Estijos Sillamajės „Kalev“ komanda šiam futbolininkui buvo paskutinė stotelė.
„Rungtyniaujant Estijoje, plyšo kryžminiai raiščiai. Iškart supratau, kad tai yra finišas. Nebuvo jokių dvejonių, nes iškart po patirtos traumos komandos draugui padovanojau savo sportinius batelius ir išvykau pas šeimyną. Futbolas buvo nuostabus laikotarpis mano gyvenime, bet ne svarbiausias. Mes išsiskyrėme draugiškai. Be skandalų“, - šypsojosi buvęs Lietuvos rinktinės saugas.
Nacionalinėje Lietuvos komandoje D. Miceika sužaidė dešimt rungtynių, iš kurių geriausiai atsimena dvikovą su škotais. Tąsyk jis pelnė vienintelį įvartį atstovaudamas rinktinei. Įvartį, kuris iki šiol vadinamas gražiausiu per visą istoriją.
„Tiesiog pamačiau kamuolį ir mušiau. Ne kartą taip dariau per savo karjerą, tiesiog visada tai būdavo klubiniame futbole. Tąsyk paprasčiausiai gerai pataikiau ir tai yra visa gražiausio įvarčio istorija“, - juokėsi D. Miceika.
Po dvejų metų reabilitacijų universalusis futbolininkas nusprendė pabandyti dar kartą. Tuomet jis apsivilko „Trakų“ marškinėlius. Sezonas nebuvo blogas, tačiau ir per jį traumų išvengti nepavyko.
„Traumos, neabejotinai, pagreitino pabaigą. Į „Trakus“ atvykau tikėdamasis, kad galėsiu grįžti į tam tikrą lygį. Deja...“, - gerokai surimtėjęs pasakojo dabar jau buvęs futbolininkas.
D. Miceikos šeima gyvena Sankt Peterburge, kuris nuo Sillamajės yra nutolęs vos per 150 kilometrų. Būtent tai suvaidino svarbiausią vaidmenį D. Miceikai pasirenkant „Kalev“ klubą.
„Man ten buvo idealus variantas, nepaisant to, kaip dabar pagalvoju, kad po žaidimo pirmoje Rusijos lygoje, man nei Lietuvos A lyga, nei Estijos „Premium“ lyga paprasčiausiai buvo neįdomios. Tad traumos pasitraukimo procesą tiesiog pagreitino“, - pasakojo D. Miceika.
Futbolininko CV yra net dešimt klubų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Vardindamas geriausią savo laiką, jis net nedvejodamas ištarė „Metalurgs“ pavadinimą.
„Aišku, malonu buvo žaisti rinktinėje, kur tuo metu savo karjerų viršūnėje buvo Deividas Šemberas ir Nerijus Barasa. Tokių žaidėjų dabartinei rinktinei trūksta. O kalbant apie klubų futbolą, tai neabejotinai geriausi laikai praėjo Liepojos „Metalurgs“ klube, kurį tuo metu treniravo Benjaminas Zelkevičius. Aš jam iki šiol dėkingas.
Į Liepoją aš atvykau iš Sankt Peterburgo „Zenit“ klubo, tačiau treniruočių procese nepajutau jokio skirtumo. Viskas buvo daroma aukščiausiu lygiu. Aišku, stipriai skyrėsi finansiniai dalykai ir čempionato lygis, tačiau visa kita...
Komandoje atmosfera buvo tobula. Mes lietuviai: aš, Mindaugas Kalonas, Tomas Tamošauskas ir pusė Latvijos rinktinės narių. Ir pirmais metais mes tapome Latvijos čempionais. Patys geriausi atsiminimai“, - dėstė D. Miceika.
Baigęs futbolininko karjerą, gražiausio Lietuvos rinktinės įvarčio autorius nusprendė imtis verslo. Kartu su draugu Sankt Peterburge jis atidarė parduotuvę.