Daniškos alternatyvos
Dvi serijos nutrūko, viena – tęsiasi.
„Žalgiriui“ šiemet nepavyko nei penktą kartą iš eilės tapti Lietuvos čempionu, nei septintą sykį paeiliui iškovoti LFF taurės.
O vasarą neprilygusi Razgrado „Ludogorec“ (Bulgarija), Vilniaus komanda ketvirtus metus suklupo ties pirmuoju barjeru UEFA Čempionų lygos atrankoje.
Nesėkmės nebuvo atsitiktinės, nes kartu su rezultatais antroje sezono dalyje smuko ir turtingiausio šalies klubo žaidimas.
Likus mėnesiui iki čempionato finišo įjungtas elektrošokas – trenerio Valdo Dambrausko pakeitimas baltarusiu Aleksandru Brazevičiumi – taip pat nesuveikė: Marijampolės „Sūduva“ lapkričio viduryje nustūmė „Žalgirį“ į sidabrinę skaistyklą.
Tokia atomazga klubo vadovybę privertė reaguoti greitai. Pirmas žingsnis – trejų metų sutartis su pirmą kartą vyriausiuoju treneriu gimtinėje dirbsiančiu Aurelijumi Skarbaliumi.
44-erių buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas daugiau nei 20 metų gyveno Danijoje, kur praeityje rungtyniavo ir treniravo vietos komandas: „Brondby“, „Herfolge“, „Koge“, „Viborg“.
„Didžiausias rūpestis jam – kaip reikės gyventi kitoje aplinkoje. Žingsnis nėra lengvas, nes šeima lieka Danijoje. Bet dabar susisiekimas tarp šalių geras, per laisvadienius jis galės grįžti aplankyti artimųjų“, – apie naują komandos vairininką atsiliepė „Žalgirio“ sporto direktorius M. Nikoličius.
Išsiskyrus su A. Brazevičiumi, jam buvo siūloma ir kita kandidatūra iš Danijos – darbu Lietuvoje domėjosi Luką Spalvį „Aalborg“ ekipoje treniravęs Larsas Sondergaardas, pastaruosius metus praleidęs be klubo.
Bet „Žalgiris“ turėjo aiškų favoritą.
„Labai norėjome lietuvio, tokio žmogaus, kuris pasižymėtų griežta ranka, autoritetu, charizma, galėtų užtikrinti tvarką ir discipliną komandoje. Aurelijus atitinka visus poreikius, tikiu, kad jis sugebės sutvarkyti mūsų komandą. Norėjome jo nuo pat pradžių, jis buvo kandidatas numeris vienas, reikėjo tik jo paties sutikimo“, – pasakojo M. Nikoličius.
Tuo metu „Sūduvą“ į auksą atvedusio kazacho Vladimiro Čeburino ir Lietuvos rinktinės vairininko Edgaro Jankausko pavardės kandidatų sąraše esą nefigūravo.
„Jie nebuvo kandidatai, tai tik gandai ar kažkieno interesai. Neturėjome su jais jokių pokalbių ir negalvojome apie tai“, – užkulisiuose sklidusias kalbas neigė „Žalgirio“ sporto direktorius.
Teks veržtis diržą?
Užtat gandai apie Sergejų Slyvą turėjo pagrindą.
Praėjusį mėnesį jis paliko „Žalgirį“ LFF taurės turnyro finale nuskriaudusio Kauno „Stumbro“ prezidento postą ir nuo to laiko buvo siejamas su Vilniaus klubu.
Vis dėlto tapti vienu žalgiriečių vadovų buvusiam teisėjui, atrodo, nelemta.
