Tarsi lietuviška Gracie šeimyna
Kuomet pakilusios teisėjų vėliavėlės Europos pirmenybių finale paskelbė E. Gužausko pergalę, šalia tatamio vienas kitam į glėbį puolė du skirtingo amžiaus žaliais sportiniais kostiumais vilkintys vyriškiai.
51-erių Vladimiras Silvaško ir 33-ejų jo žentas Lukas Kubilius džiūgavo vienodai: naujojo žemyno čempiono triumfo pyragą jie minkė ir kepė kartu.
Bulgarijoje E. Gužausko sekundantas buvo V. Silvaško, bet finalo metu ir L. Kubilius nebegalėjo nustygti tribūnoje: prisigretinęs prie tatamio ėmė šaukti patarimus prieš vietos publikos numylėtinį Vasilį Vangelovą stojusiam svečiui iš Naujosios Akmenės.
12 tūkst. žiūrovų talpinančioje Sofijos „Armeec“ arenoje lengvai būtų išsitekę visi E. Gužausko gimtinės gyventojai. Ir dar liktų užtektinai vietos kaimynams iš gretimos Akmenės, kur įsikūręs V. Silvaško.
L. Kubilius – klaipėdietis. Bet kelią, pro vaizdingus Ventos upės vingius vedantį į Akmenės rajoną, daugkartinis pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas žino taip gerai, kad galėtų juo važiuoti užsimerkęs.
Pridėkite už keliasdešimties kilometrų esančiuose Viekšniuose užaugusį bene žymiausią praėjusio dešimtmečio Lietuvos kovotoją Donatą Imbrą, karatė pioniere tarp moterų kadaise buvusią pasaulio vicečempionę Oną Jomantaitę, ir gausite ištisą kiokušin klaną, kuriam lygių reikėtų gerai paieškoti – gal net nukakti iki pat Japonijos.
Vos 20 tūkst. gyventojų turintis Akmenės rajonas tapo vienu kaitriausių kiokušin karatė židinių.
Kaip gimė savotiškas lietuviškasis Gracie šeimos, praėjusiame amžiuje išgarsinusios brazilišką džiudžitsu ir reformavusios mišrius kovos menus, atitikmuo?
Treniruoja seniūnas
Veikiausiai pirmą kimono į Akmenę 1987 metais atsivežė V. Silvaško.
Lazdijuose gimęs ukrainietiškų šaknų turintis treneris yra sporto klubo „Energija“ įkūrėjas.
Nors auklėtiniai seniai pralenkė savo mokytoją titulais tarptautinėje arenoje, V. Silvaško yra vienas iš dviejų lietuvių, išlaikiusių penkto dano juodo diržo egzaminus. Pernai tokią meistriškumo pakopą pasiekė ir Vilniaus kovotojus treniruojantis Paulius Klapatauskas.
Karatė V. Silvaško susidomėjo sovietmečiu studijuodamas Kaune, kur susipažino su dabartiniu Pasaulio karatė organizacijos (WKO) prezidiumo nariu Romu Vitkausku.
Sukūręs šeimą ir persikėlęs gyventi greta sienos su Latvija, V. Silvaško su savimi atsinešė ir perimtas žinias.
Naujosios Akmenės senbuviai iki šiol šypsosi prisiminę pirmą pažintį su atvykėliu. Per miestelyje vykusį koncertą niekieno nematytas karatė meistras išdrįso sudrausminti įsisiūbavusį vietos jaunimą.
Užpykę jaunuoliai lūkuriavo prašalaičio lauke. Bet V. Silvaško susitvarkė ne kumščiais, o žodžiais atvėsindamas aistras.
Atrodo, šis sugebėjimas treneriui atnešė aplinkinių pagarbą – 20 metų ištarnavęs Vadovybės apsaugos departamente, nuo 2013-ųjų jis eina Akmenės seniūno pareigas.
Pirmtakams trūko vieno žingsnio
Sutapimas ar ne, bet visi garsiausi tvirtai suręsto karatė specialisto mokiniai – sunkiasvoriai.
Regis, metai po metų „Energija“ kaupia jėgas vienu tikslu.
