didžiulis noras, niekada savimi neabejojantis – štai kas daro šį futbolininką labai stiprų. Tiesa, tokių žaidėjų mūsų komandoje yra ir gerokai daugiau.
Pavyzdžiui, M. Vorobjovas, kuris sunkiu darbu gavo kvietimą į nacionalinę rinktinę, V. Šilėnas, sugebėjęs puikiai atsitiesti po sunkių traumų. Galėčiau vardinti ir vardinti.
– Komandos siela kolektyvas išrinko Valdemarą Borovskį. Sakykite, jūs pats jam atidavėte balsą?
– Taip (šypsosi). Jaučiu, kad už jį balsavo visa komanda. Boria – unikalus žmogus. Jis labai geras ir pozityvus. Jis visada šypsosi, visada geros nuotaikos ir pan. Kitaip tariant, jis sukuria puikią atmosferą tada, kai to labiausiai reikia.
Maža to, kai tik jis žengia į aikštę, iškart tampa kitu žmogumi. Nesvarbu, į kokią poziciją jį pastatysi, jis komandai save atiduos 110 procentų.
Tarkime, pasakyčiau, kad V. Borovskis žais puolime, jis taps puolėju. Dėl komandos jis pasiruošęs atiduoti viską.
– Kada prasidės pasiruošimas naujajam sezonui?
– Sausio 4–ąją.