Rizikingi FIFA žingsniai
Pasaulio salės futbolo čempionatas Lietuvoje – ne ką mažesnė egzotika nei didžiojo futbolo viešnagė Katare, kur stipriausios planetos rinktinės kausis dėl titulo 2022 metais.
O vertinant vien šeimininkų pozicijas tarptautinėje arenoje, toks FIFA pasirinkimas netgi dar sunkiau įtikėtinas.
Kataro futbolininkai nuo 2010-ųjų, kai jų šalis skandalingai gavo teisę organizuoti pasaulio pirmenybes, FIFA reitinge iš 112-os vietos pakilo iki 55-os, šiemet pirmą kartą tapo Azijos čempionais, o praėjusią savaitę debiutavo Pietų Amerikos pirmenybėse, į kurias įsiprašė svečių teisėmis.
Lietuvos salės futbolininkai didžiųjų turnyrų finaliniuose etapuose niekuomet nežaidė ir nė nebuvo prie jų priartėję. Spurtuoti katarietišku tempu jie bent jau kol kas taip pat nesuskubo.
Todėl kuomet ilgai delsusi FIFA praėjusį rudenį galiausiai paskelbė Lietuvą planetos pirmenybių šeimininke, futbolo mėgėjai susirūpino: kaip rinktinė atrodys atsidūrusi Brazilijos, Argentinos, Ispanijos ar Rusijos kompanijoje?
Prabėgus daugiau nei pusmečiui susirūpino ir LFF.
Praėjusią savaitę paskelbta apie pirmą konkrečią priemonę, kuria federacija siekia apsidrausti, kad 2020-aisiais netektų rausti iš gėdos.
„Nuo kalbų – prie darbų“, – entuziastingai Kaune atidarytą salės futbolo centrą pristatė LFF.
Bet daliai specialistų ir pačios rinktinės žaidėjų žinia entuziazmo nepridėjo – jų nuomone, kalbos ir liko kalbomis.
Kandidatų nepažino net žinovai
Nuo vasaros pradžios veikiančiame centre keturis kartus per savaitę treniruojasi maždaug dvi dešimtys futbolininkų.
Bet LFF paskelbus, kad Kaune susibūrė „geriausi šalies žaidėjai“, kilo nemenkas pasipiktinimas.
Socialiniuose tinkluose pratrūko ir ilgamečiai rinktinės atstovai.
„20 geriausių žaidėjų? Jūs juokaujate? Surinkę lietuvius draugus salės futbolininkus, duotume tokiai Lietuvos rinktinei 5 įvarčių persvara“, – stebėjosi Jurijus Jeremejevas, nebekviečiamas į nacionalinę komandą po konflikto su jos treneriu Jevgenijumi Ryvkinu.
„Kuo toliau, tuo gražiau. Toli eisit su tokia atranka“, – galvą kraipė ir veteranas Arūnas Šteinas.
„LFF iniciatyva“ atidarytu centru pasigyrusi federacija nutylėjo jame sportuojančių žaidėjų pavardes, tad futbolo mėgėjai apie „geriausių dvidešimtuką“ galėjo spręsti tik iš paviešintos komandos nuotraukos.
Bet identifikuoti visus pozuojančius fotografui pasirodė pernelyg sunki užduotis net ir patyrusiems specialistams.
„Tikrai atpažįstu ne visus. Gal čia mano problema, bet lyg ir turėčiau žinoti žaidėjus, galinčius pretenduoti į rinktinę. Toje nuotraukoje gal tik penki ar šeši realiai atitinka kandidatų lygį. Bent jau man taip atrodo, o jei kažkas galvoja, kad čia – 20 geriausių šalyje, tebūnie“, – kalbėdamas su DELFI, pečiais traukė beveik penkerius metus nacionalinę ekipą treniravęs K. Rudžionis.
Į rinktinę – kas tik nori?
DELFI suskaičiavo, jog tik pusei iš pradėjusių stovyklą Kaune žaidėjų prieš tai buvo tekę bent sykį vilkėti Lietuvos rinktinės aprangą.