Nuo 1975-ųjų Tokijuje rengiami didžiausią prestižą turintys kiokušin karatė turnyrai – kas ketverius metus vykstantys pasaulio čempionatai, kuriuose sportininkai nėra skirstomi į svorio kategorijas ir kaunasi dėl vienintelio trofėjaus.
Tarp vyrų dar niekas sugebėjo pertraukti Japonijos kovotojų hegemonijos ir nušvilpti aukso jiems iš panosės. Bet netoli tikslo yra buvę V. Silvaško auklėtiniai.
2007 metais D. Imbras Tokijuje pergalingai žygiavo iki finalo. Pernai bandė jau L. Kubilius ir pelnė bronzą.
Tąsyk tarp 17 į Japoniją atvykusių lietuvių buvo ir tokio rango varžybų naujokas E. Gužauskas. Jo pasirodymas baigėsi trečiame turnyro rate, susidūrus su pirmąja japoniška kliūtimi.
Prieš savaitę Sofijoje jokių japoniškų barjerų nebuvo. Ir 21-erių sportininkas iškovojo skambiausią savo karjeros titulą, laimėdamas Europos čempionatą be svorio kategorijų.
Susisaistę ir giminystės saitais
Kitaip nei treneriai, pats E. Gužauskas į Bulgariją vyko nesitikėdamas tapti nugalėtoju – anot jo paties, visiškai būtų pakakę ir prizinės vietos.
Artėjant turnyro kulminacijai, E. Gužauskas mažiau nei per valandą turėjo iškęsti tris kovas, o jo varžovas į finalą žengė atsikvėpęs – pusfinalyje V. Vangelovui kautis nereikėjo dėl kito Lietuvos rinktinės atstovo Edgardo Sečinskio patirtos traumos.
Bet masės ir ūgio pranašumą turėjęs E. Gužauskas atsilaikė.
„Kai tapau Europos čempionu jaunių amžiaus grupėje, atrodė, kad nieko geriau būti nebegali. O šįkart jau suprantu, kad ir dabartinis mano pasiekimas – dar ne viskas“, – nuotaikomis su DELFI dalinosi čempionas.
Ruošdamasis varžyboms, jis nuolat migravo tarp Naujosios Akmenės ir Klaipėdos, kur trečius metus studijuoja prekybos vadybą.
Gimtinėje E. Gužausko pratybomis ir toliau rūpinasi V. Silvaško, treniruojantis sunkiasvorį nuo septynerių.
Uostamiestyje atsakomybė už jaunojo kovotojo priežiūrą tenka L. Kubiliui, pastaraisiais metais pristabdžiusiam savo paties sportinę karjerą ir vadovaujančiam daugiau nei 300 įvairaus amžiaus kovotojų vienijančiam „Shodan“ klubui.
Bet skirtumo klausydamasis dviejų trenerių E. Gužauskas beveik nepastebi.
„Viskas panašu, kovos sistema – ta pati. Gal treniruotės šiek tiek skiriasi, bet iš esmės tai – ta pati mokykla“, – apibendrino atletas.
Kitaip ir būti negali, kadangi L. Kubilius didžiąją dalį savo žinių bagažo pasisėmė iš to paties šulinio.
Nuo 2007 metų klaipėdietis kursuodavo į Akmenės rajoną, kur jį treniravo V. Silvaško.
„Susidėliodavome grafiką, gaudavau užduočių, pagal kurias dirbdavau savarankiškai Klaipėdoje. O kai pradėdavome intensyviai ruoštis varžyboms, važiuodavau pas Vladimirą treniruotis“, – DELFI pasakojo L. Kubilius.
Su mokytoju jį sieja ir giminystės saitai – tituluotas kovotojas yra vedęs V. Silvaško dukrą Viktoriją.
Pastarajai karatė taip pat toli gražu nėra svetima. Prieš metus į Tokiją palaikyti vyro buvusi Lietuvos čempionė ryžosi keliauti būdama nėščia.
Meta pirštinę krepšiniui
E. Gužauskas – gyva iliustracija pozicijų, kurias Naujojoje Akmenėje išsikovojo kiokušin karatė. Dabar ji tokia populiari, kad konkuruoja net su krepšiniu.
