K. Janeikai užteko vieno susitikimo su Lietuvos golbolo rinktinės vyrais, kad visi suprastų, jog juos vienija ta pati vizija ir tikslai. Vardan jų naujasis paralimpinių prizininkų treneris nutarė palikti Lietuvos moterų rankinio rinktinę ir Vilniaus klubą „Eglė“. K. Janeika darbavosi abiejų komandų trenerių štabuose.
K. Janeika grįžta į komandą, su kuria dirbo 2010-2016 m. ir buvo vyriausiojo trenerio Karolio Levickio asistentas. Tačiau dabar jau pats kaip pagrindinis nacionalinės komandos vairininkas.
„Apie golbolą pirmą kartą išgirdau tik tada, kai 2010 m. mane dirbti asistentu pakvietė Karolis Levickis. Nors su golbolininkais dažnai prasilenkdavome sporto mokyklos salėje, kažkaip iš pradžių net nelabai supratau, jog tai yra nematantys žmonės. Viskas pasikeitė, kai susipažinau su taisyklėmis, žaidimu.
Golbolas mane tikrai labai žavi. Yra fiziškumas, norint žaisti, reikia atletiškumo ir energijos, mąstymo ir taktikos. Gal iš šalies kartais atrodo, kad tiesiog čia kažkas mėto kamuolį. Tačiau kai tu žinai šio žaidimo subtilybes, kad kiekviena varžovo klaida kainuoja brangiai ir tai išnaudoji, šis sportas tampa labai žavus“, – pasakoja keturiskart paralimpinės prizininkės Lietuvos golbolo rinktinės strategas K. Janeika.
– Ar sunku buvo apsispręsti grįžti į Lietuvos golbolo rinktinę?, – Parateam.lt paklausė naujojo Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio K. Janeikos.
– Negaliu pasakyti, kad sprendimas buvo labai lengvas. Dirbu Lietuvos moterų rankinio rinktinėje ir klube „Eglė“. Kadangi esu įsitikinęs, jog norint pasiekti tikslą, turi atsiduoti darbui šimtu procentų, tai turėjau atsisveikinti su darbu rankinyje.
Jau informavau kolegas, kad netęsiu šio darbo. Nebuvo labai lengva, nes rankiniui atiduota nemažai metų. Vis tik negalvojau ilgai. Manau, viską pagreitino susitikimas su golbolo rinktine. Man tiko, kokią viziją turi žaidėjai, o jiems tiko, kaip viską matau aš. Tas abipusis palaikymas pagrinde ir nulėmė mano sprendimą priimti pasiūlymą treniruoti golbolo komandą.
– Anksčiau rinktinėje buvote trenerio asistentas. Nebaugina vyriausiajam treneriui teksianti našta?
– Per tą šešerių metų laikotarpį rinktinėje man yra tekę būti ir pagrindiniu treneriu. 2013 m. vadovavau komandai Europos čempionate, kuris vyko Turkijoje. Taip atsitiko, nes tuo metu atžalos turėjo susilaukti K. Levickio žmona, ir šios pareigos buvo patikėtos man. Ir mes tą čempionatą laimėjome. O šio turnyro finalą atsiminsiu visą gyvenimą, nes pagrindinis laikas ir pratęsimas baigėsi lygiosiomis, o pergalę mes išplėšėme baudinių serijoje. Atsakomybės nebijau. Aš mėgstu rizikuoti. Iškart žaidėjams per susirinkimą pasakiau, kad reikia ieškoti pamainos, eksperimentuoti.
– Kalbant apie pamainą, kokius golbole matote resursus?
– Susirinkime su komanda dalyvavo keli jauni žaidėjai. Yra perspektyvių. Turime išsaugoti mūsų lietuvišką golbolo tradiciją. Klausimas, kiek dar metų galės žaisti vyresni rinktinės žaidėjai. Jaunimą reikia ruošti jau dabar. Tai suvokia visi. Reikia kuo daugiau žaisti, kuo daugiau turnyrų. Dabar yra labai geras metas, kai galime panaudoti turimą milžinišką patirtį, sukauptą dabartinių rinktinės žaidėjų. Pridėkime jaunimą.
Tai sujungus gaunasi tikrai didelė jėga. Net treniruoti yra lengviau, kai tu vienu metu gali išleisti patyrusį ir jauną žaidėjus. Nes jaunas žaidėjas prie patyrusio automatiškai turės daugiau pasitikėjimo. Manau, jog derinant patirtį ir jaunystę galime sukomplektuoti labai galingą komandą.
– Veteranai Genrikas Pavliukianecas ir Marius Zibolis yra išreiškę norą atstovauti Lietuvai ir Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Kokį matote jų vaidmenį?
– Genrikas ir Marius – išskirtiniai žaidėjai, turintys milžinišką patirtį. Nemanau, kad būtų lengva kažkam tiesiog ateiti ir juos pakeisti metų ar net kelių metų eigoje. Vis tiek reikia turėti ir talento, ir gebėjimų.
Jaunimo yra, jie turi gabumų ir noro, bet teigti, kad jau šiandien turime pamainą būtų per drąsu. Kaip sakiau, į stovyklas kviesiu visus, nes manau, kad konkurencija yra sveikas dalykas, nes skatina tobulėti. Kai nesi garantuotas dėl vietos rinktinėje, tu visada stengiesi labiau, dirbi daugiau. Be konkurencijos labai lengva atsipalaiduoti. Toks yra mano požiūris į treniruočių procesą, komandos formavimą.
– Ar yra minčių pasikalbėti su neseniai karjerą baigusiais paralimpiniais čempionais Mantu Panovu, Mindaugu Suchovejumi?
– Visada yra minčių. Neslėpsiu, kad susirinkime dalyvavo ir Mindaugas Suchovejus. Neatmeskime, kad jis grįš. Tikrai bus pokalbis ir su Mantu Panovu. Manau, tikrai bus susisiekta ir pakalbėta, kaip jis gyvena, kaip jo sveikata. Galbūt atsitiks taip, kaip buvo su Genriku, kuris išėjo, bet sugrįžo po pertraukos. Aišku, kol kas pasakyti tiksliai, kas bus, dar negaliu. Viską parodys laikas.
– Lietuvos golbolo rinktinei visada keliami maksimalūs tikslai. Ar taip bus ir toliau?
– Tikrai taip. Mano tikslas nėra ateiti ir stengtis patekti tarp prizininkų. Ne. Tikslas yra vienintelis: tapti čempionais Europoje, pasaulyje ir paralimpinėse žaidynėse.
– Golbole nedirbote pastaruosius penkerius metus. Ar daug reikės vytis, pildyti žinių bagažą?
– Taip išėjo, kad visus tuos metus aktyviai sekiau, kas vyksta golbole. Visada palaikiau ryšį su Mariumi Ziboliu, Genriku Pavliukianecu. Stebėjau visus didžiausius turnyrus ir lietuvių pasirodymus juose. Kartais net patardavau kažką mūsiškiams.
Nebuvau nutolęs nuo mūsų komandos, taip pat mačiau, koks kitur yra golbolas. Aišku, yra nemažų pasikeitimų. Pavyzdžiui, anksčiau suomiai ir švedai buvo vieni iš stipriausių varžovų, o šiandien jų net nėra finaliniuose čempionatų etapuose. Visus tuos penkerius metus buvau šalia ir sekiau aktualijas.