Tai jau antroji nemaloni naujiena Lietuvos futbolo sirgaliams šią savaitę. Antradienį Apeliacinis Teismas nusprendė, kad Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno stadiono rekonstrukcijos konkursą laimėjusios įmonės pergalė buvo neteisėta.
Kai Kauno savivaldybės atstovai tvirtina, kad didžiausio laikinojoje sostinėje stadiono rekonstrukcijos darbai neįstrigs, tai Vilniuje vystomas projektas atsidūrė nežinioje. Sostinės savivaldybė komentuoti šį sprendimą ketina pirmadienį, tačiau komentatoriai nesnaudžia ir papasakojo, ką mąsto apie futbolo realijas.
„A tai iš 2 stadionų vėl liko 0?“ – situaciją socialiniame tinkle „Facebook“ apibendrina sporto žurnalistas ir futbolo sirgalius Ingvaras Butautas.
Apie nuo pat Nepriklausomybės atgavimo gyvas kalbas apie nacionalinio stadiono statybas, kuriame nebūtų gėda priimti užsienio valstybių rinktines, ironiškai primena ir sporto komentatorius Ervinas Kvitkauskas. Jis feisbuke įkėlė nuotrauką su vienu senojo pasaulio stebuklu Gizos piramidėmis ir faktu, kad jų statyba jau truko trumpiau nei kalbos apie Lietuvos nacionalinį stadioną.
Komikas Paulius Ambrazevičius tame pačiame socialiniame tinkle subtiliai užsimena, kad reprezentacinio stadiono statybos Lietuvoje trunka kiek per ilgai.
Tuo metu sporto komentatorius Rytis Vyšniauskas feisbuke ironiškai rašo, kad labiau tiki Kalėdų Seneliu nei viename iš dviejų didžiųjų Lietuvos miestų iškilsiančiu statiniu.
Tačiau kol socialiniuose tinkluose piktinamasi susidariusia padėtimi, dar prieš kelias dienas politologas Linas Kojala feisbuke sarkastiškai svarstė, ar mums iš tiesų taip reikalingas tas stadionas. Kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, kodėl turėtume ir toliau rengti nacionalinės rinktinės rungtynes vos kiek daugiau nei 5 tūkst. vietų priimančiame LFF stadione, jis įvardijo „garbingo „paskutinės Europos sostinės be stadiono“ titulo“ praradimą. Tai, anot L. Kojalos, tiktų reklamuojant Lietuvą kitose šalyse.
„Paskelbus, kad 2022 m. Vilniuje turėtų atsirasti futbolo stadionas, kilo diskusija: ar mums to reikia?
Keturi stiprūs argumentai, kodėl verčiau pataupyti lėšas:
1. Prarasime garbingą „paskutinė Europos sostinė be stadiono“, plačiai nušviesto tarptautinėje žiniasklaidoje, titulą. Labai norime integruotis į Vakarus, bet tik mūsų sąlygomis – svečių rinktinėms iš užsienio svarbu susipažinti su rudeninės ir pavasarinės lietuviškos dirvos (arba plastiko) specifika. Stebiuosi, kad tai dar netapo rinkodaros strategija „paskutinieji futbolo pagonys“.
2. Vaikai turi žaist futbolą, o ne stadionai būti statomi. Juk bet kurį jaunuolį, šiandien lankantį futbolo treniruotes, motyvuoja bei įkvepia galimybė pasiekus aukščiausią karjeros tašką bei gavus pakvietimą į rinktinę žaisti stadione (tiksliau pavadintiname tiesiog „aikšte“), kur savaitgalį su draugais SFL mače lakstė jo tėvukas, o aplinka taip maloniai primena gimtosios mokyklos aikštyną.
3. Nėra žiūrovų, tai ir tų tūkstančių kėdžių nereikia. Jeigu nėra minios tų, kurie, susimokėję pinigus, naktį stoties rajone valandą pastovėtų eilėje prie dviejų įėjimų, patekę gautų privilegiją nusivalyti savo plastikinę kėdę, o galiausiai nesimėgautų lietaus ir vėjo glamonėmis, tai geresnių sąlygų jie tiesiog neverti;.
4. Nėra rezultatų, nereik ir stadiono. Būsimasis Grafas Montekristas kelią į laisvę akmeninėje kalėjimo sienoje išsigramdė su virtuviniais indais, tai ko čia putojasi mūsų futbolininkai? Bucus tai turi. O ir fanams didesnis iššūkis bei tobulėjimas palaikyti komandą skanduojant į tuščią erdvę priekyje, kur nėra tribūnų“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė L. Kojala.
Kol politikai ir funkcionieriai vis kalba apie nacionalinį stadioną, kur nelytų ant galvų, Lietuva ir toliau yra viena iš mažiausių stadionų Europoje turinčių valstybių. Gerokai atsiliekame ir nuo kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos. Pastarosios namų arenoje šią vasarą vyko ir UEFA Supertaurės rungtynės.