Po kelerių metų Marijampolės „Sūduvoje“ bei pusmetį trukusios banguotos atkarpos Lenkijos čempionato Lenčnos „Gornik“ klube 27-erių metų kaunietis sulaukė pasiūlymo iš Maltos čempiono „Valletta“ klubo, kuris ruošėsi kovoms Čempionų lygos atrankos varžybose.
Dž.Bartkus sutiko su pasiūlymu persikelti į kitą Europos pakraštį, sutikdamas ten keletą Lietuvos futbolo sirgaliams puikiai pažįstamų veidų ir savo laimėjimų lentyną papildydamas saldžiu trofėjumi, prie kurio vartininkas kaip reikiant prisidėjo.
„Žalgirio“ vartų sargas pripažino, kad Maltos rinktinė taip pat išgyvena nemenką nuosmukį, tačiau Lietuva yra ta ekipa, prieš kurią žaidžiant galima tikėtis sėkmingesnio rezultato.
Kaip ten bebūtų, Dž.Bartkus tikisi išvysti kovingą ir pergalingą lietuvių žaidimą Maltoje ir netiki tuo, kad pirmame tarpusavio mače maltiečiai, tarp kurių žaidė ir buvę komandos draugai, galėjo manipuliuoti rungtynių rezultatu.
– Po sėkmingo sezono „Sūduvoje“ turbūt jau buvai galutinai nusprendęs, kad kelsi sparnus svetur?
– Dar vykstant sezonui „Sūduvoje“, buvau sulaukęs skambučių iš „Žalgirio“, iš kurio sulaukiau susidomėjimo. Taip pat dar prieš mėnesį iki sezono galo žinojau, kad važiuosiu į peržiūrą Anglijoje. „Sūduvoje“ jau buvau ketverius metus, todėl buvau nusprendęs, kad noriu save pabandyti kažkur kitur. Prioritetą skyriau užsieniui. Išvykau į „Nottingham Forest“ klubą, pabuvau ten penkias dienas, bet nepasilikau.
Vėliau vėl kontaktavau su „Žalgiriu“, kad sausio mėnesį galėsiu prisijungti ir, jei neturėsiu kitų pasiūlymų per savaitę, galėsiu likti. Visgi gavau pasiūlymą iš Lenkijos ir, viską apsvarstęs, pasirinkau Lenkijos čempionatą. Po savaitės peržiūros pasirašiau sutartį, nes norėjau save išbandyti būtent Lenkijoje.
– Iš pradžių Lenčnos klube gaudavai pasireikšti, bet po to klubas patyrė keturis iš eilės pralaimėjimus ir daugiau aikštėje nepasirodei. Kas nutiko?
– Truputį rizikavau pasirašydamas pusės metų kontraktą, nors galėjau sudaryti pusantrų metų sutartį. Pasitaręs pasvarsčiau, jog po sėkmingos sezono pusės vėl būčiau laisvas ir galėčiau kažkur išvykti, tad rizikavau. Treneris manimi pasitikėjo, jis norėjo, kad pakeisčiau kitą patyrusį vartininką, kuris turėjo pasitraukti.
Pradžia daug nemažai žadanti, sužaidžiau keletą gerų rungtynių, po to buvo pertraukėlė ir komandai atėjo sunkesnis laikas. Vienas, kitas pralaimėjimas ir tada jau ieškai priežasčių. Treneris nusprendė mane pakeisti, o komandoje buvo dar du geri vartininkai, tad taip viskas ir susiklostė.
– Kaip atsirado galimybė save išbandyti Maltoje?
– Likus mėnesiui iki sezono pabaigos Lenkijoje, buvau atsarginis vartininkas, tad buvo nedaug galimybių, jog liksiu. Pradėjau ieškoti komandos, vėl kontaktavau su „Žalgiriu“, treniravausi asmeniškai, buvo nekonkrečių pasiūlymų. Variantas su Malta atsirado labai netikėtai.
Agentas man pasakė, kad „Valletta“ klubo treneris manimi domisi ir nori pasikviesti, nes antras vartininkas gavo traumą, o prieš Čempionų lygos atranką jiems reikia kito vartininko. Kadangi pasiūlymų po Lenkijos neturėjau labai daug, todėl nusprendžiau vykti ten.
– Kuo „Valletta“ klubas skyrėsi nuo ankstesnių karjeros stotelių?
– Dar prieš važiuodamas į Maltą, girdėjau, kad to klubo treneris Paulas Zammitas yra labai geras ir toje šalyje yra vienas iš geriausių, tad tai buvo nemenka paspirtis. „Valletta“ yra top klubas Maltoje, iškovojęs daugiausiai titulų – žinojau, kad jis kovos dėl pirmos vietos. Nesvarbu, kokioje šalyje esi, jei klubas kovoja dėl čempionų titulo, o ne dėl išlikimo kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, tada būna tikrai lengviau. Manau, klubas tuo ir skyrėsi. Žinoma, „Sūduva“ irgi yra stipri, bet ji nė karto netapo čempione.
