Lietuvos sporto universitete (LSU) treniravimo sistemų specialybę įgijęs jau buvęs profesionalus žaidėjas sezono pradžioje sulaukė „Jonavos“ vyriausiojo trenerio Donato Vencevičiaus ir Mindaugo Čepo kvietimo prisijungti prie jų ir padėti vadovauti komandai. Jau anksčiau E. Utyra treniravo vaikus, o dabar jo atsakomybė yra komanda „Jonava B“, kuri praėjusią savaitę startavo II lygoje, ir darbas su pirma komanda.
Savo didžiausia aistra futbolu gyvenantis jaunas treneris tarp įtempto treniruočių ir rungtynių grafiko rado laiko atsakyti į keletą fkjonava.lt klausimų.
– Galėjai dar žaisti ir žaisti. Kas buvo tas lemiamas impulsas baigti žaidėjo karjerą ir tapti tik treneriu? Negalvojai apie žaidžiančio trenerio poziciją?
– Niekada nesakyk niekada, o impulsas atėjo su laiku. Su seneliu, kuris yra man autoritetas, stebėdavome rungtynes per televizorių ir jas analizuodavome. Taip ir gimė aistra treniravimui. Apie žaidžiančio trenerio poziciją negalvojau, nes, mano įsitikinimu, arba žaidi, arba treniruoji. Aš pasirinkau treniruoti. Šis sprendimas subrendo anksčiau, nei galvojau, bet tuo metu ir vidinis balsas pakuždėjo, ir negalėjau atsisakyti prisijungti prie tokio puikaus trenerių štabo.
– Studijavai treniravimo sistemas ir iš anksto ruošeisi šiam darbui. Kodėl ši profesija tave traukia?
– Jau anksčiau galvojau, kad baigęs profesionalo karjerą tikrai būčiau nenorėjęs palikti futbolo, nes didelė meilė šiam sportui man yra įaugus nuo vaikystės. Futbolas yra mano gyvenimas. Po truputį ruošiausi šiam darbui studijuodamas ir gilindamas žinias. Trenerio darbas yra sunkus, bet kuo daugiau iššūkių, tuo man tik įdomiau. Tai yra mano varoma jėga.
– Treniruoji ir vaikus, ir suaugusiuosius. Kur geriau jautiesi? Kokie esminiai skirtumai?
– Ir vienur, ir kitur jaučiuosi gerai. Viskas yra įdomu, semiuosi žinių ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Vaikus reikia auginti ir kantriai juos prižiūrėti, nes norint turėti patį geriausią deimantą turi į jį įdėti daug darbo. Suaugusiųjų futbolo žaidėjai jau yra užauginti ir čia galioja kitos taisyklės. Aš manau, kad svarbiausias dalykas yra žaidėjų psichologija, tam reikėtų skirti didžiausią dėmesį.
– Kokias funkcijas atlieki FK „Jonava“ trenerių štabe? Kaip visi sutariate? Ką galvoji apie dabartinį klubo trenerių štabą?
– Dirbu su puikiais futbolo specialistais, kurie per savo karjerą matė ir šilto, ir šalto. D. Vencevičiaus, M. Čepo ir Artūro Ramoškos žinių bagažas yra tikrai aukšto lygio, man dabar reikia tik mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ačiū, kad jie manimi pasitikėjo ir priėmė į savo gretas. Šiuo metu esu atsakingas už komandą „Jonava B“ ir padedu treniruoti pirmą komandą.
– Papasakok apie savo darbo dieną. Tikriausiai ji trunka ilgiau nei 8 val.?
– Prabundu anksti ryte ir pirmiausia į lauką išvedu savo augintinį Rafį. Į treniruotes atvykstu pirmas ir iškeliauju iš jų paskutinis. Sudėlioju treniruotės inventorių, atrakinu stadiono vartus, drabužines, užlipu ant aikštės ir įkvepiu – pasiruošiu naujai darbo dienai. Tada su treneriais aptariame treniruočių planą, vėliau atvyksta žaidėjai, kineziterapeutai ir prasideda darbas. Keliaujame treniruotis. Pasibaigus treniruotei, iš stadiono išeinu paskutinis, o tada iš karto keliauju į berniukų (2008 metų gimimo) treniruotę. Po jos grįžtu į trenerių kabinetą, ten aptariame nudirbtus darbus, analizuojame rungtynes, kas buvo padaryta gerai, ko trūksta ir pan. Visa mano diena pralekia su futbolu.
– Klube yra vyresnių už tave žaidėjų, su kai kuriais praėjusį sezoną žaidei. Kaip jie tave priima?
– Komandos draugai ir taip nujautė, kad mano kelias pasuks į treniravimą. Dirbant su jais, jausmas yra įdomus, bet svarbiausia, kad tarp mūsų yra pagarba vienas kitam.
– Kas tau yra autoritetas iš pasaulio trenerių ir koks apskritai turėtų būti geras treneris? Kuo žavi ši profesija?
– Mano autoritetas yra mano senelis. Tai žmogus, kuris vertas daugiau nei pagarbos. Futbolo pasaulyje iš trenerių labiausiai žaviuosi Jose Mourinho. Jo charizma, pasitikėjimas savimi ir psichologijos išmanymas – štai kas mane žavi. Kas yra geras treneris? Tas, kuris laimi. Trenerio specialybė, mano nuomone, yra įdomi tuo, kad esi futbolo širdis: kaip treniruosi savo komandą, taip ji ir žais. Jei atiduosi visą save, žaidėjai taip pat aukos viską dėl tavęs. Tarpusavio supratimas ir pagarba vienas kitam yra didelis variklis judėti į priekį.
– Buvai vienas mylimiausių klubo žaidėjų. Gerbėjai iki šiol per rungtynes tave ragina eiti žaisti. Dažnai aistruoliai po nesėkmių kaltina trenerius. Nebijai to?
– Ne, tikrai nebijau prisiimti atsakomybės. Toks yra tas futbolas – vieną dieną tave myli, o kitą jau gali ir nekęsti. Pagrindinis trenerio darbas, mano nuomone, yra rasti aukso vidurį. Futbolas yra nenuspėjamas ir tuo jis žavi visą pasaulį.
– Ar vis dar pats žaidi?
– Kai randu laisvo laiko, žaidžiu. Šiuo metu priklausau Jonavos „Vikingų“ komandai ir mes žadame parodyti, kas yra futbolas. Geriau neprasidėkite su Jonavos „Vikingais“ (juokiasi).
– „Jonavai“ sezono pradžia buvo gana nebloga, tačiau paskui sekė nesėkmių serija, kurią pavyko nutraukti. Kaip vertini sezoną pradžią?
– Sezonas ilgas ir jame būna visko: pakilimų ir duobių. Tačiau mes kiekvienose rungtynėse, nesvarbu su kuo žaidžiame, einame kautis tik dėl pergalių. Mūsų stiprybė – vienybė, mes esame viena komanda pavadinimu „Jonava“.
fkjonava.lt informacija