„Jie patys iškovojo tą taurę. Aš čia niekuo dėtas“, – kalbėdamas su DELFI, kelis sykius pakartojo M. Čepas.
Šeštadienį šampano jis neragavo ir pergalės dainų netraukė. Užtat ne vienas litras putojančio vyno išsiliejo ant transparanto su M. Čepo portretu, kabančio aktyviausių „Žalgirio“ sirgalių tribūnoje, kur vos išgirdę naujienas iš Klaipėdos nukūrė komandos futbolininkai.
Prieš kelias akimirkas jie dar klūpėjo ant vejos aikštėje, pritrenkti pralaimėjimo paskutinėse A lygos sezono rungtynėse Marijampolės „Sūduvai“ 1:3.
Dvi savaites Vilniaus klubas gaudė pirmenybių nugalėtojų laurus it neklusnų saulės zuikutį, vis išsisukantį nuo medžiotojų rankų. Čempionato lyderiui per keturis turus sezono finiše tereikėjo surinkti keturis taškus, kurie būtų garantavę „Žalgiriui“ aukso medalius nepriklausomai nuo įkandin sekusio Klaipėdos „Atlanto“ rezultatų.
Tačiau nepadėjo nė karantinas, į kurį likus dienai iki rungtynių žaidėjus viešbutyje uždarydavo M. Zubas. Staiga neatpažįstamai pasikeitusi ekipa beviltiškai švaistė savo progas, įskaitant ir paskutiniąją dvikovą su „Sūduva“.
Kuomet papildomos rungtynės tarp vienodą taškų kraitį surinkusių A lygos favoritų iš teorinės galimybės jau atrodė pavirtusios į neginčijamą faktą, LFF stadiono informatorius paskelbė tuo pačiu metu vykusio „Atlanto“ ir M. Čepo treniruojamos Gargždų „Bangos“ susitikimo rezultatą – 1:1. Ir sumaištis prie „Žalgirio“ atsarginių suolo veikiai peraugo į nevaržomą triumfą.
Pats M. Čepas liko Vilniuje prasidėjusios šventės sūkurio užribyje. Bet kai „Banga“ vyko iš Klaipėdos atgal į Gargždus, padėkos iš sostinės plaukė į trenerio telefoną.
„Buvo tų skambučių nemažai – ir iš futbolo mėgėjų, ir iš pačios komandos“, – šypsodamasis prisiminė buvęs žalgirietis, Vilniaus klube įvairias pareigas ėjęs kone dešimtmetį.
„Banga“ išgelbėjo „Žalgirį“ nuo rimtų nemalonumų. Dvejus metus iš eilės antrą vietą užėmusi komanda šį sezoną buvo turtingiausia ir finansiškai stabiliausia lygoje, todėl iš panosės išgaravęs čempionų titulas būtų kirtęs stiprų smūgį klubo prestižui. Futbolo kuluaruose netgi svarstyta, jog maždaug 5 mln. litų biudžetą „Žalgiriui“ padėję surinkti rėmėjai gali persvartyti savo planus, jei prieš sezoną klubo vadovų dalinti pažadai liks neįgyvendinti.
Pačiam M. Čepui „Žalgiris“ dabar – tiesiog malonus prisiminimas ir jaunystės aistra. 2008 metų pabaigoje jis ėmėsi vienyti byrančią komandą, likusią tuščiomis kišenėmis po to, kai į kalėjimą Rusijoje sėdo tuometis klubo savininkas Vadimas Kastujevas. Daugiausiai M. Čepo ir ištikimų sirgalių pastangomis „Žalgiris“ ištempė nepriteklių metus, po kurių prisikėlė naujam gyvenimui įsteigus to paties pavadinimo Vilniaus miesto futbolo draugiją (VMFD).
Tačiau praėjusią žiemą M. Čepui vietos ambicijas užauginusio klubo trenerių štabe nebeliko, ir balandį vilnietis stojo prie „Bangos“ vairo.
Ką veiks kitą sezoną, specialistas dar nežino – jo sutartis su Gargždų ekipa baigė galioti sekmadienį, ir klubo vadovybė tartis dėl jos pratęsimo kol kas nepradėjo.
„Kol kas noriu tik gerai pailsėti ir pasiruošti egzaminams“, – į priekį žvelgė buvęs futbolininkas, kuris gruodį tikisi gauti UEFA Pro trenerio licenciją.
