Prilygo D. Šembero sugrįžimui
12 minučių – tiek laiko prireikė M. Traore, kad užsitarnautų Lietuvos futbolo mėgėjų pagarbą.
Praėjusį sekmadienį LFF Supertaurės rungtynėse po keitimo antrame kėlinyje aikštėje pasirodęs buvęs „Nice“ klubo žaidėjas jau po kelių prisilietimų prie kamuolio idealiu perdavimu išvedė Darvydą Šerną į „pasimatymą“ su „Trakų“ vartininku Ignu Plūku.
Dar keli prisilietimai, ir M. Traore virto dienos herojumi, įmušęs vienintelį dvikovos įvartį. O tuomet iškart nubėgo prie „Žalgirio“ atsarginių suolo, kur apglėbė M. Nikoličių.
28-erių buvęs Malio rinktinės saugas angliškai kalba tik šiek tiek geriau nei Vilniaus klubo sporto direktorius – prancūziškai. Bet savitarpio supratimą jie surado greitai.
„Gal tai tik laimingas sutapimas, kad jam jau pirmose rungtynėse pavyko pasižymėti, – šyptelėjo M. Nikoličius. – Vis dėlto tikimės, kad M. Traore greitai pasieks savo optimalią formą ir duos komandai daug naudos.“
Bamake gimęs, bet Prancūzijos pilietybę taip pat turintis žaidėjas su „Žalgiriu“ rankomis sukirto vasario viduryje ir tapo paskutiniu ekipos naujoku.
Užtat kokiu – tiek susidomėjimo „Žalgiris“ savo pirkiniu sukėlė nebent prieš trejus metus įkalbėjęs į savo pirmąjį klubą sugrįžti ilgametį Lietuvos rinktinės ramstį Deividą Šemberą.
Veteranas žalios ir baltos spalvų aprangą dėvėjo dvejus metus, o baigęs karjerą tapo A lygos prezidentu.
Tuos pačius marškinėlius M. Traore apsivilko turėdamas visiškai kitokių tikslų.
Argentinietį „nukniaukė“ turkai
„Nėra taip lengva prisikviesti į Lietuvą norimą žaidėją. Gero futbolininko pasirinkimą lemia ne tik finansinis faktorius, bet ir šalis, čempionato lygis“, – DELFI teigė M. Nikoličius.
33-ejų vienas klubo vadovų užaugo labiausiai į vakarus nutolusioje Lietuvos gyvenvietėje – Nidoje.
Nors „Žalgiris“ – ne kurortas, nemažai legionierių pro jį keliauja panašiu maršrutu kaip Kuršių neriją lankantys vokiečių turistai.
Rinkoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių primiršti žaidėjai iš turtingesnių klubų atvyksta į Vilnių tam, kad po kurio laiko galėtų vėl grįžti į aukštesnį lygį.
„Žalgiris“ futbolo bendruomenėje jau žinomas pakankamai neblogai. Iš mūsų komandos žaidėjai išvažiuoja ten, kur gali smarkiai pasikelti savo vertę“, – paklaustas, kaip „Sportimos“ manieže atsidūrė toks žaidėjas kaip M. Traore, pagrindinę priežastį nurodė M. Nikoličius.
33 futbolininkus savo gretose dabar turinčių Lietuvos čempionų sezono biudžetas – 2,3 mln. eurų. Panašia suma geriausiais laikais buvo vertinamas lygiai 100 mačų Prancūzijos „Ligue 1“ sužaidęs M. Traore. Bet dėl sunkios traumos jis nerungtyniavo net devynis mėnesius.
Negalėdamas nei įpirkti, nei nusamdyti laisvaisiais agentais tapusių tokio kalibro žaidėjų, už „Žalgirio“ komplektaciją atsakingas M. Nikoličius dairosi tų, kuriems labiau reikia ne pinigų, o savotiško tramplino.
M. Traore jo taikiklyje atsidūrė tarpsezoniui artėjant prie pabaigos, bet aktyvi žvalgyba vyko visą žiemą. Tiesą sakant, vykdoma ji kiaurus metus.
Du rumunai, du ispanai, nigerietis, olandas ir bosnis buvo „Žalgirio“ radare, nukreiptame į pozicijas aikštės viduryje ir puolime.
