M. Barreto per savo karjerą yra treniravęs Ganos ir Etiopijos nacionalines rinktines, dirbęs su tokiais klubais kaip „Maritimo“, Limasolio AEL, Maskvos „Dinamo“, Krasnodaro „Kuban“ ir kitais. Jam taip pat yra tekę treniruoti Ricardo Carvalho, Luisą Figo, Maniche, Michaelą Essieną ir kitus gerai žinomus futbolininkus.
Šiuo metu savo patirtį jis bando perteikti „Stumbro“ futbolininkams, kurie vadovaujami šio specialisto prasibrovė į LFF taurės pusfinalį, kur jau šį šeštadienį Kaune susitiks su Marijampolės „Sūduva“.
Apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje, komandos viziją, jau nuveiktus ir dar planuojamus darbus, taip pat Lietuvos rinktines ir kitus dalykus M. Barreto itin atvirai papasakojo interviu fcstumbras.lt.
– Nuo tos akimirkos, kai atvykote į Kauną ir prisijungėte prie „Stumbro“ prabėgo ne vienas mėnesis. Ar viskas klostosi taip, kaip tikėjotės ir planavote?, - fcstumbras.lt pasiteiravo M. Barreto.
– Dabar nėra teisingas metas viską įvertinti. Lietuvoje esame nuo kovo – balandžio mėnesio ir vis dar bandome adaptuotis ir perprasti lietuviško futbolo kultūrą ir mentalitetą. Mes vis dar mokomės.
Atvykę į Kauną radome pusiau profesionalią komandą. Įdedame daug darbo tam, kad pakeistume žaidėjų ir darbuotojų mentalitetą. Į klubą atvyko nauji žmonės, kurie padeda „Stumbrui“ eiti teisinga linkme. Bandome sukurti profesionalią komandą. Tai ilgas procesas. Nesitikime visko pakeisti per pusmetį ar pirmą sezoną. Tam reikalingi dveji – treji metai.
Vis tik esu patenkintas tuo, ką nuveikėme per šį trumpą laiką. Jau dabar yra matomi rezultatai ir kalbu ne tik apie rezultatus aikštėje. Žmonės pradeda suprasti, koks skirtumas yra tarp profesionalaus ir pusiau mėgėjiško klubo. Visi klubo nariai supranta, jog turi tiek teises, tiek ir pareigas, kurias privalo atlikti.
– Kokios permainos jau įvyko klube?
– Pasikeitė daug dalykų. Kai atvykome čia, net treniruočių aprangos buvo problema. Neturėjome pakankamai aprangų, o dabar kiekvienas žaidėjas turi po du – tris komplektus. Neturėjome pakankamai kamuolių, o dabar jų virš 30. Po visų rungtynių komanda kartu valgo, jeigu rungtynės būna anksčiau, mes kartu pietaujame.
Žaidėjams užtikrinami visi reikalingi vitaminai, turime du kineziterapeutus. Viskas pasikeitė. Niekas nebėra taip, kaip buvo.
Mūsų trenerių štabą sudaro trys treneriai. Aš, mano asistentas Joao, vartininkų treneris Ademiras ir jaunimo ekipos treneris. Jį prisijungti pakvietėme tam, kad mūsų jaunimo komandos treniruotųsi pagal tą pačią sistemą ir jauniems žaidėjams vėliau būtų paprasčiau pereiti į vyrų futbolą, pradėjus dirbti su pagrindine komanda.
Taip pat mes išnuomojome namą, kuriame gali gyventi 20 futbolininkų. Tai buvęs keturių žvaigždučių viešbutis prie pat Ąžuolyno, netoli NFA ir S. Dariaus ir S. Girėno stadionų. Yra dešimt kambarių ir kiekviename iš jų gyvena po du žaidėjus. Kiekviename kambaryje yra televizorius, šaldytuvas, kiti reikalingi daiktai. Yra bendros patalpos su patogiomis sofomis, teritorija lauke. Pastatėme ir didelį kavos ir kitų gėrimų automatą, kuriuo vaikinai gali naudotis visiškai nemokamai.
