Barselonoje penktąsias vietas užėmę Vitalijus Karpačiauskas (svorio kategorijoje iki 67 kg) ir Gitas Juškevičius (per 91kg) šiandien – jau Lietuvos bokso legendos. Europos čempionas ir pasaulio pirmenybių prizininkas, 1996-ųjų Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis Vitalijus ir šiandien matomas sporte – Panevėžyje dirba treneriu, vyksta jo vardo tarptautinis turnyras. Gitas pagal oficialią statistiką ringe kovęsis 250 kartų ir 225 kovas laimėjęs, tiesioginių sąsajų su boksu nebeturi. Vitalijaus skaičiai ne mažiau įspūdingi – iš 380 kovų laimėjęs 340.
– Koks jausmas 1992-aisiais išvykti į olimpines žaidynes su ką tik atkurtos savo valstybės vėliava?
Vitalijus: Puikus. Viskas įvyko labai greitai – atkurta nepriklausomybė, o jau po poros metų – olimpinės žaidynės, kur mes su savo vėliava ir himnu. Mes pasauliui atrodėme įdomūs, nauji, pasaulis – mums.
Gitas: Žinoma, smagu, kad pagaliau kaip laisvi žmonės dalyvavome žaidynėse su savo šalies vėliava. Kol atstovavau SSSR rintinei, išvažiuodavome iki Lenkijos, tuometės Vokietijos Demokratinės respublikos, kur kitur – gal pora sykių. Kartą, prieš išvykstant į Suomiją, net į komjaunimą buvau priverstas įstoti, nes nemokėjau nario mokesčio, su kažkuo susimušiau ir iš organizacijos buvau pašalintas. Dėl kelionės į Europos jaunimo čempionatą teko stoti iš naujo, nes išvykti pakovoti labai norėjosi.
Kai išėjome iš to socialistinio lagerio, Barselonos žaidynės atrodė lyg kokia pasaka. Atvažiuoji nieko nematęs ir patenki į kitą pasaulį. Tarkim, buvome ragavę kokakolos, bet masiškai pas mus dar jos tikrai nebuvo, o ten – imk kiek nori, nemokami visokių gėrimų automatai: paspaudi mygtuką, skardinė išrieda ir net „ačiū“ niekam nereikia sakyti (juokiasi). Maisto – kiek nori ir kokio širdis geidžia, valgyklos – didžiulės. Gal krepšininkai buvo daugiau važinėję, gal kitiems tai buvo įprasta, o mums, tiek daug nekeliavusiems, darė įspūdį.
Vitalijus: Man labai patiko, kad olimpinis kaimelis įkurtas tokioje gražioje vietoje, prie jūros, pakrante prasibėgdavau. Po ketverių metų Atlantoje jau viskas buvo kitaip, gyvenome studentų miestelyje, o Barselonoje man viskas atrodė nuostabu. Ir pats miestas išpuoštas, visur jautėsi olimpinė nuotaika. Atrodė, judėjimas, vaidinimai, koncertai visose aikštėse vyksta dieną naktį. Vis lyginu su Amerika 1996-aisiais – ten ir olimpiniame kaimelyje, ir mieste tokios atmosferos nebuvo.
Mes atvažiavome gal matę kiek mažiau nei kitų šalių atstovai, bet buvome viskuo aprūpinti – LTOK pasistengė, kad nieko nepritrūktume. Žinoma, akį traukė suvenyrų, spalvų, renginių gausa, net ir tie anais laikais mums dar mažiau matyti gėrimų, žaidimų automatai, kompiuteriai. Barselonoje, galima sakyti, visur ėjome lengvai nustebę, patekę į kitą pasaulį su šou ir sporto žvaigždėmis (šypsosi).
– Ne tik varžytis, ir pasidairyti spėjote?
Gitas: Visų sportininkų tikslas – kuo geriau pasirodyti, bet kai jau kovą praloši, stengiesi kuo daugiau pamatyti. Pati žaidynių atmosfera, olimpinė dvasia – toks nepaprastas dalykas, kurį šiandien neįsivaizduoju, kaip ir persakyti. Dar kai laimėjo Ubartas, medalį gavo krepšininkai, buvo taip smagu, kad net nesinorėjo važiuoti namo.
– Medalių nelaimėjote, bet ir jūsų rezultatai puikūs!
