Jis teigia nesibaiminantis, kad nuo šiol su juo bus siejami itin dideli visuomenės lūkesčiai, teks patirti spaudimą, nes jis pats save spaudžia maksimaliai tiek varžybose, tiek treniruotėse. Apie visa tai ir apie treniruočių sąlygas, valstybės premiją už pasaulio čempionato auksą, apie planus kėsintis į pasaulio rekordą – pokalbis su disko metiku, pasaulio čempionu Andriumi Gudžiumi ir jo ilgamečiu treneriu, buvusiu disko metiku Vaclovu Kidyku.
– Andriau, pasakykite atvirai – važiuodami su treneriu į Londoną, į pasaulio čempionatą, kokį tikslą kėlėte, apie ką kalbėjote?
A. Gudžius: Vienas kitam išsakėme gana paprastus tikslus – patekti į vakarines varžybas kitos dienos ir vakarinėse varžybose patekti vėl į finalą ir tada jau žiūrėti, kas gausis. Tačiau viduje tikėjome ir galvojome, kad reikia medalio.
– Lūkesčiai nebuvo maksimalūs?
A. Gudžius: Norai buvo maksimalūs, lūkesčiai taip pat maksimalūs, tačiau to garsiai netrimitavome. Iki paskutinės akimirkos niekam to nesakiau. Netgi treneriui nesakiau, kad šiose varžybose labai noriu pasiekti 70 metrų. Viską sakiau sau tyliai, nes kuo daugiau šneki, kažkam pasakoji, tuo labiau išbarstai tą norą ir galimybes pastumi į šalį.
– Pone Kidykai, man iki šiol yra paslaptis tas fenomenas, kai žmogus, atvažiavęs į varžybas, prieš dešimtis tūkstančių žiūrovų pasiekia geriausią gyvenimo rezultatą, nepaisant jaudulio, kitų aplinkybių. Kuo jūs tai aiškinate?
V. Kidykas: Manau, tai visų pirma likimo vingiai. Taip, matyt, žvaigždės lėmė. Tačiau be įdirbio nieko nebus. Andrius truputį pasikuklino. Jis Kaune treniruočių metu ne kartą sakė, kad reikia mesti 70 metrų, būtinai reikia, nes kitaip apie pirmą vietą neverta galvoti. Sakiau, kad viskas labai gerai, dirbkime darbą ir viskas bus normaliai. Be abejo, ši viltis buvo. O tai, kad žmogus pilname stadione, žiūrovams švilpiant, šaukiant ar nutylant, sugeba švystelėti diską toliausiai, tai parodo jo tvirtą nervų ir raumenų sistemą. Visi atvažiuoja kovoti dėl medalio, o laimėtojas yra vienas.
– Andriau, ką jūs apie tai manote? Geriausiais gyvenimo rezultatas pasiektas ne treniruotėse, kai nėra jaudulio, gera nuotaika, pasaulio čempionato finale?
A. Gudžius: Susidėjo keli dalykai. Visų pirma, buvome pasiruošę. Antra, man tai padaryti labai padėjo tiek švedas, tiek amerikietis. Nuo pat pirmųjų metimų buvo labai didelis spaudimas iš varžovų. Matėsi, kad jie labai nori, dega ir labai stengiasi laimėti. Tai papildomai uždegė ir mane, dar labiau sustiprino mano ryžtą ir norą. Manau, kad be šių dviejų vyrų tokio rezultato gal ir nebūtų.
– Disko metikai tradiciškai gražiai bendrauja. Matome, kokios žiežirbos lekia tarp kitų sporto šakų sportininkų, o čia viskas vyksta inteligentiškai. Čia tam tikra tradicija vienas kitą pasveikinti? Jūs pats apėjote visus, pasveikinote. Tą per disko metimo varžybas matėme jau ne kartą. Kuo tai aiškinate?