Žaidėjams sudarytos visos sąlygos, kad jie gyventų ir jaustųsi kaip profesionalai. Sąlygas palyginčiau su tomis, kokios yra sudarytos daugelyje gerų Europos akademijų. Futbolininkai yra maitinami netoliese esančioje mokykloje.
Kartu su žaidėjais gyvena mano asistentai, taip pat 24 valandas per parą su jais būna vienas kineziterapeutas. Mano asistentai patys norėjo būti arčiau žaidėjų. Taip mes esame tikri, jog futbolininkai po treniruočių ilsisi ir laikosi režimo. Galų gale ir žaidėjų šeimos supranta, jog jais yra pasirūpinta.
– Šiuo metu „Stumbras B“ užtikrintai pirmauja LFF II lygos Pietų zonoje. Kiek svarbi yra antroji bei jaunimo ekipos?
– Mes puikiai suprantame jaunimo komandų svarbą. Tai privaloma kiekvienam profesionaliam klubui. „Stumbras“ visada turėjo antrą komandą, tačiau tik mums atvykus atsirado tikra „Stumbras B“ ekipa, paremta vien jaunimu.
Mums reikėjo daugiau futbolininkų, tad visai neseniai „Stumbro“ sistemoje atsirado U-17 komanda, o jos treneris nuolat padeda ir pagrindinės komandos treniruotėse tam, kad visa tai perteiktų jaunimui. Mūsų siekis, jog visa „Stumbro“ sistema dirbtų vienodai. Norime, kad jaunimas treniruotųsi taip pat, kaip pirma komanda.
Jaunieji mūsų futbolininkai žaidžia ne tik už antrą komandą, bet ir jaunimo lygoje. Europoje jaunimas per metus dažniausiai sužaidžia apie 40–60 rungtynių, to norime ir mes.
Taip, už antrą komandą kartais rungtyniauja ir vyresni žaidėjai, tie, kurie negauna pakankamai žaidybinio laiko A lygoje. Šiuo metu pirmaujame LFF II lygoje ir tikimės kitais metais žaisti LFF pirmoje lygoje. Tai būtų dar vienas žingsnis į priekį.
Matome, jog jaunimui sklandžiai pavyksta įsilieti į kolektyvą. Mūsų futbolininkai supranta, jog „Stumbras“ nėra skirtas vien jauniems ar vien vyresniems žaidėjams. „Stumbras“ yra skirtas tiems, kurie nori sėkmingos karjeros ir dėl šio tikslo yra pasiryžę daug ir sunkiai dirbti.
Mūsų mokamos algos nėra didelės, tačiau mes suteikiame žaidėjams puikias sąlygas tobulėjimui. Kai matau, kaip žaidėjai auga, kai iš jų pusės jaučiu pasitikėjimą tuo, ką mes darome bei matau jų nusiteikimą rungtynėms, tiesiog esu įsitikinęs, jog laukia šviesi ateitis.
Jau dabar žinomi Europos klubai rodo susidomėjimą mūsų futbolininkais. Ir taip nėra vien dėl manęs, o dėl viso klubo darbo. Pas mus nuolat atvyksta skautai iš įvairiausių šalių Portugalijos, Egipto, Kataro ar JAE, kurie stebi tiek treniruotes, tiek rungtynes. Jie mato mūsų darbą, mato, kaip mes dirbame. Jau visai greitai kažkuriam iš mūsų jaunųjų futbolininkų atsivers dar geresnės galimybės realizuoti savo potencialą.
Pas mus visą savaitę neseniai lankėsi Lisabonos „Benfica“ klubo atstovas ir tai tik vienas pavyzdžių. Žaidėjai puikiai supranta, jog viskas priklauso nuo jų pačių.
– Kokia yra „Stumbro“ vizija? Minėjote, jog tikrai neturite tikslo įsigyti gerai žinomus futbolininkus ir mokėti jiems didelius atlyginimus.
– Mes turime du tikslus. Vienas – sėkmingai pasirodyti iš sportinės pusės, o kitas – užtikrinti solidų klubo finansinį gyvavimą. Mes šiuo metu negauname finansavimo iš miesto, neturime didelių, finansiškai stiprių vietinių rėmėjų. Viską finansuoja privatūs investuotojai, tad mes iš savo pusės viską privalome atlikti maksimaliai gerai.
