Dabar kone šviesmečiais į NHL žvaigždžių galaktiką besiveržiantis C. Cizikas prieš kurį laiką buvo per ploniausią plauką nuo to, kad šviesą matytų labai retai – ir tai tik pro spygliuotą tvorą. Būdamas 16 metų jis savo varžovą taranavo taip, kad netrukus buvo apkaltintas žmogžudyste, nes šis mirė ligoninėje.
Nepaisant itin skaudžios pamokos, C. Cizikas nepakeitė savo temperamento ir žaidimo stiliaus: jis ir toliau teškia jo kelyje atsiduriančius oponentus ant žemės, trenkia juos visa jėga į bortą, iš pasalų kerta ten, kur vyrams skauda bene labiausiai, ar net pasiunčia juos į nokautą.
Bet tai lietuvių kilmės puolėjui netrukdo daryti svaiginančios karjeros ir krautis milijonus ne amerikietiškų imtynių ar kovų be taisyklių ringe, o stipriausioje pasaulio ledo ritulio lygoje.
Tragedija tarpmokyklinėse rungtynėse
Tėvas Peteris (Petras) didžiausiame Kanados mieste Toronte augusį savo sūnų į nacionalinio šalies pasididžiavimo – ledo ritulio – treniruotes atvedė šiam sulaukus vos trejų metų.
Nuo to laiko Casey gyvenime sportas užėmė ypatingą vietą. Sportiškas, tvirtas ir puikios fizinės formos jaunuolis savo sugebėjimus demonstravo ne tik ant ledo, bet ir kitoje jėgos reikalaujančioje šakoje – regbyje.
Talentingas vaikinas buvo viena perspektyviausių ir pastebimiausių savo amžiaus figūrų ir čia. Tačiau vieną dieną visos jo svajonės pakibo ore.
Prieš 10 metų, 2007-ųjų gegužės 7 dieną, Misisogoje vyko tarpmokyklinės regbio rungtynės tarp „Lorne Park“ ir „Erindale“ vidurinių. Tiksint paskutinėms mačo sekundėms įsikarščiavę moksleiviai aikštėje nebesuvaldė užvirusio jauno kraujo ir užkunkuliavusių aistrų bei susistumdė.
Įvykių epicentre atsidūręs C. Cizikas stvėrė 15-metį pirmavusios varžovų komandos kapitoną Manny Castillo ir parbloškė šį ant žemės aukštyn kojomis. M. Castillo po šio veiksmo nebejudėjo...
Kritinės būklės „Lorne Park“ puolėjas buvo skubiai nugabentas į Toronto ligoninę, bet medikai jo artimiesiems netrukus pranešė siaubingą žinią: Manny šansai išgyventi – nuliniai.
„Mūsų sūnus miršta. Jam liko diena ar dvi“, – per naktį budėdami prie M. Castillo ašarų nesulaikė jo tėvai Manuelis ir Cecilia.
Ištikti šoko Manny ligoninėje aplankė ir visi jo „Lorne Park“ komandos draugai. Jie jo šeimai įteikė regbio kamuolį su visų žaidėjų autografais. Kitą dieną M. Castillo mirė – buvo atjungtas gyvybės palaikymo aparatas.
15-metis palaidotas aprengtas savo vidurinės mokyklos marškinėliais. Į karstą, kurį nešė gedulo juosteles užsirišę „Lorne Park“ mokiniai, įdėtas ir kamuolys. Laidotuvėse dalyvavo daugiau nei tūkstantis žmonių. Žuvusiojo motina ceremonijos metu iš sielvarto nualpo ir savo sūnui taip ir nebeištarė paskutiniojo žodžio.
Aikštės vietą, kuri Manny tapo fatališka, jo draugai, bendramoksliai, kaimynai ir kiti bendruomenės nariai nuklojo šimtais gėlių bei žvakučių, kaip ir namų slenkstį. Mokyklos vėliava buvo nuleista iki pusės, o pamokos atšauktos.
M. Castillo tėvai, iš pradžių planavę paaukoti sūnaus širdį, galiausiai donorystei skyrė net devynis savo sūnaus organus.
„Dabar penki žmonės gyvi jo dėka. Taigi Manny gyvena kituose, jis – mūsų dalis“, – paaiškino jie.