Pastarasis nesvetimas E. Gužauskui. 190 cm ūgio karatė meistras praeityje yra žaidęs trečios pakopos nacionalinėse pirmenybėse – Regionų krepšinio lygoje, kurioje gynė „Akmenės cemento“ ekipos garbę.
Bet dabar E. Gužauskas oranžiniu kamuoliu dalinasi tik su Klaipėdos mėgėjais – ilgainiui jam karatė nusvėrė krepšinį.
„Tai tik mano hobis. Seniau žaisdavau dažniau, dabar tam nelabai laiko yra, be to, saugausi traumų. Kita vertus, krepšinis duoda naudos: ištvermę gerinti žaidžiant mėgstamą žaidimą daug smagiau nei amžinai bėgiojant krosus“, – paaiškino Europos čempionas.
Tiesa, dėl to, jog E. Gužauskas nedingo iš karatė treniruočių, V. Silvaško dėkingas ir jo tėvams.
„Iš pradžių jis buvo toks, kaip ir visi vaikai – karatė jam tebuvo žaidimas. Labai svarbu, kad tėvai stūmė jį į priekį. Tėtis iš solidarumo net pats pradėjo sportuoti“, – prisiminė treneris.
Vis dėlto Naujosios Akmenės gatvėse karatė rezultatai nėra dominuojanti tema. O galėtų būti – bent jau taip mano E. Gužauskas. Tik „Energija“ turi kitokių tikslų.
„Mūsų treneris labiau žiūri ne į kiekybę, o į kokybę, nebando sutraukti masių. Nepaisant to, visi miestelyje žino mokytoją Silvaško. Mane tėtis pirmoje klasėje irgi nuvedė pas jį todėl, kad žinojo, jog jis – geriausias treneris visoje Lietuvoje, ugdantis ne tik sportininkus, bet ir asmenybes“, – samprotavo E. Gužauskas.
Trečias kartas nemeluos?
Nugalėjęs Sofijoje, E. Gužauskas pelnė kelialapį į kitais metais Astanoje (Kazachstanas) vyksiantį pasaulio čempionatą, kurio dalyviai bus padalinti į svorio kategorijas.
Tad artimiausias lietuvio tikslas – atsakingai pasiruošti kovai su pajėgiais kitų žemynų atstovais.
Be to, šįkart tarp konkurentų veikiausiai bus ir jo paties treneris – L. Kubilius kitą vasarą ketina grįžti ant tatamio.
„Jei pavyks įveikti atranką ir neatsiras jokių nenumatytų trukdžių, kartu su Eventu ruošiuosi pasaulio čempionatui“, – patvirtino L. Kubilius.
Todėl bent jau kol kas E. Gužauskas dar nesijaučia perėmęs ant savo pečių visos atsakomybės dėl V. Silvaško karatė mokyklos reputacijos.
„Kai ateis laikas, žinoma, stengsiuosi nepavesti, pratęsti dinastiją ir nešti mūsų krašto vėliavą“, – ryžto nestokoja kovotojas, kurio didžiausias laimėjimas iki šiol buvo pernai Varšuvoje (Lenkija) pelnyta Europos čempionato (su svorio kategorijomis) bronza.
O pats V. Silvaško svajoja, kad vieną dieną Sofijos scenarijus pasikartos ir Tokijuje.
„Mačiau, kad Eventas subrendęs pergalėms, tad jo laimėjimo laukiau. Jis eina gera linkme, turi į ką lygiuotis, turi iš ko pasisemti patirties, kaip pasiekti aukščiausią meistriškumą. Ir D. Imbrui, ir L. Kubiliui šiek tiek pritrūko, gal pavyks Eventui?“ – viltingai nusiteikęs treneris.
Primename, kad E. Gužauskas nebuvo vienintelis lietuvis, triumfavęs Bulgarijoje. Tarp moterų čempionės titulą iškovojo Inga Mikštaitė. Bronzos medalius pelnė E. Sečinskis ir Gabija Gudeliauskaitė.