Juk viskas akivaizdu – jeigu nežaisi gerai – nelaimėsi rungtynių. Jeigu nelaimėsi rungtynių – niekas nesidomės mūsų futbolininkais ir tokiu atveju neturėsime reikiamo balanso.
Lietuvoje atsidūrėme netikėtai. Ieškojome galimybių įsigyti klubą Austrijoje ir Portugalijoje, tačiau atsirado opcija Lietuvoje. Tai buvo naudinga tiek mums, tiek ir buvusiems savininkams. Šalis mums nebuvo ypatingai svarbi. Svarbiausia buvo rasti klubą be skolų, kuriame galėtume įgyvendinti savo planus ir idėjas.
Šiais laikais futbolas yra verslas. Atvykome čia suteikti galimybę ne tik vietiniams Lietuvos futbolininkams, bet ir užsieniečiams. Deja, kai kurie mums itin svarbūs legionieriai negavo vizos. Esu tikras, jeigu jie būtų prisijungę prie mūsų, „Stumbro“ žaidimas dabar būtų smarkiai geresnis.
Šiai dienai iš užsienio žaidėjų, kurie prie komandos prisijungė mums atvykus į klubą, svarbesnį vaidmenį atlieka Abdulas Basitas, Rafaelis Broetto, Alexandre‘as Kore ir paskutinį mėnesį Cristianas Alexas.
Dalis legionierių komandoje jau buvo dar prieš mums atvykstant, o kiti, prisijungę vėliau, vis dar yra jauni ir ieško savojo žaidimo. Tačiau mes tikime jais. Tuo pačiu metu norėčiau pabrėžti, kad komandoje tikrai neliko visi legionieriai. Tų, kurie nepateisino mūsų lūkesčių, buvo atsisakyta. Beveik visi atvykę užsieniečiai yra labai jauni.
Gali būti, jog prie mūsų prisijungs ir daugiau legionierių, tačiau tikėtina, jog tai įvyks ne šį sezoną. Mūsų tikslas, kad žaidėjai sėkmingai pasirodytų Lietuvoje ir vėliau iškeliautų į pajėgesnį čempionatą. Aš tikrai nepamiršau ir savo pažado, jog kitąmet kovosime dėl vietos ketverte. Taip pat stengsimės parduoti ir vieną ar du futbolininkus.
Abdulas Basitas buvo išvykęs į AS „Monaco“ klubą. Taškai šioje vietoje dar tikrai nesudėti, tęsiasi pokalbiai. Esu tikras, kad iki sezono galo vienas ar du mūsų žaidėjai išvyks į žinomas Europos komandas. Ir turiu omenyje ne antros ar trečios lygos klubus, o gerai žinomas ekipas.
Savo gretose turime 20-metį saugą iš Malio, 18-metį saugą iš Etiopijos. Yra ir daugiau jaunų legionierių. Amžiaus riba dažniausiai 18–21 metai. Taip pat nuolat gauname pasiūlymų iš Lietuvos futbolininkų, norinčių prie mūsų prisijungti. Jauni lietuviai mus tikrai domina ir durys jiems yra atviros.
Mes pasitikime jaunimu ir jiems visada suteiksime šansą. Tiesa, vyresni lietuviai, ypatingai turintys sutartis, mus domina mažiau. Pajėgūs lietuviai gauna didesnius atlyginimus ir mes neturime galimybių tiek mokėti. Vilniaus „Žalgiris“, Marijampolės „Sūduva“, „Trakai“ ir Klaipėdos „Atlantas“ šioje vietoje turi pranašumą.
„Stumbras“ tikrai neperka žaidėjų. Nesame klubas, kuris galėtų mokėti didelius atlyginimus. Mes suteikiame geras sąlygas žaidėjams tobulėti. Tai dariau visą savo gyvenimą ir esu čia dėl to paties.
Mūsų tikslas investuoti į jaunus žaidėjus, padėti jiems augti ir tobulėti. Po dviejų–trejų metų mūsų jaunimas bus geriausias Lietuvoje. Neturiu jokių abejonių. Vienas ar du jauni futbolininkai kasmet išvyks į pajėgius užsienio klubus, o kiti liks.