„Dėl didelių darbo apimčių rugpjūtį ėmiau ieškoti pavaduotojo, kuriam galėčiau perleisti dalį krūvio. Buvo du kandidatai, vienas iš jų – S. Slyva. Bet viskas lieka kabėti ore, nes dabar svarbiausia galvoti, kaip finansuoti komandos formavimą. Jeigu nebus papildomų pajamų iš rėmėjų ar kitų šaltinių, nebūsime pajėgūs priimti į administraciją dar vieną darbuotojo“, – DELFI aiškino klubo direktorė Vilma Venslovaitienė.
Prarastas čempionų titulas išbrauks iš „Žalgirio“ biudžeto maždaug 260 tūkst. eurų dydžio UEFA premiją, kuri nukeliaus į „Sūduvos“ sąskaitą.
Jei UEFA pajamų paskirstymas klubams smarkiai nesikeis, marijampoliečiai už dalyvavimą kito sezono Europos taurių turnyruose turėtų uždirbti dar mažiausiai 450 tūkst. eurų, net jei pralaimės visas rungtynes. Mat dėl pakeisto formato iškritę iš Čempionų lygos atrankos, jie pratęstų pasirodymą Europos lygos kvalifikacijoje.
Tuo metu 2,3 mln. eurų biudžetą turėjusiam „Žalgiriui“ gali tekti šiek tiek susispausti, jeigu pasirodymas Europos lygoje nebus sėkmingas. Klubo vadovai skaičiuoja, jog praradimus kompensuotų tik pakartoję tos pačios „Sūduvos“ šių metų žygį: įveikę bent tris atrankos etapus.
Tad vilniečiai turės atidžiai vertinti finansines galimybes keisdami komandos sudėtį. O permainų pastarojoje nusimato daug.
Regis, po paskutinių sezono rungtynių įširdusio A. Brazevičiaus mestas palinkėjimas gali išsipildyti.
„Jeigu man būtų spręsti, keisčiau 50 proc. komandos“, – tuomet rėžė baltarusis.
„Žalgirį“ jau paliko keturi legionieriai, laisvaisiais agentais tapo senbuviai Egidijus Vaitkūnas, Armantas Vitkauskas, Mantas Kuklys, Vytautas Lukša, Darvydas Šernas, Danielis Romanovskis. Baigė galioti ir rezervinei komandai atstovavusių Ernesto Stočkūno bei Jono Skinderio sutartys.
Ketina įvesti baudų sistemą
Didžiausias klausimas, ar Vilniuje liks žmogus, kuris juos visus subūrė.
Mat M. Nikoličius neslepia svarstantis galimybę išvykti į užsienį.
34-erių nidiškis kartu su V. Venslovaitiene rizikavo asmeninėmis lėšomis, kuomet 2010 metais pusgyvį „Žalgirį“ grąžino į A lygą. Futbolo vadybininko ir verslo administravimo specialistės duetas, pirmą kartą suburtas dar Vladimiro Romanovo darbui Edinburgo „Hearts“ (Škotija) klube, po trejų metų jau ieškojo vietos Lietuvos čempionų taurei. O per penkerius pastaruosius metus į lentyną susidėjo iš viso 15 trofėjų.
Kodėl susimąstė apie galimybę pasukti skirtingomis kryptimis, kas nutempė ilgus metus nenugalimą klubą nuo pjedestalo ir kaip sugrįžti atgal, M. Nikoličius pasakojo interviu DELFI.
– Sakėte ieškoję trenerio, turinčio griežtą ranką. Ar būtent jos pritrūko „Žalgiriui“, kurio rezultatai ir žaidimo kreivė antroje sezono dalyje smigo žemyn? – DELFI paklausė M. Nikoličiaus
– Dar ieškome priežasčių, analizuojame, kodėl taip atsitiko, kodėl šiemet nelaimėjome nei LFF taurės, nei čempionato, kodėl nepavyko Čempionų lygoje. Turbūt susidėjo virtinė aplinkybių, kurios sukėlė grandininę reakciją.