A. Gudžius: Manau, kad tai natūralus dalykas, vienų sportininkų perduodamas kitiems. Kai buvom maži, jauni, mes matėme, kaip elgiasi čempionai ir iš jų mokėmės elgesio. Po to mes su jais dalyvaujame ir galiausiai jie mus sveikina. Ir tada tu pats nori tapti čempionu, kad galėtum kitus sveikinti. Tai labai natūralu, niekas to nedaro „dėl akių“. Tu tiesiog sveikini kitą sportininką, kuris iškovojo medalį ir nuoširdžiai apgailestauji dėl kitų sportininkų, kuriems nepavyko savęs realizuoti.
– Disko metimas yra aristokratiška, prestižinė sporto šaka, atėjusi dar iš antikos laikų su garbingomis tradicijomis. Tai taip pat sportininkams prideda tam tikro supratimo, kaip viešai elgtis, kaip bendrauti su varžovais?
V. Kidykas: Taip. Kol vyksta varžybos, yra susikaupimas. Tačiau pažiūrėkite, kas vyksta po varžybų. Nors yra apsauga, tam tikros tvoros, tačiau disko metikai, visi be išimties, peršoko per tas tvoras, priėjo prie savo trenerių, liejosi emocijos. Jie yra normalūs žmonės, bet, kaip jūs sakote, galbūt antikos laikai išugdė jų tam tikrą santūrumą. Disko metimas – viena seniausių ir, mano manymu, viena gražiausių lengvosios atletikos rungčių.
– Pasakykite paprastą dalyką. Kai diskas nuskriejo tuos 69,21 metro, jis juk neskrido idealiai? Jei jis būtų skriejęs idealiai, rezultatas būtų dar geresnis? Ar aš klystu?
A. Gudžius: Nežinau, koks būtų buvęs rezultatas, tačiau kas matė mano emocijas po metimo, turbūt pastebėjo, kad jos nebuvo pergalingos ir gražios. Aš nemaniau, kad to metimo užteks įveikti švedą. Jaučiau, kad diskas lėks labai toli, jaučiau, kad viską padariau ne visai techniškai. Buvau labai nepatenkintas, kad padariau šiokias tokias klaidas. Jei jų nebūčiau padaręs, rezultatas būtų buvęs geresnis.
– Pone Kidykai, vadovaujantis elementaria aerodinamika, disko ideali trajektorija turbūt yra horizontali? O metant pergalingą metimą, disko priekis šiek tiek kilo?
V. Kidykas: Čempionate apšilimo metimas buvo ant 70 metrų linijos, bet jis nebuvo atliktas pilna jėga, tai buvo jėgų patikrinimas. Kai vyksta varžybiniai metimai, būna kitokia psichologija. Jei tas metimas, apie kurį kalbate, būtų pataikytas į normalią briauną, būtų mažų mažiausiai dar plius metras. Taip jau yra, kaip ir lėktuvai kyla prieš vėją. Bet jeigu jau tokie metimai skrenda 69,21 metro, reiškia, žmogus yra pasiruošęs labai puikiam rezultatui. Manau, nepraeis daug laiko ir Andrius permes 70 metrų. O ateities tikslai – kėsintis į pasaulio rekordą.
– Iki jo dar toli, 5 metrai. Tačiau 26-eri metai disko metikui yra brandos pradžia. Rezultatai dar tikrai gali augti ne vienerius metus?
V. Kidykas: Taip. Esu ne kartą minėjęs, kad Andrius yra Lietuvos ąžuolas galiūnas. Dirbu su juo 13 metų ir galiu pasakyti, kad kol kas jis yra labai stipriai taupomas ateičiai. Ateities krūviams ir rezultatams. Tai be galo gabus žmogus.
– Andriau, kiek esate toliausiai nusviedęs diską treniruočių metu?
A. Gudžius: 71 metrą esu numetęs kelis kartus. Manau, tai rodo, kad tai varžybose tikrai galiu realizuoti.
– Turbūt turi sutapti daugybė aplinkybių? Atmosferos slėgis, vėjas?