Žaidėjai yra kaip pirštai ant rankų. Mums jie visi reikalingi, tačiau jie visi skirtingi. Kai kuriems iš jų kažko trūksta. Mes po kiekvienos treniruotės atsirenkame nedidelę grupę žaidėjų, kurie lieka su treneriais padirbėti individualiai. Taip šlifuojame tas vietas, kurias jų žaidime reikia sustiprinti labiausiai: perdavimus, skersus perdavimus iš kraštų, driblingą, užbaigimą, smūgius iš toli. Žaidėjai patys dėl to labai džiaugiasi ir rodo susidomėjimą ir iniciatyvą.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais Lietuvoje teko susidurti?
– Yra nemažai dalykų, kuriuos vis dar bandau suprasti. Deja, mes patys neturime savo infrastruktūros, savo aikštės ar stadiono, tad mums yra labai sunku. Kita Kauno komanda turi galimybę treniruotis kada nori, o mes – ne. Man yra tekę dirbti įvairiose Europos ir Azijos komandose, tačiau su tokia situacija tenka susidurti pirmą kartą. Man yra sunku suprasti tai, jog mes neturime galimybės treniruotis tada, kada norime. Tai yra iššūkis.
Dažnai negalime treniruotis reikiamu metu todėl, kad aikštę naudoja jaunimo arba LFF pirmos lygos komandos. Taip, mes neturime savo treniruočių bazės, tačiau, mano nuomone, profesionaliai komandai turėtų būti teikiamas kažkoks prioritetas. Tai mums sukelia problemų.
Nežinau, kiek kartų mes turėjome galimybę treniruotis S. Dariaus ir S. Girėno stadione. Ten nuolat žaidžia kitos komandos, vyksta kokie nors renginiai ir mes negauname leidimo treniruotis. Tenka treniruotis ant dirbtinės aikštės ir žaisti ant natūralios vejos. Suprantama, jog tai yra minusas. Neieškau pasiteisinimų, tačiau tai komplikuoja situaciją.
Tiesa, jau buvome susitikę su Kauno miesto savivaldybės atstovais, meru. Turime norą pastatyti savo treniruočių bazę. Buvome labai maloniai priimti, savivaldybėje susitiksime dar kartą. Jaučiame palaikymą ir iš paties mero. Tai yra labai svarbu. Tikimės, jog vieną dieną turėsime nuosavą bazę, kuri padės išspręsti dabartines problemas.
Taip pat teko kelis kartus susitikti su Lietuvos futbolo federacijos prezidentu Edvinu Eimontu. Jis paliko išties puikų įspūdį. Sutapo mūsų požiūris į futbolą, pristatėme savo planus ir viziją. Matosi, jog tai šiuolaikiškas vadovas, siekiantis, kad futbolas Lietuvoje sulauktų didesnio populiarumo ir eitų į priekį. Esame pasiruošę prisidėti prie šalies futbolo vystymo, toks ir yra vienas mūsų pagrindinių mūsų tikslų.
– Ne vienas „Stumbro“ futbolininkas buvo pakviestas į Lietuvos jaunimo rinktines. Kaip tai vertinate?
– Lietuvoje esame jau keturis mėnesius ir per šį laiką mūsų nei karto nėra aplankęs joks Lietuvos rinktinių treneris. Man tai yra nemaloni staigmena. Esu treniravęs Ganos ir Etiopijos nacionalines rinktines ir visada rasdavau laiko aplankyti klubus, bendrauti su treneriais, žaidėjais. Juk tai leidžia suprasti, kaip klubai dirba, kaip vyksta treniruočių procesas. Juk rinktinės treneriai nežino, kas vyksta klubuose, o mūsų dar nėra aplankęs joks treneris.
Suprantu, kad galbūt nacionalinės rinktinės treneris yra užsiėmęs stebėdamas rinktinės kandidatų, žaidžiančių užsienyje, pasirodymus, tačiau jaunimo rinktinių trenerių nesuprantu. Taip, esame mažas klubas, bet juk turime savo atstovų jaunimo rinktinėse, turime jaunų žaidėjų.
Kalbant apie mūsų klubo atstovus rinktinėse, man yra nesuprantami kriterijai, kuriais remiantis žaidėjai kviečiami į rinktines. Kai kurie žaidėjai, kurie pas mus nepatenka į 18 rungtynėms registruojamų tarpą, yra kviečiami į rinktinę, tuo tarpu kiti, kurie žaidžia pagrindinėje komandoje – ne.