Kuomet po Čempionų lygos rungtynių prasidėjo nuosmukis, labai daug dirbome kartu su treneriais, bandydami išvesti komandą iš psichologinės duobės. Faktas, kad ji buvo, bet kodėl ji atsirado, kodėl truko taip ilgai? Visi laukė, kada pademonstruosime čempionų mentalitetą, bet jo nebuvo nei paskutinėse sezono rungtynėse, nei LFF taurės turnyro finale. Sezonui įpusėjus pirmavome prieš „Sūduvą“ 14 taškų, o galiausiai atsilikome keturiais. Pusės metų atkarpą pralaimėti 18 taškų – labai daug.
Lyginant su praėjusiais metais, šiame sezone mes startavome praradę tik du svarbius žaidėjus: Andriją Kaludjerovičių ir Liną Pilibaitį. Visas branduolys išliko, kaip ir planavome. Tikėjomės, kad tai padės, bet nutiko atvirkščiai. Galbūt buvo per mažai šviežio kraujo, per mažai žmonių, kuriems taurės trofėjus ar čempionų titulas būtų ne ketvirtas, ne penktas, o pirmas. Dažnai sakoma, kad čempionatas laimimas ne dvikovose su tiesioginiais konkurentais, o rungtyniaujant prieš autsaiderius. Mes turėjome milžiniškų bėdų žaisdami su komandomis iš apatinės lentelės dalies. Vadinasi, žaidėjai pro pirštus žiūrėjo į tokius varžovus, iššvaistėme gerokai per daug.
– Nemanote, kad jūsų minėta grandininė reakcija prasidėjo dar pernai apmaudžiai pralaimėjus Čempionų lygoje „Astana“ klubui, dėl ko ekipos senbuviai liko smarkiai nusivylę?
– Praeitį vertinti daug lengviau nei ateitį. Dabar matome, kaip viskas buvo, galime svarstyti, kaip reikėjo daryti. Turbūt jūsų klausime yra dalis tiesos.
Pernai turėjome labai stiprų žaidėją A. Kaludjerovičių. Buvo ne vienos ir ne dvejos rungtynės, kuriose jis ištraukė komandą. Laimėjome, o kai yra pergalės, net ir abejotini momentai ima atrodyti kitaip. Bet tokio ryškaus puolėjo netektis atvėrė žaizdas komandoje.
Sunku kalbėti apie Lietuvos žaidėjų motyvaciją. Reikia jų pačių klausti, kiek jie dar motyvuoti laimėti vietiniame fronte. Bet akivaizdu, kad nacionalinėje komandoje arba Čempionų lygoje jie žaidė visiškai kitaip nei Lietuvos čempionate, kuomet susitikdavome su silpnesniais varžovais. Ir anksčiau galvodavome, kaip paskatinti komandą eilines A lygos rungtynes žaisti kaip tarptautinėse varžybose.
Diskutavome apie tai su A. Skarbaliumi, mąstėme, kokias kontrolės ar vertinimo sistemas turėtume įdiegti klube, kad kiekvienos treniruotės ir kiekvienų rungtynių metu žaidėjai būtų skatinami maksimaliai išsikrauti. Viena iš galimų priemonių – baudos ir premijos sutartyse. A. Skarbalius paprašė, kad klube atsirastų videoanalitikas, kuris filmuotų visas treniruotes. Jeigu žaidėjai nevykdys užduočių, jie gaus įrodymus „juodu ant balto“, kad nedaro to, kas reikalinga. Tuomet treneris galėtų priimti sprendimą, ką daryti tokiais atvejais. Matome, kad tai neišvengiama. Taip pat aktyviai ieškome sporto psichologo, kuris dirbtų tiek su pagrindine komanda, tiek su akademijos auklėtiniais.
– Regis, sezono pabaigoje „Žalgiris“ įvirto ne tik į psichologinę, bet ir į fizinę duobę.