Teisme – netikėtas posūkis
Versijos ir liudijimai apie tai, kas nutiko tą tragišką popietę, išskyrė. Vieni rungtynių dalyviai ir žiūrovai teigė, kad tai buvo žaidybinis epizodas taisyklių ribose, kiti tikino, kad kontaktas įvyko sustabdžius rungtynes ar net joms jau pasibaigus ir C. Cizikas panaudojo neleistiną veiksmą, kai, pakėlęs M. Castillo už liemens, trenkė jį žemyn galva į apačią ir dar pats ant jo užgriuvo.
M. Castillo patyrė sunkias galvos, kaklo ir stuburo smegenų traumas. Net jei jis ir būtų išgyvenęs, visą gyvenimą būtų likęs paralyžiuotas.
Nors nusikaltimo metu C. Cizikas buvo nepilnametis, teisėjai svarstė galimybę perkvalifikuoti bylą ir atsakovą teisti pagal suaugusiesiems taikomą tvarką, pagal kurią jam galėjo grėsti dešimtys metų kalėjimo. Vis dėlto buvo likta prie nepilnamečiams skiriamų bausmių.
„Manny buvo stumiamas atgal ir negalėjo pasipriešinti. Tada jis atbulomis buvo tėkštas į žemę ir tai lėmė jo katastrofiškus sužalojimus bei mirtį. Aikštė nėra ta vieta, kur negalioja įstatymai. Čia, kaip ir visur, jie – tokie patys“, – konstatavo teisėjas Bruce‘as Duncanas.
Tiesa, jis pridūrė, kad nors atliktas veiksmas ir buvo šokiruojantis, C. Cizikas nesiekė nieko nužudyti: „Tai buvo neginčijamas smurto proveržis, tačiau jo pasekmės viršijo viską, ko kaltinamasis galėjo tikėtis“.
C. Cizikas tvirtino, kad tai tebuvo savigyna, nes varžovas prieš tai rankomis surakino jo galvą. Jis tenorėjo ištrūkti, todėl ir pastūmė M. Castillo, visa kita – nelaimingas atsitikimas.
Casey, kuris teismo salėje Bramptone sėdėjo sugniuždytas ir panarinęs savo galvą rankose, advokatai gynė savo klientą ir tokiu teiginiu, kad visi žaidėjai prisiima riziką bei pavojų prieš įžengdami į aikštę.
Teisėjas B. Duncanas atmetė C. Ciziko savigynos argumentą, nes, surinktais duomenimis, kaltinamasis jau seniai buvo išsivadavęs iš M. Castillo gniaužtų, kai šį užpuolė ir parvertė.
„Atsakovas sąmoningai panaudojo jėgą, kuri viršijo visas žaidimo taisykles. Manny to niekaip neišprovokavo. Negali būti jokio pasiteisinimo savigyna. Kaltinamasis atliko neteisėtą aktą, užpuolimą, ir yra kaltas dėl žmogžudystės“, – pareiškė jis.
Netrukus į teisėją B. Duncaną su netikėtu prašymu kreipėsi žuvusiojo tėvai. Jie prisipažino atleidžiantys C. Cizikui, kuris teisme jų atsiprašė, savo sūnaus žūties, nes nenori, kad būtų sugriautas dar vieno jauno žmogaus gyvenimas.
„Tai – ne dėl religijos, o dėl to, kaip mes jaučiamės viduje. Juk jis neišsitraukė ginklo ir nešovė į mūsų sūnų ar nepuolė jo su peiliu norėdamas nužudyti. Tai – tragiška nelaimė, bet sporte jų nutinka“, – nepaprastą gailestingumą parodė jie.
Panašiai pasisakė ir Manny dėdė Hectoras Castillo. „Jie žaidė ne tinklinį ir ne šaškėmis... Nuoširdžiai tikiu, kad tai tebuvo siaubingas atsitikimas. Žinau, kad Manny nenorėtų, jog tam vaikinui būtų kas nors blogo“, – pritarė jis.
Bylos nagrinėjimas tęsėsi dvejus metus. C. Cizikas nubaustas vieneriems metams lygtinai ir 100 valandų viešųjų darbų.
