Praėjusią savaitę persikėliau į Škotiją. Esu Edinburgo „Hibernian“ futbolo klubo narys. Bet mano kelias šioje komandoje dar tik prasideda. Laukiu žalio signalo. O tada jau galėsiu ir papasakoti. Panašu, kad kitas kelias, kuris tęsėsi nuo 2012 metų, baigėsi. Tai buvo kelias Turine kartu su „Juventus“ komanda.
Ir aš noriu papasakoti apie jo pradžią. Apie tai, kaip aš tapau „Juventus“ žaidėju.
Buvo 2012 metų pavasaris. Tuo metu dar buvau nepilnametis. Vos 16-os. Su tuometiniu savo agentu iš Genujos automobiliu važiavome į Milaną. Iš ten turėjau skristi namo, atgal į Lietuvą. Buvau ką tik sudalyvavęs peržiūroje Genujos klube.
Mano agentas palaikė ryšius su italų futbolo klubais, todėl logiška, kad dalyvavau toje peržiūroje. Dar prieš pradedant bendradarbiauti, agentas man buvo žadėjęs, kad suorganizuos peržiūrą ir „Juventus“ ekipoje. Taip, toje pačioje legendinėje „Juventus“.
Tada apie tai per daug negalvojau. Nemaniau, kad tai realu. Buvau nepilnametis, atrodė… Nerandu kito žodžio. Tai atrodė kaip kosmosas.
Negalvojau apie tai ir tą vakarą, kai važiavome iš Genujos. Bet mano agentas automobilyje pareiškė, kad suorganizuos man peržiūrą Turine ir puolė kažkam skambinti. Galvojau – nusišneka.
Agentas telefonu kalbėjo itališkai, todėl net neįsivaizdavau, kas ten aptariama. Netrukus jis padėjo ragelį ir pasakė, kad „kitą savaitę važiuojame į Turiną“. Paklausiau, ar juokauja. Nejuokavo.
Grįžau į Lietuvą. Prabėgo savaitė, man sukako 17-a. Ir manęs vėl laukė kelionė.
Į „Juventus“ treniruočių bazę su agentu atvykau anksčiau nei reikėjo. Nuėjau į rūbinę. Joje be manęs daugiau nieko nebuvo, bet rūbinės durys buvo praviros.
Sėdžiu vienas. Matau, kad kažkoks vyrukas prabėga koridoriumi ir man pamoja. Aš jam, aišku, pamoju atgal ir paskubomis sveikinuosi „hello hello“. Tik po penkių sekundžių supratau, kas ką tik įvyko. Pro mane prabėgo „Juventus“ legenda Alessandro Del Piero.
„Kur aš čia esu?“. Tai yra beveik tiksli citata to, ką tą akimirką galvojau.
Ir tai buvo TOJI akimirka. Ėmiau suprasti, kur aš esu. Iki tol viskas atrodė labai siurrealiai. Juk dar tais pačiais metais per „Sport 1“ žiūrėdavau „Serie A“ mačus. Vieną dieną tu žiūri į tuos žmones per televizorių, kitą – tu jau šalia jų ir tau moja pats Alessandro Del Piero.
Ar jaučiau jaudulį? Nepasakyčiau. Galbūt taip buvo dėl to, kad buvau nusiteikęs, jog, jeigu nepateksiu į komandą, tai bent būsiu čia pabuvęs.
Turbūt padėjo ir tai, kad visiškai nesupratau jų kalbos. Agentas po to pasakojo, kad žaidėjai juokavo, jog esu Stefano Beltrame brolis. Abu buvome ilgesniais plaukais, panašiai atrodėme, tai juokavo. Sakė, kad „Beltrame į komandą brolį pasikvietė“.
Sekėsi man gerai. Treniruotėse prisijungiau prie jaunimo komandos. Pirmą dieną žaidėm „plotus“, antrą dieną – vienas prieš vieną, du prieš du ir demonstravome savo individualius sugebėjimus. Vėliau – rungtynės. Nors jos vyko ne paskutinę dieną, tačiau agentas man paaiškino, kad būtent jos yra svarbiausios, jei noriu pasirašyti kontraktą.
Po to mačo su agentu sėdėjome kavinėje ir valgėme picą. Jis mano sako, „tu žiauriai jiems patikai – jei su „Ekranu“ sutars sumas, turėtum pereiti.“
Buvau euforijoje.
Paskambinau tėvams. Norėjau iš pradžių juos „apšildyti“. Paklausiau, kaip sekasi, jie paklausė manęs, kaip sekasi man. Beliko papasakoti, kad greičiausiai pasirašysiu sutartį.
Po savaitės Turine grįžau į Lietuvą, bet stengiausi per daug niekam apie tai nepasakoti. Galbūt tai prietaras, bet būna – pasakai žmonėms, ir tau nepasiseka.
Pasisekė. Tų pačių 2012-ųjų metų liepą kartu su tėvais nuskridome į Milaną pasirašyti kontrakto. Iš ten mus nuvežė į Turino priemiestį. Jame yra „Juventus“ bazė.
Tiesą sakant, pats pasirašymo momentas man nebuvo toks įspūdingas. Daug labiau mane sujaudino žinia apie patekimą į „Juventus“ po peržiūros ir žinia apie dalyvavimą peržiūroje.
Buvau pavargęs, anksti atsikėlęs, o dar reikėjo pasirašyti šūsnis popierių. Dar sugedo spausdintuvas. Todėl reikėjo laukti apie valandą.
Be to, tada pradėjau ir šiek tiek jaudintis. Tiksliau – nerimauti. Supratau, kad teks keltis iš Lietuvos, gyventi vienam. Kada grįšiu atgal – nežinojau. Neslėpsiu, baimės buvo.
Tik neturėjau daug laiko bijoti. Jau kitą dieną prasidėjo įvairūs testai, treniruotės. Po to išvažiavome į stovyklą kalnuose. Laiko pašvęsti irgi neturėjau.
Didžiausia šventė buvo pats žinojimas, kad esi „Juventus“ dalis. Dar iki dabar atsimenu, kaip draugai sakydavo, kad „pažaisi už „Ekraną“ geriausiu atveju.“ Puikuotis nemėgstu, bet tokiomis akimirkomis bent jau viduje knieti paklausti: „Juventus“ juk truputį geriau, ar ne?
Bliamba, aš gi A lygoje nesu sužaidęs nė vienų rungtynių. Žaidi prieš dublerius, nesitiki išvažiuoti, o čia – tiesiu taikymu į „Juventus“. Taip, kol kas mano kelias Italijoje baigėsi. Nežinau, ar visam laikui. Žaisdamas futbolą, žinai tik labai menką dalį savo ateities. Bet aš žinau ir dar viena. Turine aš užaugau.
Gal net per tą vieną naktį. Po to vieno skambučio. Ar po to vieno parašo. Ir aš niekada to nepamiršiu.
