Juzefos Baikštienės treniruojama lengvaatletė vienintelė įveikė į 1.92 m aukštį iškeltą kartelę ir aplenkė pasaulio uždarų patalpų čempionato bronzos medalininkę Nadezhdą Dubovitskayą, pasaulio ir Europos U20 čempionę Michaelą Hrubą bei dar aštuonias dalyves.
– Pirmas tavo startas „World Athletics“ uždarų patalpų turo auksinėse varžybose, koks jausmas jas laimėti?
– Labai nustebau gavusi pakvietimą dalyvauti tokiose varžybose. Tikslas buvo patekti į aštuntuką, jog gaučiau kažkiek reitingo taškų, apie aukštesnes vietas net negalvojau. Jausmas nerealus, gavau maksimalų kiekį taškų (1140 – aut. past.), pasiekiau asmeninį rekordą, daugiau nieko negalėjau tikėtis iš šių varžybų.
– Praeitas sezonas nebuvo pats sėkmingiausias, ar tikėjaisi ir jautei, kad šiose varžybose gali parodyti tokį rezultatą?
– Praeiti trys sezonai (du vasaros ir vienas žiemos), nuo Miuncheno Europos čempionato, buvo itin nesėkmingi. Turėjau kulno traumą, kuri ilgai užsitęsė ir trukdė tiek treniruočių procesui, tiek dalyvavimui varžybose.
Iš šių varžybų išvis nežinojau, ko tikėtis – pirmas sezono startas, sunki kelionė, bemiegė naktis, nežinojau, kaip jausiuosi. Kai peršokau 1.84 m, pasakiau sau, jog jeigu jau dabar baigsiu varžybas – rezultatas mane visai tenkins.
Beliko atsipalaiduoti ir stengtis atlikti kuo techniškesnius šuolius. Tas pasiteisino, nors ir šuoliai nebuvo itin tikslūs techniškai, tačiau pavyko nekreipti dėmesio į kartelės aukštį.
– Kaip ir kur ruošeisi šiam sezonui? Galbūt pasirengimo procese ar treniruotėse įvedėte pokyčių?
– Gruodžio mėnesį buvome išvykę į treniruočių stovyklą Tenerifėje. Šiam sezonui keitėme daug techninių elementų prie kurių dar pilnai nepripratau. Kol kas dar sunku perkelti viską iš treniruočių į varžybas.
Varžybose vis tiek kūnas dirba taip, kaip įpratęs per daug metų, o treniruotėse turi daugiau nei tris bandymus, gali daugiau paeksperimentuoti. Reikia dar šiek tiek laiko ir treniruočių, o pokyčiai, tikiu, bus tikrai į naudą, nes mano technika nuolat „šlubuodavo“.
– Pagerinai beveik 2 metus išsilaikiusį asmeninį rekordą, kiek tai prideda pasitikėjimo savimi ir optimizmo šiems metams?
– Pagerinti asmeninį rekordą jausmas neįkainojamas, juk asmeniniai gerinami itin retai, ypač šuolyje į aukštį, o tuo labiau – kai to išvis nesitiki – apima euforija.
Šios vienos varžybos, smagu, jog pavyko šitaip, tačiau tai tik vienas startas, reikia ruoštis kitoms varžyboms, kurios jau netrukus. Norisi visose varžybose šokinėti stabiliai, tas svarbiausia.
– Įvykdei normatyvą į antrą karjeros Europos čempionatą. Ar tai kaip nors keičia startų ir viso pasirengimo planus? Ar dalyvavimui Romoje jautiesi psichologiškai geriau pasiruošusi nei prieš Miuncheną?
– Keičia tik tiek, jog Europos čempionatui nebereiks „vaikytis“ reitingo taškų, galbūt reikės peržiūrėti varžybų kalendorių ir atsisakyti vieno ar kito starto, kurių žiemą turiu itin daug. O daugiau niekas nesikeičia, tikslas – olimpinės žaidynės, joms reitingą reikia vis tiek rinkti, nes normatyvai itin aukšti (1.97 m – aut. past.).
Pirmas Europos čempionatas buvo toks prastas, kad antras privalo būti geresnis, tikrai būsiu geriau pasiruošusi.
– Paryžiaus olimpinės žaidynės gali būti tau pirmosios. Ko dar reikia, norint startuoti jose?
– Reikia, jog būčiau sveika, o daugiau kaip ir minėjau – gerinti techniką, nuosekliai kryptingai dirbti ir rezultatai ateis.
– Apskritai, šiemet laukia net trys itin svarbūs čempionatai – pasaulio uždarų patalpų, Europos, olimpinės žaidynės. Ar dėlioji prioritetus ir kokius tikslus sau keli?
– Žiemos tikslas rinktis taškus vasarai. Pasaulio uždarų patalpų čempionate, žinoma, smagu būtų dalyvauti, tačiau praktiškai – bus sudėtinga. Ten patenka tik 12 dalyvių iš viso pasaulio.
Vasaros tikslas vienas – patekti į olimpines žaidynes. Be to, būtų smagu dar gerinti asmeninį rekordą.