L. Treigys suprato, jog norint kažko pasiekti, būtina kažkaip išsiskirti iš pilkos masės, o, anot jo, tam buvo svarbu taikyti aukštesnį profesionalumo, žinių standartą.
„Maniau, jei būsiu maksimaliai žingeidus, motyvuotas, galiu būti pastebėtas ir kažkas į mane atkreips dėmesį.
Kibau į mokslus, trys „Erasmus“ etapai, bakalauro, magistro studijos, bet nepasakyčiau, kad su įgytomis žiniomis Lietuvoje lijo darbo pasiūlymais. Atėjo momentas, jog pradėjau galvoti, jog atsirėmiau kažkur į lubas. Supratau, kad reikia kažką daryti“, – pasakoja L. Treigys.
Patirtį Lietuvoje kaupęs futbolo analitikas griebėsi, kaip sako, „va bank“ varianto.
„Po „Erasmus“ studijų Ispanijoje jau turėjau pažįstamų, draugų, buvau gyvenęs ir Barselonoje, ir Valensijoje. Išvažiavau pagal vieną savanorystės projektą, jog galėčiau būti futbolo aplinkoje, kuo daugiau sužinočiau ir išmokčiau realiai negaunant finansinės naudos.
Važiavau žinodamas, jog turėsiu stogą virš galvos ir ką pavalgyti. Kai kuriose vietoje buvau pastebėtas, kažkur pasisekė, papuoliau tikrai tarp kompetentingų žmonių, nes juk kartais važiavimas į užsienį nelygu naujai patirčiai. Kartais užsienyje gali dirbti panašius darbus kaip ir Lietuvoje.
Bet man pasisekė. Buvo momentas, kai vienas draugas prasitarė, jog jei bus galimybė, man padės. Po pirmųjų savanorystės metų nieko neatsirado, maniau, po antrųjų trauksiu į Lietuvą.
Tačiau sulaukiau iš draugo skambučio, sako, klubas ieško futbolo analitiko. Pavyko įveikti atranką, buvau pakviestas į „Leeds United“. Toks „vau“, vieną dieną, atrodo, dar savanoriauji, o kitą dieną praveri „Leeds United“ duris ir viename iš kabinetų sutinki Marcelo Bielsą.