Aš tikrai nenoriu nieko įžeisti. Pats esu dirbęs rinktinėse ir puikiai žinau, jog pasirinkti žaidėjus turi tik pats treneris. Tikrai nesakau, kas turi žaisti, tačiau man norėtųsi suprasti kriterijus, kuriais vadovaujantis yra kviečiami žaidėjai į jaunimo rinktines.
Vienas mūsų žaidėjas buvo pakviestas į Lietuvos U-17 rinktinę, tačiau jo laukė dvejos rungtynės mūsų klube. Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kai futbolininkai sulaukia kvietimo ir įvertinimo prisijungti prie rinktinės, tačiau šiuo atveju paprašėme, kad žaidėjui būtų leista sužaisti šias dvejas rungtynes už klubą. Juk tai tebuvo rinktinės pasiruošimo pradžia, tačiau, mūsų nuostabai, sulaukėme neigiamo atsakymo.
Rinktinės priklauso nuo klubų ir jų darbo, tačiau klubai privalo vykdyti savo pareigas. Juk būtent klubai rūpinasi žaidėjais, moka jiems atlyginimus ir suteikia visas sąlygas tobulėjimui. Mūsų filosofija tokia, jog žaidėjui yra labai svarbu žaisti už savo komandą. Tačiau buvo atsakyta, kad žaidėjas prie rinktinės turi prisijungti kartu su visais arba rinktinei nėra reikalingas.
Tuomet mes neišleidome žaidėjo į rinktinę. Juk jis mums yra reikalingas rungtynėse. 29 d. ir 3 d. laukė antros komandos susitikimai. Mums antra komanda yra labai svarbi. Tai mūsų sistemos dalis ir manome, jog futbolininkams tai yra reikalinga ir naudinga praktika.
Deja, rinktinės trenerio atsakymas buvo neigiamas. Aš tikrai nemanau, kad tai yra teisingas požiūris, tačiau man belieka gerbti tokį rinktinės trenerio sprendimą.
Kita situacija – vienas žaidėjas yra labai talentingas, tačiau kol kas nepatenka į mūsų komandos rungtynių paraišką ir nėra sužaidęs nei vienų oficialių rungtynių pagrindinėje komandoje. Jis į rinktinę kvietimo sulaukė, kai tuo tarpu kitas, dažnai žaidžiantis pagrindinėje komandoje, ne. Taip išeina, kad Lietuva turi fantastiškas jaunimo rinktines, nes net pagrindinės A lygos komandos žaidėjai į rinktinę nėra kviečiami.
Trečia ir paskutinė situacija liečia mūsų gynėją Rimvydą Sadauską. Jeigu rinktinei jis nėra reikalingas, aš prašysiu trenerio, jog jis nebūtų kviečiamas. Juk jis per šį laiką praleidžia treniruotes kartu su komanda. Mums tai labai svarbus futbolininkas, tačiau kartojasi ta pati situacija.
Baltijos taurės turnyre jis buvo pakviestas į rinktinę, tačiau draugiškame turnyre taip ir nebuvo išleistas į aikštę nei vienose rungtynėse. Aš nesakau, kad jis privalo žaisti rinktinėje, tačiau jeigu treneris neplanuoja žaidėjo naudoti, kam jį kviesti? Tuo tarpu mums jis yra labai reikalingas.
Ir ši situacija tik ką pasikartojo rungtynėse su Andora. Rimvydas ir vėl buvo pakviestas, džiaugėsi dėl to, tačiau galų gale nebuvo įtrauktas į paraišką. Žaidėjas praleidžia mūsų treniruotes, kai mūsų laukia svarbios rungtynės, o rinktinė jo neregistruoja. Negaliu būti patenkintas tokia situacija. Jeigu treneris neplanuoja naudoti žaidėjo, kam jį kviesti? Tai tikrai ne į naudą tiek futbolininkui, tiek klubui.