– Negaliu nesutikti. Sezono pradžioje „Žalgiris“ laimėjo LFF Supertaurę, pirmavo A lygoje, o „Sūduva“ ir „Trakai“ tuo metu turbūt krovė baterijas. Ilgalaikėje distancijoje fizinių jėgų mums pritrūko. Reikėtų klausti trenerių, kodėl taip nutiko. Fizinio pasirengimo specialisto jie nepageidavo, bet ši pozicija taip pat turėtų atsirasti A. Skarbaliaus štabe.
– A. Brazevičiaus nuomone, komandai trūko pragmatiškumo – ji pernelyg koncentravosi į kombinacinį futbolą ir per mažai galvojo apie savo vartų saugumą. Net sirgalių geriausiu sezono žaidėju išrinktas vidurio gynėjas Mamadou Mbodjis kartais geriau puldavo nei gindavosi.
– Mes norėjome futbolo, pagrįsto kamuolio kontrole, dominavimu ir taip toliau. Tam buvo ruošiama komanda, atitinkamai buvo parenkami žaidėjai. Galima sakyti, šiandien tai yra „Žalgirio“ žaidimo braižas. Kitas lazdos galas buvo varžovai, kurie „statydavo autobusą“ prie savo vartų ir bausdavo kontratakomis. Gal pritrūkdavo susikaupimo. Visiškai sutinku, kad ir jūsų minėto M. Mbodjio antrasis sezonas Lietuvoje buvo prastesnis nei pirmas, kartais jis žaisdavo labai blogai.
Kaip atrodysime kitame sezone, priklausys nuo komplektacijos. A. Skarbalius turi aiškią viziją, kurioje yra kamuolio valdymas, „aukštas“ spaudimas. Mes ir toliau norime matyti dominuojantį „Žalgirį“. Bet teorijos pritaikymas praktikoje priklausys nuo turimų žaidėjų.
– Pavasarį sakėte, kad A. Kaludjerovičius norėjo grįžti į „Žalgirį“ iš Tailando. Kodėl nesugrįžo?
– Turėjome sutartį su Darvydu Šernu. Klausėme trenerių, ar jie sugebėtų ir norėtų aikštėje sutalpinti du puolėjus, nes laikyti ant suolo tokius žaidėjus nebūtų protinga. Kita vertus, A. Kaludjerovičius dar labiau norėjo grįžti į Australijos pirmenybes, kurios jam paliko neišdildomą įspūdį. Taip ir nutiko (rugpjūtį serbas perėjo į Velingtono „Phoenix“ – DELFI). Nebūtume pajėgę konkuruoti finansiškai su tokiu pasiūlymu.
– Kurių žaidėjų „Žalgirio“ sirgaliai tikrai nebeišvys kitame sezone?
– Abipusiu sutarimu nutraukėme sutartis su Matija Ljujičiumi ir Mahamane‘u Traore, išvyks trumpalaikį kontraktą turėjęs Kaja Roguljis, Bahrudinas Atajičius. Aštuonių lietuvių sutartys taip pat baigė galioti. Dėl jų spręs treneris, kuris dar nėra su šiais žaidėjais susipažinęs taip, kaip norėtų. Šiuo metu jis užsiima analize ir pateiks savo rekomendacijas, kuriuos futbolininkus pasilikti. A. Skarbalius taip pat turi galimybę pasirinkti asistentus, kadangi Andriaus Skerlos ir Rolando Džiaukšto sutartys baigė galioti.
Šiuo metu galiojančias sutartis turi maždaug pusė komandos: beveik visa gynybos grandis, saugai Saulius Mikoliūnas, Liviu Antalis, Slavko Blagojevičius. Priklausomai nuo to, kiek komandoje liks laisvaisiais agentais tapusių lietuvių, galima tikėtis iki dešimties naujokų.
– „Žalgiriui“ bandymai sugrąžinti namo užsienyje žaidusius Lietuvos futbolininkus naudos atnešdavo retai: tikrai sėkmingas buvo tik Deivido Šembero sugrįžimas, o S. Mikoliūnas, Marius Žaliūkas ar Simonas Stankevičius nepateisino lūkesčių. Teks vėl dairytis legionierių?