O geidžiamiausiu taikiniu virto argentinietis Lucasas Mugni.
25-erių atakuojantis saugas sužaidė 30 rungtynių atstovaudamas legendinei Brazilijos ekipai „Flamengo“. Bet įsitvirtinti jos gretose taip ir nepavyko, tad žiemą L. Mugni atvyko į Europą tikėdamasis rasti klubą čia.
Nors „Žalgiris“, pasak M. Nikoličiaus, buvo netoli tikslo, galiausiai argentinietis atsidūrė „Gaziantepspor“ (Turkija) komandoje.
„Tai – fantastiškas žaidėjas. Jis ilgai svarstė mūsų pasiūlymą, buvome labai arti susitarimo, bet nepavyko. Buvome nusivylę, tačiau paskui pasisekė įkalbėti M. Traore. Mano nuomone, mums tai dar geresnė atomazga, vien dėl to, kad L. Mugni niekada nežaidė Europoje, jam būtų reikėję adaptuotis. Pavyzdžiui, Mamadou Mbodjis dabar Vilniuje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. O prieš keletą metų, kai iš Afrikos persikėlė į Serbiją, jam buvo labai nelengva“, – pasakojo M. Nikoličius.
Išpirka – 400 tūkst. eurų
Dabar antrus metus „Žalgiryje“ žaisiantis M. Mbodjis ekipos treniruotėse „dirba“ M. Traore vertėju – gynėjas kilęs iš prancūziškai kalbančio Senegalo.
Kiti Vilniaus ekipos naujokai – po pertraukos grįžę Georgas Freidgeimas ir D. Šernas, iš Klaipėdos „Atlanto“ persikėlęs Rolandas Baravykas ir Lisabonos „Belenenses“ (Portugalija) klubo paskolintas serbas Komnenas Andričius.
Pastarasis pakeitė į Tailandą persikėlusį praėjusio sezono rezultatyviausią ekipos žaidėją Andriją Kaludjerovičių.
„Žiemą norėjome kuo mažiau pokyčių. Vienintelis A. Kaludjerovičius išvyko neplanuotai, su kitais žaidėjais atsisveikinome tikslingai. Į jų vietą ieškojome žmonių, kurie suteiktų daugiau sudėties ir taktinių pasirinkimų. Norėjome universalių futbolininkų tam, kad galėtume keisti taktines schemas rungtynių metu. Pavyzdžiui, LFF Supertaurės rungtynėse žaidėme Lietuvoje neįprastu išsidėstymu 4-3-3. Iš principo, mums šis tarpsezonis buvo geras“, – įvertino M. Nikoličius.
A lyga startuoja penktadienį Vilniuje dvikova tarp „Trakų“ ir Kauno „Stumbro“. Kampaniją dėl penkto iš eilės titulo žalgiriečiai šeštadienį pradeda rungtynėmis Klaipėdoje su „Atlantu“.
O didžiausias iššūkis laukia liepą, kuomet Valdo Dambrausko auklėtiniai bandys nugriauti jiems iki šiol nepajudinamą antro UEFA Čempionų lygos atrankos etapo sieną.
– Kiek „ne“ reikėjo išgirsti, kol „Žalgiriui“ pavyko prisikviesti tokį žaidėją kaip M. Traore? – DELFI pasiteiravo M. Nikoličiaus
– Ne vieną ir ne du. Labai daug aplinkybių turi sutapti, kad toks futbolininkas atvažiuotų į Lietuvą. Viena vertus, M. Traore nebūtų čia, jei prieš tai į jo poziciją būtume prisivilioję kitą žaidėją. Vienas, antras, trečias atsisakė, tuo metu didžiojoje Europos dalyje užsivėrė žiemos perėjimų langas. Pačiam M. Traore labai sumažėjo galimų karjeros tęsinio pasirinkimų. Derybos su juo vyko tik tris ar keturias dienas, apsispręsta buvo labai greitai.
– Turėjote konkurentų kovoje dėl M. Traore parašo?
– Žinau, kad prieš kelionę į Lietuvą Nicos oro uoste jis dar svarstė, į kurį lėktuvą sėsti. Buvo įvairių pasiūlymų, pavyzdžiui, iš Kazachstano. Ten finansinės galimybės – visai kitos. Bet žaidėjas suprato, kad dabar išvažiavęs į Kazachstaną, atgal į Vakarų Europą sunkiai besugrįš.
