Per tą laiką A. Kašėta išbandė įvairias kovinio sporto rūšis, tačiau savo gyvenimą susiejo su imtynėmis. Dabar jis ir treneris, ir vadovas, ir kovotojas, kuris šį savaitgalį Lietuvos čempionate varžysis suaugusiųjų grupėje.
„Kai toks gyvenimo būdas, jėgų rasti nėra sunku. Vaikystėje ar jaunystėje svarbiausios buvo pergalės, o dabar į kovas žiūriu labiau filosofiškai. Į pralaimėjimus, iš esmės, reaguoju tik tada, kai tai įvyksta dėl teisėjų klaidos. Kitais atvejais, iš klaidų paprasčiausiai mokaisi“, – pokalbį pradėjo 52-ejų veteranas.
– Kaip reaguojate, kai pamatote, kad teks kovoti prieš 15 metų jaunesnį varžovą?
– Reakcija pasireiškia tik renkantis strategiją. Jaunesnis – reiškia ištvermingesnis, kažkiek greitesnis. Tačiau tik tiek. Pagrindinė žvalgyba vyksta prasidėjus kovai. Tada pamatai, kiek varžovas vertas ir ar labai sudėtinga jį nugalėti.
– Kas jums kovoje yra sunkiausia?
– Net jauniems sportininkams būna traumelės, tai sulaukus mano amžiaus, jų įprastai būna dar daugiau. Kartais kažkiek apsunkina situaciją senos traumos ir panašiai. Tačiau tai smulkmenos.
– Ar buvo jūsų karjeroje momentų, kai atrodė, jog gana?
– Visko buvo. Kadangi aš sportuoju įvairias imtynių rūšis: dziudo, sambo, graplingą, džiudžitsu, tai vis keliu skirtingus tikslus. Pavyzdžiui, sambo srityje dusyk esu laimėjęs pasaulio meistrų čempionatą.
Pamenu, prieš antrąjį titulą galvojau, kad darsyk laimėsiu, užtvirtinsiu ir baigsiu. Tačiau laimėjau ir pradėjau galvoti, kad kaip aš čia sustosiu – reikia laimėti trečią kartą ir tada jau tikrai užteks.
Aš pats suprantu, kad tai yra saviapgaulė. Pavyzdžiui, dabar ruošiuosi Lietuvos graplingo čempionatui. Dalyvausiu net ne veteranų, o suagusiųjų grupėje. Dabar galvoju, kad paskutinį kartą, bet man paskutinių kartų buvę nemažiau nei SEL muzikos grupei. Metai po metų – norisi dar ir dar.