Žymiai solidesnis sąrašas, kuriuo DELFI paprašyta pasidalino Lietuvos salės futbolo asociacija (LSFA). Tačiau su realybe jis prasilenkia.
Centro treniruotėse prakaito nelaisto nei Mindaugas Labuckas, nei Vladimiras Derendiajevas, nei Benas Spietinis, kurie įtraukti į LSFA pateiktą sudėtį.
Vietoje jų pratybas lanko J. Ryvkino asistento rinktinėje Edvino Alimkino vadovaujamos „Antakalnio parko“ komandos atstovai. Pastaroji rungtyniauja „Let's go“ lygoje, vienijančioje mėgėjiškas Kauno regiono komandas.
Taigi, pasaulio čempionatui ruošiasi net ir žemesnio šalies diviziono vidutiniokų žaidėjai.
„Atrodo, kad į rinktinę gali ateiti visi, kas tik nori, kad ir iš gatvės. Jie tik kompromituoja nacionalinės komandos vardą, kažkoks absurdas“, – kalbėdamas su DELFI, žodžių nesirinko salės futbolo treneris Marijus Rimas.
Burti rinktinės kandidatus vasarai nutarta dėl to, jog salės futbolo sezonas šalyje trunka vos penkis šaltojo metų laiko mėnesius. Likusį laiką žaidėjai nesitreniruoja arba persikelia į žemesnių lygų didžiojo futbolo ekipas.
Centro idėją M. Rimas vadina gera ir reikalinga – natūralu, nes sostinėje gyvenantis 40-metis radviliškietis buvo vienas tų, kurie ją ir pasiūlė LFF.
Kovą Vilniaus ir Kauno klubų atstovai dalyvavo susitikime su LFF ir LSFA vadovais, kuriame sutarta kurti tris regioninius salės futbolo centrus: Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje.
Pagal pirminį planą, vasarą pasiruošimo darbai pajudėti turėjo ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei Gargžduose.
„Susitarėme su futbolininkais, sudarėme sąrašus, sąmatas. Bent 90 proc. žaidėjų, kuriuos buvome numatę kviesti, rungtyniauja A lygoje ir ten nėra statistai.
Mūsų mintis buvo ta, kad jei jie treniruosis visą vasarą, kitą sezoną A lyga bus stipresnė, bus daugiau rimtų rungtynių. Ir tai vėl skatins tobulėjimą. Nes mums rūpi ne tik pasaulio pirmenybės, bet ir tai, kokią liekamąją vertę jos turės.
Bet kai pateikėme savo sąrašus LFF, stojo tyla, mėnesį nebuvo jokio atsakymo. Paskui be mūsų žinios ėmė skambinti žaidėjams ir siūlyti jiems iš Vilniaus, iš Panevėžio važinėti į Kauną. Kelis taip įkalbėjo, bet normaliam treniruočių procesui vis tiek trūko žmonių, todėl pasikvietė „Antakalnio parką“. Iš tokio pasiruošimo jokios naudos – ateina mėgėjai, kuriuos reikia mokinti salės futbolo pagrindų. O juk turėtų dirbti stipriausi, turėtų treniruotėse vykti kautynės“, – samprotavo M. Rimas.
Iš valstybės ir FIFA liesis milijonai
Vilniaus „TurboTransfers“ klubo treneris teigė nežinantis, kodėl LFF centrą nutarė steigti tik laikinojoje sostinėje, ir svarstė, jog futbolo vadovai galbūt pagailėjo lėšų.
Trijų centrų išlaikymas iki rugsėjo pabaigos būtų atsiėjęs 100 tūkst. eurų, įskaitant salių nuomos ir transporto kaštus, atlyginimus treneriams ir koordinatoriams bei žaidėjų maistpinigius.
LFF viceprezidento ir sporto inventoriaus gamintojų „Hummel“ atstovo Lietuvoje Vidmanto Butkevičiaus vadovaujamos LSFA metinis biudžetas sudaro 280 tūkst. eurų.