V. Kidykas: Palankiausias – dešinys priekinis vėjas. Mūsų olimpinis čempionas Romas Ubartas apie Andriaus pergalingą metimą sakė, kad jis buvo atliktas olimpiniame stadione, kur nedvelkia joks vėjukas. Būtų buvęs dešinys vėjas, jau būtų galima galvoti apie pasaulio rekordą. Beje, disko metimuose nedraudžiamas joks vėjas, kaip pavyzdžiui, bėgime. O pasaulio rekordininkas, vokietis Jurgenas Shultas rekordą pasiekė vasaros metu. Jis metė diską maždaug 68-69 metrus. Tačiau tuomet buvo uraganas, jis pagavo diską ir nunešė 74,08 metro. Bet, neduok Dieve, galėjo nunešti ir 90 metrų.
– Tada turbūt niekam netektų svajoti apie naujus rekordus, nes uraganų šiuolaikiniuose stadionuose nebūna. Dar vienas svarbus dalykas – sąlygos, valstybės dėmesys sportui. Treneri, kokiomis sąlygomis jūs dirbate, treniruojatės?
V. Kidykas: Žavu, kad pasaulio auksas atkeliavo š Lietuvą, bet nesmagu sakyti, kad nei vienas Lietuvos miestas neturi jokio naujo maniežo. Esamiems maniežams – 50-60 metų, kuriuose ir vaikams, ir mums, sportininkams, yra nepatogu. Manau, kad valstybė, skirdama beveik 300 milijonų eurų krepšinio salėms, galėtų skirti šiokį tokį dėmesį ir maniežams.
– Reikėtų pridurti, kad jūsų minimos krepšinio salės yra universalios arenos.
V. Kidykas: Taip, bet ir maniežai gali būti universalios arenos, kur gali sportuoti įvairių šakų sportininkai, bet tokių maniežų jų Lietuvoje nėra. Turime pasaulio čempioną, o sąlygų nėra. Jei užsieniečiai imtų domėtis, kaip čia tie čempionai gimsta be sąlygų? Galbūt tai bus postūmis. Virgilijaus Aleknos laikais nebuvo pastatytas nei vienas maniežas, nors jis yra du kartus pasaulio, du kartus olimpinis čempionas. Turime ir Romą Ubartą, olimpinį čempioną. Gal ši pergalė po 12 metų pertraukos bus mažas postūmis?
– Dar vienas dalykas. Už pasaulio čempionate iškovotą aukso medalį valstybė skiria 20 tūkstančių eurų premiją. Jūsų nuomone, ar tai tinkamas įvertinimas už tokį pasiekimą olimpinėje, prestižinėje sporto šakoje?
V. Kidykas: Kadangi Andrius labiau mėgsta dirbti nei kalbėti, aš kviesčiau Lietuvos visuomenę padiskutuoti apie tai, kad tokius iškovojimus, tokias aukštumas pasiekęs žmogus gauna valstybės premiją 20 tūkstančių eurų. Žinoma, mes dėkingi, tai dideli pinigai, tačiau, mano manymu, mūsų darbas neįvertintas. Ši suma yra sunkiai suprantamas dalykas.
– Andriau, o jums pačiam naujas statusas yra suprantamas dalykas? Akivaizdu, kad pasaulio čempiono titulas keičia jūsų gyvenimo realybę, bet ar jūs pats suprantate, kaip keičia? Jūs tapote asmeniu, su kuriuo bus siejami dideli visuomenės lūkesčiai, sidabro medalis nuo šiol bus blogas pasiekimas ir panašiai. Psichologiškai tai gana sudėtinga, nenoriu minėti kai kurių jaunesnių sportininkų pavardžių, bet mes matome, ką su jais padarė visuomenės ir žiniasklaidos lūkesčiai.
