Olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos ir buvusios šuolininkės į tolį Kristinos Aleknienės jaunesnysis sūnus 15-metis Mykolas Alekna ilgai neapsisprendė, kuri sporto šaka – lengvoji atletika ar futbolas – jam labiausiai patinka. Iš pradžių lankė abiejų sporto šakų pratybas, vėliau pagrindine sporto šaka pasirinko futbolą, kurį žaidė kelerius metus.
Tačiau praėjusių metų rugsėį Mykolas sugrįžo į lengvąją atletiką. Kaip ir 17-metis jo brolis Martynas, nusprendė tapti disko metiku.
Legendinio disko metiko, o dabar Seimo nario sūnus treniruoja Vilniaus miesto sporto centro treneris Mantas Jusys. Jie kone kiekvieną dieną lieja prakaitą Lengvosios atletikos manieže. Šis 25-erių treneris prieš trejus metus baigė savo sportinę karjerą: jis jaunystėje mėtė diską, o vėliau stumdė rutulį.
V. Aleknos sūnus šis treneris tobulina pirmus metus – nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio.
Pasak M. Jusio, jo naujieji auklėtinai nuoširdžiai dirba, nori tapti gerais metikais: „Martyno duomenys jau dabar puikūs, jo ilgos rankos (2 m 11 cm), vaikinas pasižymi greičiu ir galia. Būtent to ir reikia geram disko metikui. Tik technika dar šlubuoja.
Laikas parodys, kaip jam seksis, nes vien talento neužteks. Mykolas yra žemesnis ir trumpesnių rankų, tačiau tikiuosi, kad jis dar ūgtelės, nes auklėtiniui tik 15-a.“
„ Apie vaikus dar nėra ką rašyti, jie kol kas nieko nepadarė. Kai viskas anksčiau laiko, tai jų nosys gali užsiriesti, su sūnumis gali būti sunku susišnekėti. Palaukim, kol sniegas nutirps, vaikai diską išeis mėtyti į lauką.
Pažiūrėsim, kas čia bus. Kai Mykolas po futbolo sugrįžo į lengvąją atletiką, labai džiaugiasi, jog gali mėtyti diską. Žinoma, jam dar daug ko reikia išmokti, tačiau sūnus ypač stengiasi ir tobulėja.
Mykolas treniruojasi gal tik šešis-septynis mėnesius, sunku kalbėti apie jo metimus, kokie jie bus. Tobulėja ir vienuoliktą klasę lankantis Martynas, jam nedingsta noras mėtyti. Sūnums gerai dirbti pas tą patį trenerį, jie vienas kitam padeda, dirba komandoje. Martynui ir Mykolui ten smagu: jų treneris turi subūręs neblogą komandą“, – sako V. Alekna.
– Ar atvažiuojate į maniežą pasižiūrėti, kaip dirba jūsų sūnūs?
– Kartais atvažiuoju, dažniausiai šeštadienį, sekmadienį. Tada visi kartu treniruojamės.
– Ko gero, sūnūs ir namie turi diskus?
–Turi. Tačiau kieme disko nemėto, nes jų metimams kiemo neužtenka. Praėjusių metų vasarą Martynas tapo Lietuvos jaunimo čempionu, 1 kg 750 g diską nusviedė 50 m 94 cm, o šiemet, manau, mes gerokai toliau.
Ar sūnūs gerins rekordus, kol kas negalvoju. Tegul jie tik išmoksta mesti taip, kaip reikia, o rekordai ne taip svarbu.
Martynas diską mėto jau su mano sportiniais batais, kurie yra 49,5 dydžio. O Mykolas praėjusiais metais gavo Andriaus Gudžiaus batus.
– Taigi įvyko sportinių batų pasikeitimas. Kažkada jūs talentingam jaunuoliui Andriui Gudžiui padovanojote savo sportinius batus, o dabar pasaulio čempionas tarsi grąžina skolą.
– Andriaus batai yra 48,5 dydžio, jie tinka Mykolui, o Martynui jau mažoki. Dabar sūnus už tuos batus turi atidirbti (šypsosi .... ). Jam ir sakau: mėtai su pasaulio čempiono dovanotais batais, tai jo turi nenuvilti, vasarą siekti gerų rezultatų.
– Vaikai tikriausiai ir jus praaugo?
– Kol kas dar ne. Mano ūgis – 2 m 2 cm, o Martyno – gal 1 m 96 cm. Mykolas nėra toks aukštas, apie 1 m 80 cm.
– Ar pamokote sūnus mėtyti diską?
– Mokyti galima, tačiau svarbu, kad jie klausytų. O tą sūnūs ne visada daro. Taip, matyt, būna su visais vaikais. Tėvai ne visada būna geriausi patarėjai.
– O kaip sekasi jūsų dukrai devynmetei Gabrielei?
– Viskas gerai, auga. Vasarą birželio mėnesį jai bus dešimt metukų. Gabrielė labai sportiška, nori sportuoti. Iš pradžių ji lankė karatė treniruotis, o dabar gal ir lengvąją atletiką pasirinks – kovo 8-ąją ji nuėjo į pirmąją treniruotę ir dukrytei labai patiko.
Vaikams labai smagu bėgioti, judėti. Gabrielės trenerė – rutulio stūmikė Giedrė Kupstytė, dirbanti su vaikais. Gabrielė žengė pirmą žingsnį, bet panašu, kad gali tapti lengvaatlete.