Iš viso LFF disponuoja 9 mln. eurų biudžetu. Be to, dėl pasaulio čempionato federacija ketina papildomai sulįsti ne tik į FIFA, bet ir valstybės kišenę.
Nors paraišką dėl pirmenybių organizavimo pateikęs tuometis LFF prezidentas Edvinas Eimontas 2016-aisiais viešai žadėjo, jog turnyrą surengs be Vyriausybės paramos, dabar tam prašoma daugiau nei 4 mln. eurų.
Panašios sumos LFF tikisi ir iš FIFA.
„Ir jie neranda šimto tūkstančių pasirengimui... Sveiku protu negaliu paaiškinti, kas čia vyksta. Sulaukiau gal penkių skambučių, žmonės džiaugėsi – va, rinktinė treniruojasi, ruošiasi. Bet koks čia pasiruošimas – tik imitacija. Pučiamas opiumas liaudžiai, o realiai – betvarkė.
Bijau, kad šitaip pasiruošę čempionate patirsime fiasko. Šeimininkai turi privilegiją – nepriklausomai nuo pajėgumo jie priskiriami pirmam burtų krepšeliui. Todėl grupių varžybose nesusitiksime nei ispanų, nei brazilų. Bet kas iš to? Mes Andorai pralaimime, tiesiog neturime prieš ką laimėti“, – nuogąstavo M. Rimas.
Iliuzijų nepuoselėja ir K. Rudžionis.
„Suorganizuoti čempionatą sklandžiai mums gal ir pavyks, mokame tai daryti. Bet kad nepakelsime savo salės futbolo lygio – faktas. Juk visi supranta, jog savo jėgomis patekti į pasaulio čempionatą mums nežinia kada pavyktų. Ir net jei dabar pat pradėtume labai stipriai dirbti, vis tiek būtume autsaideriai. Nebent ištrauktume labai sėkmingus burtus, kokias nors Saliamono salas (Ramiojo vandenyno salyno rinktinė dalyvavo praėjusiose pirmenybėse 2016 metais ir buvo prasčiausia jų komanda – DELFI).
Problema ta, kad salės futbolą supa žmonės, kurie tik įsivaizduoja, jog jį supranta. Ir kol jie reguliuoja eismą, pasirengimas vyksta mėgėjiškam lygyje: tarsi ne pasaulio čempionatui, o gamyklos sporto šventei ruoštumėmės. Galvojau, gal šis čempionatas duos kokį nors postūmį, bet dabar jau atrodo, kad iš to išeis šnipštas“, – skeptiškas specialistas.
Regi asmeninius interesus
Tuo metu LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius, kalbėdamas su DELFI, neigė, jog apsiriboti vienu treniruočių centru Kaune nuspręsta dėl finansinių motyvų.
Atsakomybę jis krovė ant J. Ryvkino pečių. Ukrainietis, anksčiau treniravęs savo šalies nacionalinę komandą, Lietuvos rinktinei vadovauja nuo 2017 metų rudens, kuomet pakeitė pasitraukusį K. Rudžionį.
„Atsižvelgėme į vyriausiojo trenerio pageidavimus. Mintis apie centrą Gargžduose iškart atkrito, nes ten paprasčiausiai nebuvo pakankamai atitinkamo lygio žaidėjų. O dėl Vilniaus buvo diskutuojama, galiausiai priimtas sprendimas steigti bendrą centrą Kaune.
Pagal trenerio pageidavimus buvo išgrynintas 20-25 žaidėjų sąrašas. Turime aukšto lygio specialistą, kuriuo pasitikime ir palaikome. Jei jam tie žmonės yra įdomūs, mūsų darbas užtikrinti, kad jie būtų treniruotėse. Taip, galbūt kai kurie žaidėjai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali dalyvauti šioje stovykloje, juos pakeitė jaunimas. Bet man pačiam yra tekę matyti, kaip iš jaunimo rinktinės pirmą kartą pakviestas naujokas pasirodo ne ką prasčiau nei senbuvis. Aš tik už tai, kad būtų suteikiama kuo daugiau šansų“, – dėstė E. Stankevičius.
