Lapkričio 12 d. „Žalgiris“ Vilniuje žais paskutines šio sezono rungtynes. Jos taps 39-erių gynėjo atsisveikinimu su profesionaliu futbolu.
„Natūralu, kad ateina laikas. Kad ir koks kovingas esu, bet laikas yra neįveikiamas. Jis suvystė mane kaip smauglys ir galiausiai nugalėjo. Šiais metais tai pasijautė per sveikatą – buvo mikrotraumų, sunkesnis atsistatymas. Tai ženklas, kad reikia šį gražų futbolo etapą baigti. Tai darau su visiška ramybe, nes pats jaučiu, kiek man metų, kiek praleista futbole. Jaučiu, kad atidaviau viską, ką galėjau, kad kito kelio nėra“, – kalbėjo S. Mikoliūnas.
Nors profesionalų futbole praleido daugiau nei 20 metų, jis teigė, jog žaidimu nėra persisotinęs: „Futbolas yra mano širdyje. Ta aistra, kurią jaučiu futbolui… Tikiuosi, jog žmona nesupyks, bet futbolas yra mano antra meilė. Kiekvieną dieną esu laimingas eidamas į treniruotes. Kai žaidi, ta aistra veža į priekį. Kol turėjau sveikatos, kol kūnas galėjo konkuruoti – tol ir žaidžiau. Kai jau kūnas rodo ženklus, kad laikas nustoti – išeinu.“
Lietuvos čempionate S. Mikoliūnas debiutavo dar 2003 metais, 2005-2015 metais jis atstovavo Škotijos, Ukrainos, Baltarusijos klubams, o į Lietuvą sugrįžo 2016-aisiais, kai pasirašė sutartį su „Žalgiriu“.
Šis sezonas jam buvo aštuntasis gimtojo miesto komandoje. Iki šiol „Žalgirio“ gretose jis sužaidė 221-erias rungtynes.
„Tiek ilgai žaisti tikrai nesitikėjau. Būdamas jaunas galvojau pažaisti iki 36-erių. Bet taip susiklostė, kad 33-ejų patyriau kryžminių raiščių traumą. Septyni mėnesiai be futbolo iššaukė begalinę aistrą žaisti, o vėliau – noras vėl tapti čempionais. Su „Žalgiriu“ iki to keliavome trejus metus. Kūnas leido, dar nenusileidau jaunimui. Mintis buvo tokia, kad kol būsiu konkurencingas – tol žaisiu“, – prisiminė S. Mikoliūnas.
Praėjusiais metais jis sužaidė 100-ąsias rungtynes Lietuvos rinktinėje, o su „Žalgiriu“ pateko į UEFA grupių turnyro pagrindinį etapą – ko anksčiau nebuvo pavykę nė vienam kitam šalies klubui.
„Tikrai galėčiau pasidžiaugti, kad pavyko rinktinėje sužaisti tiek rungtynių, o su „Žalgiriu“ išeiti į grupių etapą Europoje. Aišku, aukščiausias tikslas buvo sužaisti Čempionų lygos grupių etape. Šita svajonė liko neįgyvendinta, – pripažino S. Mikoliūnas. – Nuostabūs prisiminimai liko iš Škotijos, kur pirmą kartą paragavau legionieriaus duonos. Pilni stadionai ten jaunam žaidėjui buvo kažkas nerealaus. Paskui sekė Ukraina, buvo aukšto lygio čempionatas, irgi liko nuostabūs prisiminimai. Galiausiai grįžau į namus. Pastarieji metai, praleisti čia, buvo patys laimingiausi. Nepaisant to, kaip susiklostė šių metų sezonas, iš futbolo išeinu laimingas.“
Kaip vieną didžiausių nusivylimų jis įvardino apmaudų „Žalgirio“ pralaimėjimą 2016 m. Čempionų lygos atrankos rungtynėse Kazachstane, kai „Astana“ ekipai nusileista paskutinėmis akimirkomis, o įsimintiniausiu laimėjimu – praėjusių metų pasiekimus ir 2020 metų Lietuvos pirmenybių atomazgą, kai po trijų sezonų pertraukos pavyko iškovoti čempionų titulą.
Paskutinėse savo rungtynėse jis planuoja sužaisti bent 13 minučių, o paskutiniu varžovu bus Alytaus „Dainava“ – komanda iš Dzūkijos, iš kur kilę S. Mikoliūno tėvai.
Koks bus kitas jo žingsnis po žaidėjo karjeros pabaigos?
„Laikas parodys, bet nenorėčiau nutolti nuo futbolo. Norėtųsi ir toliau prisidėti prie Lietuvos futbolo situacijos gerinimo“, – kalbėjo S. Mikoliūnas.