– Visą laiką sekame visus lietuvius – tiek žaidžiančius čia, tiek užsienyje. Norime jų turėti kuo daugiau, bet pasirinkimo beveik nėra. „Žalgiryje“ ir taip žaidė vieni geriausių Lietuvos futbolininkų, keturi jų nuolat atstovauja rinktinei. Jeigu A. Skarbalius kurio nors atsisakys, pakeisti jį geresniu tautiečiu bus beveik neįmanoma. Mat tie, kurie dar yra, turi sutartis ir gauna daug didesnę algą. Tuomet belieka užsieniečiai, bet tai – dar ankstyvas klausimas.
Kitas dalykas, kad tokie žaidėjai kaip M. Kuklys, E. Vaitkūnas, D. Šernas turbūt irgi turi pasiūlymų iš užsienio. Net jei „Žalgiris“ norės juos išsaugoti, dar nežinia, ar pavyks tai padaryti. Taip, šis sezonas jiems nebuvo sėkmingas, bet žaidėjai – vis tiek geri.
– Semiro Kerlos ir Andro Švrljugos atsisakymas, pasibaigęs tuo, jog šie buvę žalgiriečiai tapo tiesioginės konkurentės „Sūduvos“ lyderiais, buvo klaida?
– Sunku pasakyti vienareikšmiai. S. Kerlos neliko dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, jis norėjo save išbandyti aukštesniame lygyje ir užsidirbti, išvyko į Kazachstaną ir tik vėliau atsirado „Sūduvoje“. Antra vertus, Čempionų lygos atrankos rungtynėse su „Malmo“ jis buvo pašalintas iš aikštės, todėl turėjo praleisti artimiausią mačą UEFA varžybose. O treneriai pageidavo turėti vidurio gynėją, kuris galėtų kitais metais Čempionų lygoje sužaisti abejas rungtynes.
A. Švrljuga ilgai ir sėkmingai žaidė „Žalgiryje“. Normalu, kad pasibaigus sutarčiai jis ieškojo geresnės algos. Tuo metu mes buvome šiokioje tokioje nežinomybėje, ir susiklostė taip, kad „Sūduva“ jam anksčiau pateikė konkretų pasiūlymą. Bet kai praėjusiais metais mes laimėjome visus titulus Lietuvoje, niekas nekėlė klausimo, kodėl jis žaidžia Marijampolėje. Arba Algis Jankauskas, Paulius Janušauskas. Jie – puikūs žmonės, buvo nelengva su jais išsiskirti. Bet jie norėjo daugiau žaisti, o „Žalgirio“ treneriai to garantuoti negalėjo.
Dabar mes spręsime „Žalgirio“ senbuvių klausimą. Jeigu su kuriuo nors atsisveikinsime, galbūt po savaitės ar kelių jis jau bus „Sūduvos“ žaidėjas. Ir tuomet tikrai negalėsime pulti vertinti, klaida tai ar ne – parodys ateitis. Tokių dalykų neišbursi.
– Futbolo kuluaruose kalbama, kad žiemą jūs pats galite išvykti dirbti į Kroatiją. Kiek šiuose ganduose tiesos?
– Turiu pasiūlymų, čia nėra paslapčių. Vienas Lenkijos „Ekstraklasa“ klubas kvietė tapti sporto direktoriumi, taip pat buvo pasiūlymas iš Vokietijos trečios lygos. Kroatijoje irgi yra žmonių, kurie mane pažįsta, bet nenoriu išsiplėsti, yra ir daugiau variantų. Svarstau, ar tai tinkamas metas palikti „Žalgirį“. Noriu pailsėti ir pagalvoti. Manau, per šį mėnesį nutarsiu, ką daryti.