– Ką jums asmeniškai reiškė paskutiniosios „Bangos“ rungtynės su „Atlantu“? – DELFI paklausė M. Čepo
– Mano komandai jos nebereiškė nieko. Nei žemyn nukritome, nei pakilome. Bet tai buvo Vakarų Lietuvos derbis, ir pralaimėti paskutinio mačo savo kaimynams nesinorėjo. Išėjo tokia sezono kulminacija, kokios net pats geriausias režisierius nesugalvotų. „Žalgiris“ pralaimėjo ir jau buvęs miręs, bet tuomet staiga atgimė iš pelenų.
– Po finalinio švilpuko „Bangos“ žaidėjai džiaugėsi taip lyg patys būtų tapę čempionais. Ar „Žalgiris“ buvo pažadėjęs materialiai atsilyginti už iš „Atlanto“ atimtus taškus?
– Man – tikrai ne, gal komandai. Žinote, atvažiavęs dirbti į Gargždus pamačiau, kad per Vakarų Lietuvos derbį futbolininkų papildomai motyvuoti nereikia. Patys suprantate, kokios emocingos būna kaimynų dvikovos.
Tačiau nereikėtų sureikšminti šio rezultato. Lapkričio pradžioje mes lygiai taip pat 1:1 sužaidėme su tuo pačiu „Žalgiriu“. Vienodai kovėmės ir su „Atlantu“. Taip, mums šiek tiek pasisekė, bet tą sėkmę mes užsidirbome juodu darbu.
– „Žalgiris“ turėjo aibę progų niekieno nepadedamas nusikaldinti pergalę čempionate, bet per paskutines 4 rungtynes sukrapštė tik 3 taškus. Kaip manote, kodėl sezono finiše komanda sugriuvo?
– Nežinau, į tai turi atsakyti „Žalgirio“ vyriausiasis treneris. Bet jie viso sezono metu demonstravo čempionišką futbolą ir nusipelnė titulo. Čempionatas – ilgas ir varginantis maratonas, per jį neišvengiamai pasitaiko pakilimų ir nuosmukių. Tačiau jie išsikapstė, ir tai svarbiausia. „Žalgiris“ šiemet laimėjo viską, kas įmanoma – taurę, supertaurę. Niekas neprisimins, kiek kartų jie sužaidė lygiosiomis, nes metraščiuose lieka tik titulai.
– Jei ne „Bangos“ paslauga, „Žalgiris“ ir „Atlantas“ dėl nugalėtojų taurės būtų kovoję papildomame mače Kaune. Jūsų nuomone, kas būtų buvę tos akistatos favoritai?
– Apie tai labai sunku kalbėti. Manau, favoritai būtų tie, kurie greičiau atsigautų po paskutinio turo. Aišku, būtų ir kitų niuansų – „Atlantas“ labiau pripratęs žaisti ant natūralios dangos, klaipėdiečiai turėtų psichologinį pranašumą, jų sportinė forma paskutiniu metu irgi buvo gera. Bet visi šie svarstymai būtų aktualūs tik tuo atveju, jei „Atlantas“ būtų nugalėjęs „Bangą“. Matote, mes irgi nepėsti (šypsosi – DELFI).
– „Banga“ penktą kartą iš eilės A lygoje finišavo šešta, kita vertus, jūsų auklėtiniai LFF taurės varžybose nukeliavo iki pat pusfinalio ir kitais metais bandys patekti į Europos lygos turnyrą. Kaip vertinate visą Gargždų ekipos sezoną?
– Mums svarbiausios buvo taurės varžybos. Taip iš anksto sudėliojome prioritetus, nes tokiu keliu patekti į Europos taurių turnyrus mažesniems klubams kur kas realiau. Aišku, čempionate irgi neidavome žaisti su baltomis pirštinėmis. Pasirodėme pagal galimybes.
– Už ką atidavėte savo balsą Lietuvos futbolo metų geriausiųjų rinkimuose?
– Renkant geriausią Lietuvos futbolininką – už Mindaugą Kaloną. Geriausio A lygos žaidėjo rinkimuose balsavau už Nerijų Valskį, jaunojo futbolininko – už Gratą Sirgėdą, o trenerio – už M. Zubą.