– Kaip į tokį pokytį, persikeliant per visą Europą, reagavo žmona ir vaikai?
– Žmona ir vaikai mane visapusiškai palaiko ir tą sprendimą, kurį priėmiau. Šiuo atveju sprendimas buvo ne iš sunkiųjų. Jei, pavyzdžiui, tas pačias sąlygas būtų pasiūlęs „Žalgiris“ ir Maltos klubas, tada žmona labiau būtų už Maltą, nes gyvenimo sąlygos ir valstybės sistema šeimai ten yra palankesnė negu Lietuvoje. Priimti sprendimą nebuvo labai sunku.
– „Valletta“ Maltos čempionate sužaidė banguotą sezoną – gerai pradėjo, bet blogai užbaigė. Kaip paaiškintum tą nesėkmingą sezono finišą?
– Kai tik atvykau į Maltą, iš karto nežaidžiau, laukiau savo šanso. Kai nežaidi, užplūsta visokios mintys, kad gal ne čia atvykau. Su kantrybe ir pasitikėjimu dirbau savo darbą ir atėjo tas momentas, kai vartininkas gavo raudoną kortelę ir turėjo praleisti trejas rungtynes. Per jas neblogai užsirekomendavau ir iki pat sezono galo sužaidžiau daug rungtynių.
Tikslas buvo pirma vieta: buvo tiek pakilimų, tiek nuosmukių, bet atstumą iki pirmos vietos išlaikėme. Likus penkiems mačams iki čempionato pabaigos, laimėjome prieš lyderius, bet vėliau įvyko kertinis momentas, kai po trijų dienų žaidėme su vidutiniokais ir prieš juos nelaimėjome – sužaidėme lygiosiomis. Po tų rungtynių kritome į psichologinę duobę ir nesugebėjome laimėti kitų mačų. Praradome ir antrą vietą, ir trečią. Atrodo, šalia buvo pirma vieta, bet net nepapuolėme tarp prizininkų. Kadangi trečią vietą užėmusi komanda negalėjo žaisti Europos lygoje, tai jų vietą užėmėme mes.
– Vis dėlto „Valletta“ iškovojo Supertaurę, prie kurios ir pats prisidėjai atremtu baudiniu. Ar šis titulas suteikė daug džiaugsmo, ar tiesiog patvirtinote favoritų statusą?
– Kai atvykau, „Valletta“ buvo ginanti titulą ir tikslas buvo vėl laimėti čempionatą bei iškovoti Supertaurę ir taurę. Supertaurė vyko gruodžio mėnesį, buvo kiek didesnis dėmesys jai, tačiau ruošiausi kaip eilinėms rungtynėms ir daug akcentų ten nedėjau.
Žaidėme prieš vidutioniokę, kuri buvo laimėjusi taurę, tad jai pralaimėti negalėjome. Į rungtynes ėjome su pasitikėjimu, tačiau pirmi praleidome įvartį ir tai buvo tikrai įdomios rungtynės. Pavyko atremti baudinį ir išsiveržti į priekį. Buvo gražios rungtynės, kurias laimėjome po tikrai sunkios kovos. Supertaurės titulą ir vieno iš išsikeltų tikslų įgyvendinimą šventėme, nes jis buvo iškovotas nelengvu būdu.
– Kuo išsiskyrė Maltos čempionatas iš kitų, kuriuose žaidei prieš tai?
– Kai vykau į Maltą, nesitikėjau, kad ten bus kažkas ypatingo. Visi puikiai žinome, kad tai yra maža šalis. Iš pradžių girdėjau, o po to ir įsitikinau, kad ten yra techniškesnis futbolas, žaidėjai iš pietinių šalių yra techniški. Žmonės mėgsta futbolą, nes šalyje nėra daug pramogų ir pasirinkimo sporte.
Į rungtynes ateidavo nemažai žmonių, daugiau nei Lietuvoje. Susidomėjimas buvo tikrai nemažas. Valetoje futbolininkus atpažįsta, o „Valletta“ turi daugiausiai savo sirgalių. Jei tampi čempionais, mieste vyksta ypatingas šurmulys, visi suvažiuoja į vieną vietą ir švenčia. Žmonės myli futbolą, seka naujienas ir tuo jis skiriasi nuo Lietuvos.
– Ar esi patenkintas tuo laiku, kurį praleidai Maltoje?
– Sezonas buvo geras man asmeniškai, statistiškai sužaidžiau gerą atkarpą, bet komandai nepavyko įgyvendinti visų išsikeltų tikslų. Tai buvo tikrai įdomi patirtis. Buvome nusprendę likti ir turėjau pasiūlymą, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Manau, kad pavyko ten užsirekomenduoti ir galbūt ne dabar, o vėliau turėtų būti galimybė grįžti.
– Kokie derbiai vyksta Maltoje? Kaip į tai reaguoja priešingų klubų sirgaliai?
– „Valletta“ turi tikrai aršų derbį su „Floriana“, kadangi tai yra kaimyniniai miestai. Į rungtynes Maltos mastais ateina labai daug žmonių, kokie 5–6 tūkstančiai. Sirgaliai kartais mušasi tarpusavyje, būna daug policijos. Dėmesys tam skiriamas tikrai nemažas.