Gitas: Ką galėjau, tą padariau, bet sportininkai – tokie žmonės, jei ne aukščiausios vietos, jiems vis negerai. Laimėti norisi visada, bet to siekia visi. O kai į žaidynes suvažiuoja geriausi savo sričių atstovai iš visos planetos, būna sunku konkuruoti. Iki medalio trūko vienos kovos – neatsilaikiau prieš varžovą iš Nigerijos Richardą Igbineghu, kuris tapo olimpiniu vicečempionu. Jis labai stiprus. Šitą ketvirtfinalio kovą taip gerai įsiminiau, nes tada, kai laimi, viskas greičiau užsimiršta, o pralaimėjimai lieka ilgam. Čia juk ne šaškėmis žaisti. Visada sakiau futbolininkams ir kitiems komandinių šakų atstovams – jums bepigu, kai kas nors nesiseka, nepataikai, gali tave pakeisti, o pas mus, jei ko iki galo nepadarai, praloši ir dar į nosį gauni.
Vitalijus: Silpnų varžovų ten nebuvo. Burtai krito taip, kad pirmas mano priešininkas – rusas Andrejus Pestriajevas, atstovavęs Jungtinei komandai. Rusai buvo laikomi vienais lyderių Europoje. Po to laukė amerikietis Pepe Riley – irgi stiprus varžovas. Burtai, sakyčiau, ne palankiausi, bet iš pradžių man sekėsi, nugalėjau abu. Dėl medalio koviausi su tailandiečiu Arkomu Chenglai. Jaučiau, kad pirmą raundą laimėjau, antrame dar ir į nokdauną pasiunčiau, labiau pranašumą užsitikrindamas. Kova kaip ir įveikta, per pertaukėlę iškėliau sau tikslą išlaikyti turimą persvarą ir pergalė bus mano. Per labai sunkią pirmą kovą su rusu po pirmo raundo buvau labiau pavargęs nei po trijų su tailandiečiu. Dar nežinojau rezultato, kai užmečiau akį į žiūrovų tribūną, o ten – rankas iškėlę džiaugiasi tailandiečiai. Sakau treneriui: „Viskas, pralošiau.“ „Kaip pralošei?“ – dar ir jis nesigaudė iš pradžių.
Jaučiausi lyg kas kilimėlį iš po kojų būtų ištraukęs. Kaltinu tik save – čia olimpiada, reikėjo kovoti iš visų jėgų iki galo, nepaleisti, negalvoti, kad jau laimėjau, pakaks persvarą išlaikyti. Nepakako. Atrodė, kova klijuojasi, taškai eina į mano pusę, reikėjo atiduoti visas jėgas, nesitaupyti… Ir dabar, prabėgus šitiek metų, žiūrėdamas olimpinių žaidynių transliacijas, per apdovanojimus pagalvoju, kad galėjau ir aš ten būti. Atrodo, buvau taip arti, bet pats iš rankų paleidau. Net jutau savotišką kaltę prieš rusą ir amerikietį, jie buvo tikrai stipresni už Tailando boksininką, jie gal būtų silpnesnio į priekį nepaleidę kaip padariau aš… Paskui stebėjau mano svorio kategorijoje nugalėjusio airio Michaelo Carrutho kovą – jį, mačiau, irgi būčiau galėjęs įveikti lengviau nei rusą ir amerikietį, man jos stilius parankus. Tad, tikrai nežinia, kaip viskas galėjo apsiversti.
Barselonos nuoskauda liko, save tebegraužiu, nors po žaidynių buvau pasaulio čempionato prizininku, laimėjau auksą Europoje. Gal šis auksinis medalis šiandien ir yra brangiausias iš iškovotų.
– Baigę savo kovas, spėjote pamatyti kitų šakų varžybas? Gal – ir krepšininkų bronzinį triumfą?
Gitas: Taip, krepšinį žiūrėjome, buvo labai labai smagu, po jų medalio džiaugėmės visi dar ilgai.
Vitalijus: Prie mūsų korpuso olimpiniame kaimelyje gyveno Afrikos komandos. Jie kiekvieną vakarą mušdavo būgnus ir šokdavo tradicinius šokius. Būdavo įdomu pažiūrėti. Bet po to, kai mūsų krepšininkai užėmė trečią vietą ir mes pradėjome švęsti, žiūriu, kad jų korpusuose – tyla, jokių „bum-bum“. Krepšininkai mokėjo švęsti taip, kad net afrikiečiai nutilo ir suslėpė būgnus.
