Nuo triumfo akimirkos prabėgo lygiai 30 metų, ir Sarajevo olimpinių čempionų ketvertas vėl stojo petys į petį. Tik jau be slidžių ir šautuvų – biatlono estafetėse auksą nuskynusios SSRS komandos narius viename Vilniaus viešbučių subūrė filmo „Algimantas Šalna: norėjau būti geriausias“ premjera.
Įsitaisę pirmoje eilėje greta pirmojo Lietuvos žiemos olimpinio čempiono istorines akimirkas prisiminė specialiai dėl dokumentinės juostos peržiūros į Vilnių atvykę Dmitrijus Vasiljevas, Sergejus Bulyginas ir Jurijus Kaškarovas.
Toli keliauti teko ir pačiam A. Šalnai – 54-erių buvęs biatlonininkas jau du dešimtmečius gyvena ir dirba JAV.
Po filmo peržiūros susijaudinęs A. Šalna prisipažino, jog sutramdyti neklusnias ašaras jam pavyko ne visada.
„Viso filmo metu kovojau su ašaromis. Tai buvo labai jaudinantys momentai. Išgirdau ir komentarų, kurių dar niekad nebuvau girdėjęs“, – įspūdžiais dalinosi 1984 metų olimpinis ir dukart pasaulio čempionas.
„Visas sportininko gyvenimas – juodas darbas, o pergalės džiaugsmas tetrunka kelias minutes. Ačiū, kad leidote vėl jas išgyventi“, – dėkojo D. Vasiljevas.
Žurnalistų Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės sukurta biografinė juosta pasakoja tiek apie A. Šalnos vaikystę, tiek apie permainingas Sarajevo žaidynes, tiek apie lietuvio gyvenimą persikėlus anapus Atlanto.
Filme A. Šalna atskleidžia kiek komiškas, tačiau lemtingas aplinkybes, dėl kurių pasuko į biatloną. Ignalinos rajone gimęs ir augęs perspektyvus slidininkas, dar lankydamas vidurinę mokyklą, buvo pasižadėjęs dalyvauti savo pusbrolio vestuvėse. Sužinojęs, kad paskirta jų data kertasi su treniruočių stovykla kitoje respublikoje, A. Šalna sumanė pagudrauti. Jaunuolis ėmė specialiai rinkti kuo blogesnius pažymius, kol galiausiai dėl prastų mokymosi rezultatų jam buvo uždrausta važiuoti į stovyklą.
Tam, kad A. Šalna pernelyg neprarastų sportinės formos, treneriai jam pasiūlė nukakti į Vilnių ir startuoti biatlono varžybose, kurių Ignalinoje tuomet paprasčiausiai nevykdavo. Pirmą kartą paėmęs šautuvą į rankas slidininkas numušė tris taikinius iš dešimties ir sugebėjo finišuoti tarp prizininkų. Taip prasidėjo A. Šalnos kelias į SSRS biatlono rinktinę, vėliau nuvedęs ir ant Sarajevo žaidynių nugalėtojų pakylos.
Tiesa, olimpiada atsinaujinusiai komandai prasidėjo tragiškai. Kaip filme pasakoja patys biatlonininkai, pirmo starto išvakarėse pas juos užsukęs teisėjų atstovas pranešė, jog SSRS sportininkų šautuvai neatitinka reikalavimų. Teko paskubomis šiuos tvarkyti, o pasikeitusios ginklų charakteristikos komplikavo biatlonininkų pasirodymą šaudykloje.
Vis dėlto A. Šalnos laukė dar skaudesnis smūgis. Treneriai nepasirinko lietuvio 20 km asmeninėms lenktynėms, nors jis buvo šios rungties SSRS čempionas. Filmo autoriams A. Šalna prisipažino tuomet supykęs taip smarkiai, jog paskui tik vargais negalais susikaupė kitiems startams.
10 km sprinte A. Šalna užėmė penktą vietą. Ypatingu greičiu šliuožiant trasoje tarp biatlonininkų išsiskyręs lietuvis iki šiol tiki – jei šaudykloje būtų padaręs viena klaida mažiau, savo kolekcijoje jis turėtų ir individualios rungties auksą.
„Dabar turiu daug patirties, žinau, ką ir kaip reikėtų daryti toje situacijoje. Norėčiau sugrąžinti laiką atgal – tuomet elgčiausi kitaip. Bet jau per vėlu“, – atsiduso A. Šalna.
Penkta lietuvio vieta po dviejų rungčių buvo geriausias SSRS biatlonininkų rezultatas. Supervalstybei grėsė fiasko, o komandą aplankęs Sąjungos sporto komiteto pirmininkas Maratas Gramovas užsiminė, kad sportininkai iš trasų keliaus šaudyti į Afganistaną, jei neišvengs gėdos.
Tačiau du rusai, baltarusis ir lietuvis suspėjo atsigriebti. Trečias estafetėse (4x7,5 km) startavęs A. Šalna vėl turėjo problemų šaudykloje, bet paskutinis į trasą iššliuožęs S. Bulyginas atkovojo prarastą laiką ir sugebėjo užbaigti olimpines žaidynes pergalingai.
Baigęs sportininko karjerą, po SSRS subyrėjimo A. Šalna sulaukė pasiūlymo keltis į JAV. Biatlono specialistas penkiolika metų dirbo šios šalies nacionalinės rinktinės treneriu, o pavargęs keliauti po varžybas visame pasaulyje ėmėsi treniruoti jaunuosius Vermonto valstijos biatlonininkus.
Primename, kad iki šiol lietuviai žiemos olimpinėse žaidynėse yra laimėję tik tris apdovanojimus: be A. Šalnos, tai dar padarė slidininkė Vida Vencienė, 1988 metų Kalgario olimpiadoje pelniusi auksą ir bronzą.