– Koks yra tas „Ta' Qali“ stadionas? Ar ten atvykusi Lietuvos rinktinė gali kažkuo stebėtis?
– Stadionas tikrai nėra išskirtinis. Jis gana nemažas: kai rinktinė žaidžia su geromis komandomis, tai jis būna pilnas. Buvau rungtynėse su Škotija ir visas 17 tūkstančių vietų stadionas buvo užpildytas. Veja gera, nemanau, kad rinktinei bus kokių nors staigmenų.
– Nors Maltoje praleidai vos vienerius metus, bet gal pajutai ar girdėjai, kad toje šalyje kiltų futbolo lygis?
– Jeigu pažvelgtume į reitingą, pamatytume, kad lyga ir rinktinė yra tikrai žemai. Kaip ir visos kitos šalys, taip ir Malta gali pateikti staigmenų, nes turi gerų žaidėjų, mokančių žaisti technišką futbolą. Patys maltiečiai sako, kad šiuo metu tiek rinktinei, tiek Maltos čempionatui yra atėję sunkūs laikai. Kadangi rinktinė yra sudaryta iš žaidėjų, kurie rungtyniauja vietiniame čempionate, todėl sunku kažką parodyti tarptautinėje arenoje. Laikai ne patys geriausi, bet komanda gali nustebinti.
– „Valletta“ komandoje rungtyniavo Tomas Radzinevičius ir buvęs Panevėžio „Ekrano“ legionerius Uchenna Umeh, taip pat Maltoje jau žaidė gerai pažįstamas Rafaelis Ledesma. Turbūt kartu bendraujant buvo lengviau apsiprasti svečioje šalyje?
– Prieš atvykdamas į Maltą, su „Uche“ nekalbėjau. Kai atvykau, jis manęs paklausė, ar jį atsimenu, pasakiau, kad puikiai prisimenu iš „Ekrano“. Su „Uche“ gyvenome vienoje laiptinėje ir buvome kaimynai. Po pusės metų atvažiavus Tomui, taip pat daug bendravome ir daug laiko praleidome kartu su šeimomis. Visi trys taip pat vykome į treniruotes. Žinoma, tiek aš pats, tiek ir šeima daug bendravome su Rafaeliu Ledesma, kuris labai padėjo adaptuotis Maltoje.
– Kaip žinia, Lietuvos rinktinė jau netrukus stos į kovą išvykoje su Malta. Sirgaliai rezultato atžvilgiu yra pasidalinę į atskiras stovyklas, o kokia tavo nuomonė dėl galimos mačo baigties? Koks rezultatas turėtų mus tenkinti?
– Visada sirgau ir sirgsiu už Lietuvą, nesvarbu, prieš ką ji žaistų – Prancūziją ar Maltą. Nors paskutinėse rungtynėse patyrėme skaudžius pralaimėjimus, bet tikiu, kad to kovingumo, kurį demonstravome žaisdami prieš Maltą Vilniuje, turėtų pakakti. Malta iki praleisto įvarčio demonstravo gana neblogą futbolą, tačiau lietuviai buvo kovingesni. Labai tikiuosi pamatyti kažką panašaus Maltoje, pergalė mums yra tikrai labai reikalinga norint atsikratyti to spaudimo.
– Po pirmųjų tarpusavio rungtynių su maltiečiais vėliau Maltos spaudoje pasirodė spekuliavimų, jog varžovai galėjo parduoti rungtynes. Kokia Maltoje yra situacija su šiuo dalyku?
– Parduotos rungtynės Maltoje yra gana aktualus klausimas, tačiau dažniausiai yra minimos komandos iš žemesnės turnyro lentelės pusės, kadangi jos futbolininkams nemoka didelių pinigų. Rinktinėje rungtyniauja žaidėjai iš geresnių Maltos klubų ir gauna tikrai gerą atlyginimą, be to, kai kurie iš jų turi kitus darbus. Pavyzdžiui, „Valletta“ klube didelė dalis žaidėjų dirbo ir ateidavo po darbo, tokiu būdu nesiskaitydami kaip profesionalai. Darbai buvo visokiausi: pradedant vaistininku ir baigiant apsauginiu.
Girdėjau tuos atgarsius po rungtynių su Lietuva, tačiau maltiečiai į lietuvius žiūri kaip į tuos, kuriuos gali įveikti. Jeigu pasirodoma prastai, tada ir iškyla visokių provokacijų arba dilemų dėl parduotų rungtynių. Net keli žaidėjai iš „Valletta“ klubo žaidė Maltos rinktinėje, tad nieko panašaus nebuvo. Pavyzdžiui, raudoną kortelę gavęs gynėjas buvo išprovokuotas ir neatlaikė spaudimo. Tai buvo žaidybiniai momentai – jie tikrai norėjo laimėti. Palaikau ryšį ir su Maltos rinktinės vartininku, kuris tada sakė, kad nieko panašaus negalėjo būti.