Lietuvos paralimpinė rinktinė iš Tokijo žaidynių parvežė tris bronzos medalius. Prizininkais rugpjūčio 24 – rugsėjo 5 dienomis Japonijos sostinėje vykusiose paralimpinėse žaidynėse tapo plaukikas Edgaras Matakas, dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis ir Lietuvos golbolo (aklųjų riedulio) rinktinė.
Mūsų šalies paraliminės rinktinės medalių kraitis gerokai pranoko mūsų olimpiečių surinktą derlių, kur Lietuva guodėsi vieninteliu penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės sidabriniu apdovanojimu. Tačiau džiaugsmu sportininkai su negalia trykšta neilgai – jį temdo neteisybės jausmas, apimantys lyginant paralimiečių ir olimpiečių premijas už iškovotus medalius.
Jos skiriasi net 7 kartus. Jei olimpinėse žaidynėse bronzą iškovojęs sportininkas gauna 45 760 eurų, tai paralimpinėse žaidynėse sportininkas su negalia tenkinasi valstybės skriama 6 120 eurų dydžio premija.
Diskusija apie nelygybę pastaruoju metu tik garsėja, o Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius sako tiesiai šviesiai, kad tai – diskriminacija.
„Vertinu paprastai. Mūsų valstybė jauna. Buvome Sovietų sąjungoje, o juk toje valstybėje žmonių su negalia, kaip buvo deklaruojama, iš viso nebuvo. Matant, kaip sparčiai žengia mūsų visuomenė, tas klausimas užtruko per ilgai. Atėjo ta diena, kai reikia nuspręsti, kuria kryptimi eina Lietuva. Ar turi būti ta diskriminacija. Jei sakome, kad turi būti, man tuomet keista. Jei moterys gautų vienokias, o vyrai kitokias premijas sporte, tai ar keltume klausimą apie diskriminaciją? Tai lygiai taip pat ir čia – yra sportininkai ir yra sportininkai su negalia. Mes sakome, kad tai yra diskriminacija“, – antradienį kalbėjo M. Bilius.
„Norėtųsi, kad premijos būtų vienodos ir būtų didesnė motyvacija. Dėl ko tada stengtis, treniruotis? Dėl svajonės iškovoti medalį? O kas tada toliau? Kaip apsirūpinti ateitį ir kaip gyventi, kai tos premijos tokios mažos. Tuomet neapsimoka tiek atiduoti sportui“, – pyktelėjęs kalbėjo E. Matakas.
22 metų Tokijo paralimpiados prizininkas tiesiai šviesiai rėžė, kad plaukimas yra vienintelis jo darbas.
„Noriu iš plaukimo ir užsidirbti. Tai yra darbas, nuo ryto iki vakaro praleidžiu baseine. Nesijaučiu tinkamai valstybės įvertintas. Už tris aukso medalius Europos čempionate gavau netoli 5 tūkst. eurų premiją. O parolimpinė bronza kol kas įvertinta 6 tūkst. eurų premija. Tai kur čia teisybė? Dėl ko aukotis, stengtis? Dėl savęs? Kad pasidžiaugčiau tais medaliais?“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, kaip vertina kalbas, kad premijos sveikųjų ir neįgaliųjų sporte skiriasi dėl konkurencijos dydžio, E. Matakas atsakė: „Tegul ateina taip kalbantys į baseiną, uždėsiu tamsius akinukus ir tegul pabando praplaukti. Tegul pasako, koks jausmas“.
Kalbant apie lygybę sveikųjų ir neįgaliųjų sporte, paralimpietis O. Bareikis yra keturiskart sveikųjų Lietuvos sambo čemponas ir Lietuvos dziudo vicečempionas. „Esu sveikuosius nugalėjęs ne kartą. Tad skaudu, kai jėgų tiek pat atiduodame, dirbame, tiek pat padarome, o gauname 7 kartus mažiau. Iš sportininkų pusės tai didžiulė nelygybė“, – sakė jis.
Bronzinės Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas Marius Zibolis džiaugėsi, kad kaip niekada sulaukė didelio dėmesio – buvo net tiesioginės rungtynių transliacijos.
„Tai džiugu, tačiau dėl premijų – tikiuosi, kad viskas pagerės. Įdedame daug darbo, daug treniruočių, kad iškovotume tuos medalius. Norėtųsi, kad nebūtų tokio didelio skirtumo tarp neįgaliųjų ir sveikųjų apdovanojimų. Norėtųsi lygybės, – kalbėjo jis. – Bendravau prieš Tokijo paralimines žaidynes su ukrainiečiais, tai jų premijos tokios pačios, kaip ir sveikųjų. Apie jų dydį mums kol kas dar tik pasvajoti“.
Dar vienas neteisybės akmuo, slegiantis sportininkus su negalia – už bronzos medalius paralimpinėse žaidynėse valstybė nenumačiusi skirti rentas (1,16 vidutinio šalies darbo užmokesčio). Jos skiriamos tik už aukso ir sidabro medalius.
„Man keista, kodėl bronzos medaliai neverti rentos. Juk tai yra mūsų darbas ir norėtųsi už jį gauti kažkokį atlygį. Tai ir Lietuvos garsinimas. Norėtųsi kažką gauti ir iš valstybės, – sakė dziudo imtynininkas O. Bareikis. – Esu dirbantis 8 valandas vyras, sunku suderinti ir darbą, ir treniruotes, ir šeimos reikalus, buitį. O renta tikrai pagelbėtų. Galima būtų skirti daugiau lėšų ir sveikatos gerinimui. Sunku išsigydyti traumas, kai dirbi ir sportuoji. Renta atlaisvintų rankas ir leistų 100 proc. atsiduoti sportui“.
Jam pritarė ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas M. Bilius: „Esu įsitikinęs, kad trečia vieta lygiai tokia pat prizinė kaip pirmoji ar antroji. Dabar iš viso iškovojusių bronzos medalius paralimpinėse žaidynėse turime 6 žmones. Skirti jiems rentą tikrai nebūtų toks didelis nuostolis valstybei. Tą klausimą užduodame politikams“.