Tiesa, pats J. Ryvkinas su „savo pasirinktais“ kandidatais šiuo metu nedirba: treniruotėms Kaune vadovauja jo asistentai Kirilas Krasii ir E. Alimkinas.
Pagal klubų atstovų sudarytus planus, Kauno regioniniame centre trenerio pareigos buvo numatytos K. Rudžioniui, Vilniaus centre – M. Rimui.
„Federacija tikrai neinvestuos į tris centrus, jei tokiam konceptui prieštarauja nacionalinės rinktinės treneris ir jei neturėsime, kas tuose centruose dirba. Ir kokia čia būtų logika, jei kiekviename centre būtų treniruojamasi pagal skirtingas metodikas?
Galbūt kai kurie klubai norėjo federacijos rankomis ir lėšomis palengvinti sau pasirengimą būsimam sezonui, galbūt kažkas tikėjosi įsisavinti federacijos dotaciją asmeniniams poreikiams. Tikrai nesutiksiu mokėti žaidėjams ar jų kuratoriui algą vien dėl to, kad jie – iš Vilniaus.
Jei rinktinės strategui nėra patrauklu dirbti su tam tikrais treneriais, jeigu jis atsisako, tai mūsų tikslas yra suteikti jam kiek įmanoma geresnes sąlygas. Juk jis ves rinktinę į pergales čempionate ir atsakys už rezultatus“, – kalbėjo LFF generalinis sekretorius.
„Surinkti visų geriausių nebūtina“
Aiškindamas, kodėl į stovyklą Kaune nepavyko prikviesti daugumos pajėgiausių salės futbolininkų, E. Stankevičius užsiminė ir apie pagalių kaišiojimą į ratus.
„Kai kurie klubai iš Vilniaus dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesutiko išleisti savo žaidėjų. Kurie? Daugiau papasakoti gali LSFA direktorius“, – pavadinimų neįvardijo vienas LFF vadovų.
Vis dėlto ir iš jo nurodyto Remigijaus Daugėlos DELFI neišgirdo nieko konkretaus.
„Gal ir buvo kažkoks lengvas boikotas, bet džiaugiuosi, kad vieni iš pagrindinių žaidėjų yra centre, kad jie sutiko su trenerio siūloma sistema. Norint palaikyti treniruočių procesą, nebūtina, kad dalyvautų visi geriausi. Lietuva, deja, ne Ispanija ar Portugalija, kur salės futbolininkai lauke nerungtyniauja. Ne taip paprasta vasarą kai kuriuos mūsiškius ištraukti iš didžiojo futbolo.
Aišku, nelengva ir keturis vakarus per savaitę pavargusiam grįžti iš Kauno į Vilnių. Ta duona nėra lengva, niekas nesako. Bet nepamirškime, už ką mes kovojame. Ar daug bus kitų progų pasigirti savo vaikams ir anūkams, jog žaidėte pasaulio čempionate?
Be to, mes vežame žaidėjus iš Vilniaus autobusiuku – tokių sąlygų salės futbole dar nėra buvę. Visi gali atvažiuoti į šitą stovyklą. Čia vardan Lietuvos daroma, o ne dėl vieno ar kito žaidėjo. Čia ne švogerių susirinkimas, giminystės niekuo nepadės – čia reikės apsiginti ir įmušti įvartį“, – sakė LSFA direktorius.
Rezultatai tempia iš padebesių
Draugiškose rungtynėse J. Ryvkino auklėtiniams kol kas sunkiai sekasi ir viena, ir kita.
Praėjusiame sezone Lietuvos rinktinė pralaimėjo 7 iš 8 kontrolinių susitikimų (bendras įvarčių santykis – 16:37). Po dusyk nusileista Slovakijai, Kirgizijai ir Gruzijai, kartą – Andorai. Prieš šios nykštukinės šalies atstovus lietuviai pasiekė vienintelę savo pergalę (6:3).
Nė viena iš minėtų komandų nėra dalyvavusi pasaulio čempionate.
Dar toliau nuo elito yra klubai, su kuriais Lietuvos rinktinė galynėjosi gegužės pabaigoje Radviliškyje vykusiame Baltijos taurės turnyre.
