Artimiausią savaitę Vilniuje šešios komandos grumsis dėl IB diviziono – trečio pagal pajėgumą – medalių ir vienintelio kelialapio į aukštesnį ešeloną.
Šalies sostinė tokio rango tarptautinį ledo ritulį išvys trečią sykį. Dar trys įvairių lygių suaugusiųjų turnyrai praeityje vyko Kaune ir Elektrėnuose.
Žaisdami namuose, lietuviai tik kartą yra likę be apdovanojimų.
„Kiek atsimenu, namų sienos mums visada išeidavo į naudą, niekad nepakišo kojos – bent jau neliko kažkokio nusivylimo, kad turėjome būti aukščiau, nerealizavome savo galimybių. Tikiu, jog ne išimtis bus ir šis čempionatas“, – Delfi sakė buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas Mindaugas Kieras, dabar einantis stratego iš Kanados Rono Pasco asistento pareigas.
Tačiau patirti jam yra tekę įvairių nuotykių, prisimenamų ne tik Lietuvoje.
Savos tribūnos čia užaugina sparnus šeimininkams, užtat pirmenybių svečiai kartais joms siunčia prakeiksmus. Ir ne tik juos.
Anot Švedijoje užaugusio ir beveik visą karjerą žaidžiančio rinktinės vartininko Manto Armalio, lyginant su ledo ritulį dievinančiais skandinavais, Lietuvos žiūrovai nėra taip įsigilinę į žaidimo subtilybes. Vis dėlto aistra – panaši.
„Aišku, Švedijoje ledo ritulys – žymiai populiaresnis, žmonės geriau supranta žaidimo niuansus. Bet sirgaliai yra sirgaliai – šaukia visi vienodai. Tuo lietuviai nelabai skiriasi nuo švedų“, – Delfi patikino vienas pagrindinių komandos ramsčių.
Per tris dešimtmečius dviprasmiškai pagarsėjo ir lietuvių rengtų varžybų organizacija, buvo kilęs žaidėjų pučas, žlugo į skolas sulindusi federacija.
Delfi primena įdomiausias penkių Lietuvoje praūžusių ledo ritulio fiestų peripetijas aikštėje ir užkulisiuose.