A. Gudžius: Sportininkus, kuriuos turite omenyje, tas spaudimas stipriai įtakojo dėl to, kad aukštus pasiekimus jie iškovojo būdami labai jauni. Jie neturėjo pralaimėjimų patirties. Aš šios karčios patirties aukščiausio rango startuose turiu pakankamai. Ir pats iš savęs visada tikiuosi maksimumo. Spaudžiu save maksimaliai treniruotėse, varžybose. Kai tauta liūdi dėl nesėkmių, aš liūdžiu dešimt kartų labiau. Kai džiaugiasi, aš džiaugiuosi dešimt kartų ramiau, nes žinau, kad kitose varžybose vėl reikės kovoti. O dėl spaudimo, tai aš pats visą laiką to noriu, mes visą laiką stengėmės dėl to pačio aukso. Nes visi, kas išeina į šį kelią, nori laimėti. Spaudimą jaučiu nuo pat pirmų dienų. Savas ratas spaudžia tyliai, o tauta garsiai. Sidabro medalis – nusivylimas, bet kur kas mažesnis nei ketvirta vieta ar dar prasčiau. Aš to nesureikšminu kaip kažkokio ypatingo spaudimo. Tai tiesiog įpareigojimas dar kokybiškiau atlikti savo darbą.
– Kaip į jūsų iškovojimą reagavo namiškiai? Kokios emocijos? Su kuo pirmiausiai pasikalbėjote apie aukso medalį?
A. Gudžius: Su žmona. Tėvai, artimieji – visi sveikina, džiaugiasi. Žmona be galo laiminga, tėvai taip pat. Emocijos pačios geriausios. Nemanau, kad kas nors liūdės, kai jų artimasis tampa čempionu.
– Dar pailsėsite kelias dienas?
A. Gudžius: Jau rytoj eisiu į treniruotę.
V. Kidykas: Kol kas treniruotės bus tik mankštos pobūdžio, bet iki rugsėjo pirmos turime dirbti, kadangi laukia Deimantinės lygos finalinės varžybos.
– Užsiminėte apie treniruotes. Papasakokite, kokia jūsų savaitė. Turbūt savaitės panašios, bet kiekviena diena skirtinga?
A. Gudžius: Viskas labai paprasta. Kasdien atsikeli, papusryčiauji, važiuoji į treniruotę.
– Turbūt jūsų pusryčiai tokie, kiek trys žmonės suvalgo per dieną?
A. Gudžius: Ne. Tiek, kiek aš suvalgau per dieną, yra mažai. Mano organizmas visą maistą savinasi.
V. Kidykas: Aš stovyklose jam dažnai sakau, kad pavalgytų kaip žmogus.
A. Gudžius: Atsižvelgiant į krūvius, kuriuos atlaikome, gali atrodyti, kad esi storas ir dar kažkoks. O tęsiant apie dieną, po pirmos treniruotės būna masažas, trunkantis valandą ir ilgiau, nes treniruotėje dirbame neilgai, tačiau atiduodame jėgas 100 procentų. Tada būna pietų miegas, dėl kurio kartais ir pietus tenka paaukoti. Po to – vėl treniruotė ir vėl masažas. Ryte treniruočių metu būna techninis darbas, metimai, o vakare – kūno ruošimas. Yra pratimų kompleksas ir kiekvienas pratimas atliekamas maksimaliai.
– Ir taip 7 dienas per savaitę?
A. Gudžius: Ne visai. Trečiadieniais darome tik mankštas, šeštadienį – lengvas mankštas, o sekmadienis laisvas.
V. Kidykas: Andriaus treniruotės yra specifinės, jos skiriasi. Pavyzdžiui, disko metikas treniruotėje paprastai daro 50-60 metimų. O Andrius daro 10-15 metimų, tačiau jie atliekami maksimalia jėga, maksimaliu greičiu. Padaręs 10-15 metimų, jis jau būna išsekęs. O vakare jis panašiai dirba su štanga. Kartais dirbame pusę valandos, tačiau po to jį netgi iki mašinos tenka palydėti. Ne dėl didelių krūvių, bet dėl intensyvumo. Toks yra disko metiko pobūdis – maksimalus greitis ir maksimali jėga.