Šeimininkai pralaimėjo Chmelnyckio „Sokil“ (8-a vieta Ukrainos pirmenybėse) ir Sankt Peterburgo „Agio“ (5-a vieta Sankt Peterburgo miesto lygoje), tik baudinių serijoje palaužė „Rezekne“ (5-a vieta Latvijos čempionate), o vienintelę pergalę per pagrindinį laiką pasiekė prieš Estijos vicečempionus Talino „Cosmos“.
Pasak R. Daugėlos, artimiausias kontrolinis mačas rinktinės planuojamas šio mėnesio pabaigoje – į Lietuvą turėtų atvykti J. Ryvkino gimtinės pirmenybių autsaiderė „Odessa“. O spalį lietuviai keliaus į Kiniją, kur jų lauks kol kas rimčiausias testas – keturių nacionalinių komandų iš skirtingų žemynų turnyras.
Ką mano apie šalies salės futbolui netikėtai pasitaikiusią istorinę galimybę ir rinktinės parengtį, DELFI teiravosi ilgamečio jos kapitono ir vartų sargo M. Labucko.
Londone (Didžioji Britanija) gyvenantis 31-erių futbolininkas teigė palankiai vertinantis iniciatyvą įkurti per vasarą veikiantį salės futbolo centrą, nors supranta ir kandžias kai kurių savo kolegų replikas jo adresu.
„Turbūt tiek daug atgarsių kilo dėl to, kad pristatant centrą paskelbta, jog jame treniruojasi 20 geriausių žaidėjų iš visos Lietuvos. Žmonėms turbūt kilo visokių minčių, ar čia tikrai geriausi, kaip jie buvo atrinkti. Juk, pavyzdžiui, paskutinėse draugiškose rungtynėse iš tų žaidėjų rinktinėje buvo gal tik keturi ar penki.
Bet nieko blogo nematau, kad centre yra daug jaunų futbolininkų. Realybė tokia, jog vasarą nuolat kartu sportuoti gali tik dalis rinktinės žaidėjų. Tiek neužtenka treniruočių procesui, reikėjo pasikviesti daugiau. Galbūt kažkas iš to jaunimo atsiskleis, bus galima išplėsti kandidatų ratą“, – svarstė vartininkas, darbą statybų sektoriuje praėjusiame sezone derinęs su žaidimu „Oxford City Lions“ klube.
– Esate įtrauktas į Kaune atsidariusio salės futbolo centro sąrašus, nors stovykloje nedalyvaujate. Kodėl? – DELFI paklausė M. Labucko
– Mane kvietė į Kauną, bet aš jau pradedu treniruotis Anglijoje, neturėjau galimybės atvažiuoti. Tuo labiau, kad šiuo metu ieškausi naujos komandos. Aišku, norėčiau prisijungti, bet mano gyvenimas dabar bėga Anglijoje. Nors porai savaičių vis dėlto ketinu atvykti – su šeima atostogausime Lietuvoje, užsuksiu ir į centro treniruotes.
– Ko jūs pats tikitės iš pasaulio čempionato, kuriame lietuviams prognozuojama autsaiderių dalia?
– Pasvarstykime logiškai: dabar mus iš mėgėjų bando per metus paversti profesionalais. Tai yra labai sudėtinga užduotis. Didžioji dalis kitų rinktinių pasaulio čempionate – bent 18 ar 20 iš 24 – yra sudarytos iš tikrų profesionalų, pragyvenančių iš salės futbolo ir neturinčių antro darbo.
Kita vertus, traukiant burtus mes, kaip šeimininkai, būsime pirmame krepšelyje ir turėtume gauti bent vienus varžovus, kurie bus panašaus ar žemesnio lygio. Taigi, turėsime galimybę užsikabinti, laimėti bent vienas rungtynes, o to gali ir pakakti norint patekti į atkrintamąsias varžybas. Bus labai sunku, bet bandysime.
– Gal būtų lengviau, jei kryptingai rengtis pasaulio čempionatui rinktinė būtų pradėjusi ne dabar, o 2016 metais, kai nuspręsta teikti paraišką organizuoti pirmenybes?