– M. Traore daugiau nei pusmetį nerungtyniavo dėl pakinklinės sausgyslės traumos, prieš tai jį kamavo raumenų problemos. Kaip jam gali atsiliepti žaidimas Vilniuje ant dirbtinės dangos, kietesnės už natūralią veją?
– Kol kas atrodo, kad jis jaučiasi gerai, dirba ir papildomai. Reikia tiesiog neperlenkti lazdos planuojant krūvius. Nors, žinoma, kai jį „nušienavo“ LFF Supertaurės rungtynėse, širdis sudrebėjo. Ir mūsų klubo istorijoje yra buvę atvejų, kai tik atvažiavęs naujokas iškart ilgam iškrenta iš rikiuotės dėl traumos. Pavyzdžiui, Jorge Chulos karjera taip ir nesusiklostė.
– Pristatyme žiniasklaidai M. Traore talkino vertėja. Ar kalbos barjeras netaps kliūtimi integruojantis naujoje aplinkoje?
– Iš tikrųjų jis pakankamai gerai kalba angliškai, tiesiog nesijautė taip tvirtai, kad interviu duotų šia kalba. Mahamane'as galės pasitobulinti, mes net M. Mbodjiui davėme nurodymą, kad tarpusavyje jie bendrautų angliškai. O jeigu Mahamane'as ko nesupranta, Mamadou jam išverčia į prancūzų kalbą. Apskritai, komandoje prasčiausiai angliškai kalba Slavko Blagojevičius. Elivelto? Jis mokosi, jo lygis tikrai pakilo.
Jeigu kolektyvas sveikas, kalbos barjeras nėra aktualus. Mūsų klube yra futbolininkų, kurie taip ilgai čia žaidžia, kad net persismelkė „Žalgirio“ dvasia. Pavyzdžiui, Egidijus Vaitkūnas, Mantas Kuklys. Atvažiavus naujokui jie stengiasi padėti, po treniruočių vežasi papietauti. Manau, įsilieti į komandą naujam legionieriui būtų sunkiau, jei jis pasirodytų prastas futbolininkas. Tuomet gali kilti atmetimo reakcija. Bet jei komandos draugai mato, kad naujokas gali padėti jiems pasiekti rezultatų, kalbos žinios trukdžiu netampa.
– Prancūzui Serge'ui Nyuiadzi Lietuvoje buvo tiesiog per šalta. Kokios dar kliūtis gali neleisti pritapti klube?
– Oro sąlygos tikrai atsiliepė jo traumingumui, nors apie Serge'ą liko tik geri prisiminimai, manau, jis mielai vėl vilkėtų „Žalgirio“ marškinėlius.
Kiekvienas žmogus turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, „Žalgiryje“ žaidęs bosnis Semiras Kerla – be galo religingas musulmonas. Ramadanas sutapo su Čempionų lygos atranka, todėl jis svarbiausiu sezono metu dienomis nei gėrė, nei valgė. Buvo net baisu žiūrėti. Vykdavo sunkios treniruotės, 25 laipsnių karštis, o jis neišgerdavo nė gurkšnio vandens, tik apsišlakstydavo. Kai gydytojai atliko tyrimus, pasakė, kad jam reikėtų kraujo perpylimo procedūros – geležies lygis buvo kritinis. Juokėmės, kaip iš Sarajevo „Željezničar“ klubo atvažiavęs žaidėjas gali neturėti železo (išvertus iš rusų kalbos geležies – DELFI). Bet pastatėme jį ant kojų – buvo puikus žaidėjas.
– Už A. Kaludjerovičių išpirkos iš Tailando klubo „Žalgiris“ negavo. Ar M. Traore kontraktas – taip pat „atviras“, leidžiantis žaidėjui išvykti gavus geresnį pasiūlymą?
– Su Andrija buvome susitarę, kad ypač didelio pasiūlymo atveju nedarysime jam kliūčių. Tiesą pasakius, dabar Tailande jis nėra labai laimingas, klausė, ar gali grįžti. Kol kas atsakymo jam nedavėme – jo tautietis K. Andričius turi keturis mėnesius įrodyti, kad gali adekvačiai pakeisti A. Kaludjerovičių.