„Vaiko mirtis – baisiausias košmaras, kurį gali patirti tėvai. Tai ؘ– skaudžiausia įmanoma patirtis. Žinojimas, kad daugiau niekada nebeišgirsime jo balso, pripildė mūsų gyvenimą tylos. Kai mano žmona tyli, žinau, kad ji galvoja apie jį.
Aš vis dar klausiu savęs, ar jis tą popietę labai kentėjo, ir gailiuosi, kad nebuvau ten ir negalėjau jam niekuo padėti, pasakyti, kaip jį myliu...
Per pastaruosius dvejus metus supratau, kad laikas žaizdų negydo. Per prabėgusias dienas ir mėnesius mums taip ir nepalengvėjo ir niekur neišnyko tas vienišumas, kurį jaučiame, nors ir turime dar vieną sūnų, kuriam reikia mūsų dėmesio.
Manny nebėra. Jo istorija baigėsi jam būnant vos 15-os. To jau negalime pakeisti. Tik noriu, kad kiti tėvai išvengtų tokios kančios“, – šeimos laišką teismo salėje perskaitė Manny tėvas Manuelis.
Per savaitę: vietoj kalėjimo – bilietas į NHL
Likus kelioms dienoms iki teismo nuosprendžio 18-metis C. Cizikas išgirdo kitą verdiktą – jį 92-u numeriu (dėl vykusio teismo proceso gerokai žemesniu nei prognozuota – DELFI) NHL naujokų biržoje į savo gretas pakvietė Niujorko „Islanders“ klubas.
Prasidėjus tai savaitei Casey nežinojo, kuria kryptimi pasisuks jo tolesnis likimas – teks vykti į JAV didmiestį ir stipriausią pasaulyje ledo ritulio lygą ar į Toronto priemiestyje įsikūrusį kalėjimą. Visgi savaitės pabaigoje jis jau vilkėjo „Islanders“ aprangą ir dalyvavo komandos stovykloje Niujorke.
Norint apibūdinti tomis dienomis C. Ciziko patirtų emocijų paletę, ko gero, neužtektų net visų žmonijai žinomų spalvų pavadinimų – dar visai neseniai kalinio uniformą mintyse jau matavęsis Casey dabar buvo viename būryje su NHL žvaigždėmis.
„Tai – neįtikėtina patirtis ir pirmas šviesus dalykas mano gyvenime po ilgos pertraukos“, – džiaugėsi jis. „Islanders“ patikėjo manimi ir apie tai pranešė aiškiai. Ar žinote, kiek daug man tai reiškia po visko, kas nutiko? Padarysiu viską, kad parodyčiau, jog jų tikėjimas manimi nebuvo klaida. Manau, kad dirbu pakankamai sunkiai, bet dabar dirbsiu dvigubai, kad tapčiau komandos dalimi ir atsidėkočiau už pademonstruotą ištikimybę“, – žadėjo Casey.
2011-aisiais jis pagaliau pasirašė trejų metų 2,4 mln. JAV dolerių vertės sutartį su „Islanders“.
„Tai – jaudinanti akimirka. Pasirašyti ant tų popierių yra kažkas, ko niekada nepamirši. Manau, kad visi prisimena savo pirmas sutartis. Mano šeima dabar yra neįtikėtinai laiminga. Mama pravirko, kai tik sužinojo. Dėl šios dienos aš stengiausi visą gyvenimą“, – kalbėjo jis.
Didžiausią savo svajonę įgyvendinęs C. Cizikas padėkojo savo artimiesiems, M. Castillo šeimai ir komandos draugams už palaikymą, kurio sulaukė sau itin sunkiu metu.
„Tikiuosi, kad niekam neteks to pereiti. Komandos draugai ir čiuožykla man padėjo ištverti tai. Mano artimieji buvo su manimi visą tą laiką, palaikė mane jaunimo varžybose, ateidavo į visas namų rungtynes. M. Castillo tėvai – taip pat ypatingi žmonės. Net nežinau, ką pasakyti apie juos. Tai buvo baisi, siaubinga nelaimė. Tačiau jie niekada, nė karto, nebedė į mane pirštu“, – sakė Casey.
Per pirmą savo NHL sezoną C. Cizikas sužaidė tik 15 mačų, antrame – jau 45-is, o trečiame – 80. Praėjusiais metais jis sudarė naują penkerių metų ir 16,75 mln. JAV dolerių vertės sutartį.