– Šeimininkų parinkimas labai užsitęsė, visi laukė sprendimo. Žinant futbolo situaciją Lietuvoje, turbūt būtų kilę daug triukšmo, jei federacija būtų investavusi į salės futbolą, o čempionato taip ir nebūtume gavę. Tuomet visi kalbėtų, kad pinigai iššvaistyti. Be to, sunku Lietuvoje visus metus žaisti salės futbolą – pas mus tai sezoninis sportas, kuriuo daugelis žaidėjų mėgėjiškai užsiima tik žiemą.
– Mėgėjiška būdavo ir nacionalinė rinktinė. Tiesa, kad anksčiau į jos stovyklas skraidydavote už asmenines lėšas?
– Kažkuria prasme už galimybę atstovauti Lietuvai man reikia susimokėti – turiu darbą, šeimą, išvažiuodamas savaitei prarandu daug pinigų. Bet federacija padeda, nesiskundžiu. Kažkada gal ir buvo keblumų, tačiau jie išspręsti. Dabar problemų nėra. Per šiuos metus organizacine prasme išaugome turbūt dvigubai.
– Ką turite omenyje?
– Aprangos paruoštos ryte, per pietus ir vakare, niekuo nebereikia rūpintis. Mityba prižiūrima, tikrinamas organizmo funkcinis pasirengimas. Taip pat organizuojama daugiau stovyklų, draugiškų rungtynių – prieš kokius trejus metus tiek nebūdavo.
Taip kalbėdamas tikrai nebandau pridengti federacijos ar panašiai. Kaip kapitonas, visada buvau tas, kuris žaidėjų labui kovodavo už kiekvieną centą. Dabar esu ramus, nes pažadai pildomi.
– Ar matote pasaulio čempionatą kaip galimybę sėkmingai pasirodžius pereiti į profesionalius užsienio klubus?
– Kai Lietuva gavo teisę organizuoti šias pirmenybes, gal pusę metų skraidėme padebesiais. Profesionalai to siekia visą gyvenimą, o mums tokia galimybė buvo kaip ant lėkštės paduota. Patys galvojome, ką dabar daryti, kaip pasiruošti, ar nebūsime įmesti kaip pelė į narvą sudraskymui, ar sugebėsime žaisti.
Kiek žinau, yra žaidėjų, kurie svarsto jau šiais metais susirasti stipresnius klubus užsienyje, kad iki čempionato labiau patobulėtų. Lūkesčių turime labai daug. Jeigu netikėsime, kad galime ten žaisti ir laimėti, nemanau, kad apskritai verta ruoštis.
***
Pasaulio salės futbolo čempionate dalyvaus 24 komandos: 7 iš Europos, 5 iš Azijos, po 4 iš Pietų Amerikos ir Šiaurės bei Centrinės Amerikos, 3 iš Afrikos ir 1 iš Okeanijos.
Kontinentinių atrankos turnyrų maratonas startuos ateinantį rudenį, tad kol kas Lietuva yra vienintelė dėl vietos pirmenybėse garantuota šalis.
2016 metais Kolumbijoje vykusio čempionato finale Argentina 5:4 įveikė Rusiją ir pirmą kartą pasipuošė nugalėtojų laurais.
Salės futbolo planetos pirmenybės kas ketverius metus rengiamos nuo 1989-ųjų. Penkis kartus titulą iškovojo brazilai, dusyk triumfuoti pavyko ispanams.
Dėl teisės rengti 2020-ųjų turnyrą Lietuva varžėsi su Iranu, Japonija ir Naująja Zelandija.
Prieš tai Lietuva jau bandė tapti 2014 metų Senojo žemyno salės futbolo pirmenybių šeimininke, tačiau tuomet pralaimėjo konkurencinę kovą Belgijai.
Aukščiausio lygio tarptautiniu futbolo turnyru, surengtu Lietuvoje, iki šiol buvo 2013 metais vykęs Europos jaunių (iki 19 metų) čempionato finalinis etapas.