Kalbant apie M. Traore, jo sutartis su „Žalgiriu“ yra garantuota ir ilgesnė nei vienerių metų. Joje numatyta išpirkos suma, kuri galios tuo atveju, jei „Žalgiris“ vasarą iškris iš Europos taurių turnyrų. Iki to laiko klubas turės visus svertus savo rankose. Kokia išpirka numatyta kontrakte? Ji būtų didžiausia „Žalgirio“ istorijoje – 400 tūkst. eurų.
– Ar didžiausias klubo istorijoje ir M. Traore atlyginimas?
– Ne. Bet apie žaidėjų algas kalbėti nenorėčiau, tai – konfidenciali informacija.
– Žiemą į kitas ekipas išsikraustė būrys jaunų „Žalgirio“ futbolininkų – viso net septyni. Nuo mažumės užsiauginti pagrindinės sudėties futbolininkus dar sunkiau nei privilioti iš užsienio?
– Tai – nelengvas darbas. Norime, kad pagrindinės komandos žaidėjai galėtų duoti jai realios naudos. Pavyzdžiui, „Stumbrui“ paskolinti Danielis Romanovskis ir Dominykas Barauskas galėtų būti „Žalgiryje“, galėtų atlikti tam tikrą vaidmenį. Bet jis būtų epizodinis. Manau, jiems dabar žymiai naudingiau gauti daugiau žaidimo laiko kitose komandose. O toliau viskas priklausys nuo jų pačių.
– Ar jau žinoma, kur ir kada „Žalgiris“ vasarą ruošis Čempionų lygos atrankai?
– Visų pirma, norime surengti gražią šventę klubo 70 metų jubiliejui paminėti. Vienas jos akcentų bus draugiškos rungtynės. Šiuo metu vyksta derybos su galimais varžovais, nuo jų baigties priklausys ir stovyklos planai.
– Prieš dvejus metus „Žalgiris“ nesėkmingai kvietė į Vilnių kontroliniam susitikimui kelis Ispanijos aukščiausiosios lygos klubus. Kas galėtų dalyvauti jubiliejaus šventėje?
– Renkamės varžovą atsižvelgdami į „Žalgirio“ istoriją. Norėtųsi, kad komanda būtų vienaip ar kitaip su ja susijusi, galbūt praeityje žaidusi su „Žalgiriu“ Europos taurių turnyruose.
– Komandos vyriausiasis treneris V. Dambrauskas neseniai teigė, kad A lyga dabar ne tokia pilka kaip prieš penketą metų. „Žalgiris“ per juos nemažai nuėjo į priekį, bet ar tikrai pasikeitė bendras pirmenybių veidas ir vidutinis ekipų finansinis pajėgumas?
– Sunku pasakyti, nemanau. Nepamirškime, kad daug komandų per tą laiką tiesiog išnyko. Tos, kurios išliko, pernelyg nesikeičia. Niekas atvirai nekalba, bet manyčiau, kad biudžetų vidurkis išliko panašus. Ar bent jau realus finansinis pajėgumas – augo tik mokesčiai klubams.
– Sutiktumėte, kad visai lygai būtų į naudą intriga, kuri atsirastų, jei „Žalgiris“ bent sykį pralaimėtų ir prarastų titulą?
– Nesutikčiau (juokiasi – DELFI). Galvoju atvirkščiai: lygai būtų didelė paspirtis, jei „Žalgiris“ patektų į kurio nors Europos turnyro pagrindines varžybas. Tuomet per UEFA solidarumo programą kiekviena Lietuvos komanda gautų žymiai didesnes išmokas. O tada ir sudaryti konkurenciją vietiniame fronte joms būtų lengviau.
Laimėti Lietuvoje mus motyvuoja ir UEFA turnyrų atrankos formato pokyčiai. Kaip žinote, nuo kitų metų šalių čempionai turės papildomą privilegiją: iškritę bet kuriame Čempionų lygos kvalifikacijos etape, jie galės toliau dalyvauti Europos lygos atrankoje. Vadinasi, blogiausiu atveju vietoje dviejų mačų Europoje žaistume keturis.
