Su „Hartpury“ koledžo komanda lietuviai rungtyniauja Anglijos universitetų čempionate bei taurės varžybose.
„Sezonas komandai labai geras, tapome lygos čempionais, turėjome tik vieną pralaimėjimą dideliam „Exiter“ universitetui sezono pradžioje. Po to lygoje ir taurės varžybose juos nugalėjome du kartus iš eilės. Tai buvo didelis pasiekimas, nes nei viena „Hartpury“ komanda dar nebuvo laimėjusi prieš „Exiter“ du kartus iš eilės“, – sakė A. Alasauskis.
Tiesa, regbio sezoną Anglijoje sustabdė koronavirusas. Dėl šio viruso grėsmės buvo nukeltas taurės finalas.
Anglijoje likęs A. Alasauskis papasakojo apie savo patirtį „Hartpury“ komandoje, meilę regbiui ir susidariusią situaciją dėl koronaviruso.
– Kaip sekasi Anglijoje? Kokį įspūdį palieka „Hartpury“ koledžas ir kaip sekasi suderinti mokslą ir sportą?
– Sekasi gerai, buvo pakilimų ir nuosmukių, bet kiekvieną dieną keliesi ir tęsi savo darbus. „Hartpury“ koledže yra labai gerai suderinti sportas ir mokslas. Ir ten, ir ten yra sunku – tiek sunkiai dirbant dėl pozicijos aikštelėje, tiek sunkiai rašant darbus. Abu neleidžia atsikvėpti (šypsosi, – red. past.). Man nepavyksta išvengti traumų, sezono pradžioje patyriau čiurnos traumą ir dėl to praradau 4 mėnesius.
Puiki „Hartpurio“ kineziterapeutų priežiūra leido grįžti į aikštę tarsi nebūčiau nieko praleidęs. Moksluose sekasi gana neblogai, kiekvieną dieną laukia nauji iššūkiai, vis išmokstu kažką naujo. Studijuoju sporto verslo vadybą. Verslo dalis labai įdomi, ateityje yra planų dirbti Lietuvos regbio federacijoje, todėl bandau pasisemti visas žinias.
– „Hartpury“ komandoje žaidžia ir Tautvydas Krasauskas, anksčiau čia sportavo ir Jonas Mikalčius bei Dovydas Taujanskas. Ar smagu, kad kartu yra tautiečių? Kokie atsiliepimai koledže apie lietuvius?
– Žinoma, kad smagu žaisti su Tautvydu. Vienas kitą žinome nuo pirmos klasės ir kartu, galima sakyti, gyvename 5 metus. Manau, kad net viso „Hartpury“ koledžo reputacija pakilo po puikiai žinomo profesionalo J. Mikalčiaus. Jis visiems įsiminė žaisdamas BUCS ir kitose profesionaliose lygoje.
Atsiliepimai šiuo metu apie T. Krasauską yra geri. Jis yra potencialus kitų metų pirmos komandos 9 numeris. Tikiuosi, kad taip ir įvyks, o pats bandysiu dirbti, kad galėsime sužaisti kartu vienoje komandoje. Stengiamės būti pavyzdingi, sunkiai dirbantys žaidėjai ir nenorime suteršti Lietuvos regbininkų vardo.
– Kalbant apie regbį, kaip sekasi žaisti universitetų čempionate ir taurėje? Koks tavo vaidmuo? Ko iš tavęs tikisi treneriai ir kur pats labiausiai stengiesi tobulėti?
– Universitetų komandų lygis yra gana profesionalus. Čia vyrauja kietas ir greitas regbis, tai nėra lengva žaisti su gana aukšto lygio žaidėjais. Kai kuriose komandose yra tokių žaidėjų, kurie atstovauja Airijos ar Velso jaunimo rinktinėms. Smagu, kad galime konkuruoti tarp tokių labai perspektyvių žaidėjų.
Mano rolė komandoje – fiziškumas atakoje ir gynyboje, žaidžiu krašto pozicijoje. Anksčiau esu žaidęs saugu ir centre, todėl turiu kitų individualių įrankių, kurie labai praverčia, tik trūksta greičio (šypsosi, – red. past.). Stengiuosi tobulėti komunikacijoje, nes noriu žaisti centre, kur reikia daug komunikuoti. Visus elementus reikia kiekvieną dieną šlifuoti, nes kiekvienas papildomas procentas gebėjimų yra labai svarbus.
– Kaip jūsų sezoną ir planus sujaukė koronavirusas?
– Dar pirmadienį ryte turėjome treniruotę, niekas nebuvo atšaukta, bet visa Anglijos regbio federacija neseniai sustabdė veiklą Didžiojoje Britanijoje. Sportas kiek sustoja, sporto klubų salės dar nėra uždaromos, bet ministras pirmininkas pranešė, kad reikėtų vengti viešų vietų, tai manau, kad netrukus bus užvertos ir sporto salių durys.
– Neseniai žaidei Lietuvos rinktinėje pralaimėtose „Trophy“ diviziono rungtynėse. Kaip manai, ko lietuviams pritrūko Nyderlanduose?
– Manyčiau, kad mums pritrūko visai nedaug. Didelis dalis mūsų komandos ilgą laiką nežaidė, dėl koronaviruso atšaukti turnyrai, todėl pralaimėjimą lėmė fizinis pasirengimas. Žinoma, ne visada pavyksta visiems žaidėjams atvykti pasitreniruoti ir sudalyvauti rinktinės stovykloje, bet kuo toliau, tuo žaidimas yra geresnis. Tikėtina, kad ateityje susižaidimas bus dar geresnis. Žinoma, kad galime žaisti tokiame lygyje, nes varžovai neturi kažkokių „X“ faktorių ir niekuo nesiskiria nuo mūsų.
– Kaip pats atradai regbį ir kuo jis žavi?
– Regbį atradau per kiemo draugus. Senai kažkada draugai pasiūlė pabandyti ir sutikau ateiti, nes tuo metu kažkaip mėčiausi tarp sportų. Užteko ateiti į gerai žinomą „Vairo“ regbio kalvę, pamatyti ir užmegzti ryšį su Sigitu Kukulskiu. Jo energija ir geranoriškumas laikė mane regbyje. Regbis tuo ir žavi – susipažįsti su nuostabiais žmonėmis, prisikaupia daug gerų atsiminimų. Šis sportas ugdo valią, leidžia pamatyti pasaulį ir tiesiog išmoko gyventi.
– Esi turėjęs ne vieną sunkią traumą. Kaip randi motyvacijos viską tęsti?
– Traumos yra skaudi tema. Turėjau keletą sunkių traumų, po kurių tikrai galvojau mesti šį sportą. Diena po dienos vis stiprėdavo mentalitetas ir fizinė būklė, bet atsirasdavo skausmas ir jis vėl susukdavo galvą ir priversdavo susimąstyti, ar verta tai tęsti. Žinoma, sustiprėjęs pradedu po truputį judėti, vėl pačiupinėju regbio kamuolį ir pagalvoju, ką be regbio aš daryčiau.