Krepšinio turnyro favoritė amerikiečių „Svajonių komanda“ gyveno kažkur prabangiame viešbutyje mieste, bet aš, pagalvojau, net ir turėdamas jų galimybes, pasiūlymą įsikurti kur nors kitur, nebūčiau to norėjęs. Kai gyveni su visais kaimelyje, jauti tą tikrą atmosferą, olimpinę dvasią, žaidynių ritmą. Tas jausmas – nuostabus. Barselonoje teko sutikti, pamatyti daug buvusių bokso žvaigždžių, savo dievaičių, legendinių kitų šakų sportininkų.
Gitas: Po olimpiados keletą kartų teko Barselonoje lankytis, aukštyn į kalną, ant kurio yra olimpinis stadionas, kopiau pasišokinėdamas, užtat atgal ėjau jau vos kojas vilkdamas. Net nesmagu pasidarė, kad jėgos nebe tos (šypsosi). O šiaip viskas ten buvo labai gerai, sentimentai, atsiminimai geriausi – juk olimpinės žaidynės kiekvienam sportininkui yra didžiausias gyvenimo patyrimas.
– Ką jums gyvenime davė sportas? Kaip susiklostė keliai po karjeros?
Vitalijus: Pereinamuoju laikotarpiu, iki Barselonos, buvau susiruošęs mesti didįjį sportą. Tuo laiku viskas keitėsi, nebuvo nei varžybų, nei aiškumo dėl ateities, turėjau pašalinių versliukų. Bet sulaikė lenkai – pakvietė atstovauti savo šalies klubams. Tada grįžau į sportą iš visų jėgų – boksavausi Lenkijoje, Vokietijoje, laimėjau Europos čempionate. Baigti karjerą nusprendžiau po Atlantos žaidynių, kokius devynerius metus užsiėmiau kitokiais darbais, paskui ėmiausi treniravimo. Iš pradžių daugiau padėdavau savo buvusiam treneriui Juliui Kibui. Matydavau, kad palydėjęs vaiką į ringą pats jaudinuosi labiau už jį. Paskui nurimau. Nors ir dabar auklėtiniams esu tiesmukas, trūksta mano autoritetų – Algirdo Šociko, kuris labai padėjo studijuojant tuomečiame Kūno kultūros institute, ir Juliaus Kibo diplomatijos. Kartais net vakarais, parėjęs namo, save baru, kad esu per griežtas, ne visada pavyksta persiorientuoti.
Gitas: Kai pralošdavau, norėdavau laimėti, kai laimėdavau, siekdavau eiti toliau. Tai tapo gyvenimo būdu. Dėl sporto tapau tvirtas ir fiziškai, ir morališkai. Gavau pergalių malonumo, išugdžiau charakterį, pamačiau pasaulio – Tailandą, Ameriką, Kuboje Naujuosius sutikau…
Po Barselonos sportavau dar ketverius metus – iš viso aštuoniolika. Galvojau patekti į 1996-ųjų Atlantos olimpines žaidynes, bet neiškovojau kelialapio, tad nusprendžiau pabaigti karjerą. Iki tol boksą keliskart buvau metęs. Pirmąsyk – gal palankęs metus, nes mažiukas pavargdavau, buvo sunku. Treneris liepė grąžinti pirštines, kurias buvo davęs. Atėjau, žiūriu, žaidžia kiti vaikinai iš bokso futbolą, pastovėjau, kol baigė. Priėjo treneris: „Tai gal dar lankysi?“ Mane tokia nostalgija apėmė – grįžau. Antrąsyk mečiau po sovietinės armijos, nes ten mane siųsdavo į visas įmanomas karių ir civilių varžybas. Buvau pervargęs, antrąkart pasakiau: „Metu“. Bet po mėnesio pajutau, kad kažko stinga, vėl grįžau. Trečią kartą mečiau jau visiems laikams. Man buvo trisdešimt. Po pusmečio dar perklausė, ar nesudalyvausiu Lietuvos čempionate. Ne, jaučiau, kad jau visko pakanka, aštuoniolika metų buvau boksavęsis. Pradėjau nuo lengvo svorio – 57 kilogramų, išaugau iki sunkaus – virš 91 kilogramo.
Baigęs sportuoti verslų neišvysčiau – man nepasisekė, į banditavimą, kuris klestėjo mano karjeros laikais, nenuėjau. Tokie dalykai – ne man. Man labiau patiko Algirdo Šociko garbingo sporto principai ir gyvenimo kredo. Dabar dirbu lietuvių įmonėje, daug tenka važinėti užsienyje. O sportas, Barselonos žaidynės, liko gražus prisiminimas.