Noriu suprasti, kokie yra kriterijai. Juk kalbu apie „Stumbro“ kapitoną, kuris šiemet „SMScredit.lt A lygoje“ sužaidė daugiau nei 20 rungtynių ir nežaidė tik tada, kai buvo surinkęs kortelių limitą. Tai nėra žaidėjas, kuriam trūksta praktikos ir panašiai. Jis žaidė daugiau už kitus gynėjus. Mes rimtai dirbame, kovojame dėl išlikimo, laukia LFF taurės pusfinalis. Mums reikalingas šis žaidėjas. Noriu tiesiai šviesiai pasakyti – jeigu neplanuojate žaidėjo registruoti, kam jį kviesti? Nenoriu nieko įžeisti, tačiau visada kovosiu už savo žaidėjus ir klubą.
– Yra tekę girdėti nuomonių, jog „Stumbrui“ nelaimėjus LFF taurės ir nepatekus į UEFA Europos lygą, šios komandos paprasčiausiai neliktų...
– Man labai keista girdėti tokias kalbas. Žmonės tiesiog nežino, kas mes esame. Kai kas galbūt galvojo, jog atvyksime čia ir darysime kažkokios negerus dalykus, bet mes į Lietuvą atvykome ne vieniems metams. Investuojame čia didelius pinigus. Turime tikslus ir tie tikslai tikrai į naudą visam Lietuvos futbolui.
Teko girdėti, jog vienas svarbus futbolo žmogus dar prieš pokalbį su mumis pasakė, jog tikisi, kad mes nepardavinėsime rungtynių. Nepažįstu šio pono, tačiau, kiek žinau, jis pats kažkada rungtyniavo užsienyje.
Nemanau, jog ten jį pasitiko tokiomis kalbomis. Taip pat prisiminkime, kaip kažkada į Portugaliją atvyko dabartinis rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Jis tikrai buvo priimtas itin šiltai ir pagarbiai. Buvo labai liūdna girdėti tokias kalbas viešoje erdvėje, nesusipažinus su mumis.
Lengva daug kalbėti, tačiau mes atvykome ne kalbėti, o dirbti. Kiekvienas jau dabar gali pamatyti mūsų nuveiktą darbą. Darome tai, nes mylime futbolą ir tikime savo darbu. Lietuvių žaidėjai turi potencialą. Tiek jiems, tiek legionieriams padedame ir padėsime atsiskleisti.
Greitu metu nustebinsime maloniomis naujienomis. Nėra sudėtinga jaunimą išsiųsti į žinomų šalių antras ir trečias lygas arba vaikų akademijas, tačiau mūsų tikslas nėra toks. Nenorime, jog mūsų žaidėjai išvyktų, jais niekas nepasirūpintų, jie nebūtų tam pasirengę ir po kelių metų grįžtų atgal.
Mūsų tikslas yra žaidėjams suteikti viską, kad jie taptų gerais futbolininkais ir įsitvirtintų pagrindinėse žinomų klubų komandose. Nesame čia tam, kad bet ką bet kur išsiųstume vos atsiradus pirmam šansui. Nesame turgus. Visada sieksime, kad būtų gerai ir žaidėjui, ir mums. Norime, kad iš „Stumbro“ išvykę žaidėjai kiltų į viršų ir rungtyniautų.
Turėjome pasiūlymą dėl mūsų dviejų vidurio gynėjų per šį vasaros perėjimų langą. Buvo galimybė juos išsiųsti į Angliją, tačiau tokį variantą atmečiau, nes klubas nesuteikė jokių garantijų, kad jie gaus šansą tobulėti. Tai būtų buvę tiesiog dar du žaidėjai, su kuriais nėra siejami ypatingi lūkesčiai. Nusprendžiau, jog jiems geriau patobulėti pas mus ir sulaukti geresnės galimybės išvykti.
Man yra tekę dirbti su Ricardo Carvalho, kai jam buvo vos 18 metų ir jis tapo vienu geriausių savo pozicijos žaidėjų pasaulyje. Taip pat dirbau su Luisu Figo, Michaelu Essienu ir Maratu Izmailovu. Aš žinau apie ką kalbu. Siekiame sukurti modelį, pagal kurį dirbant mūsų žaidėjai pasiektų tokį lygį, jog įsitvirtintų pajėgiuose užsienio klubuose. Toks yra mūsų tikslas.