Triatlonininkas dėl didelių bangų jūroje sutrumpintą „Ironman“ distanciją įveikė per 8:46:04 val., užėmė 73-ią vietą iš 1499-ių dalyvių bendroje įskaitoje. Jis liko 15-as iš 199-ių savo amžiaus grupėje, o nuo varžybų nugalėtojo atsiliko 59:20 min., nors dviračių trasoje parodė antrą geriausią laiką ir pirmą savo amžiaus grupėje.
Čia atletas iš Lietuvos buvo pakilęs iki 19-os vietos bendroje įskaitoje ir 6-os savo amžiaus grupėje, o nuo varžybų lyderio po dviračių rungties lietuvį skyrė apie 11 min.
Lietuvos triatlono federacija pakalbino M. Butrimavičių, kuris pasidalijo mintimis apie varžybas Barselonoje, savo treniruotes ir bėgimo trenerį Remigijų Kančį bei įvertino prabėgusį sezoną.
– Marijau, kaip supratome, Barselonos „Ironman“ varžybos nebuvo lengvos. Papasakok kaip sekėsi?
– Rytas buvo vėjuotas, didelės bangos ir tik starto vietoje sužinojau, kad plaukimo distancija dėl oro sąlygų buvo sutrumpinta iki 950 m. Pradžioje startavo pusės „Ironman“ distancijos dalyviai, o po jų pilno, todėl teko laukti garde ir stebėti. Truputį buvo jaudulio žiūrint kaip jie šoka į bangas, kaip dalį jų bangos teškia atgal, kaip jie bando su jomis kovoti.
Starto vietoje tvyrojo chaosas ir, kai iš gardo į paleidimo zoną pradėjo leisti pilno „Ironman“ dalyvius, susidarė tokia grūstis, kad pradžioje atsidūriau vos ne pačiame grupės priekyje, o vėliau beveik pačiame gale, nes vidurys dėl grūsties judėjo greičiau nei kraštai. Taigi, starto linijoje išleidinėjant po keturis dalyvius buvau priverstas startuoti iš galo. Plaukimas buvo choatiškas.
Pradžioje plaukiau prieš bangas, kurios pakelia, numeta, dažnai trenkia į kitus plaukiančius. Gurkšteli sūraus vandens, plauki toliau. Kai kurie dalyviai supanikavę sustodavo, o aš stengiausi plaukti be sustojimų kiek bangos leisdavo, todėl atsitrenkdavau į juos.
Ties pirmu plūduru pasisukau ir plaukiau lygiagrečiai krantui, bet bangos mesdavo į šoną ir vėl daužiausi į žmones. Apiplaukęs antrą plūdurą jau galvojau bangų nešamas plauksiu kranto link, bet ir ten chaotiškai visi plaukė, bangos vėl tiesiog tėkšdavo į kitus dalyvius, kartais plaukiau tiesiog per juos. Atrodė kaip kova dėl išgyvenimo.
Vėjas ir bangos nunešė plūdurus, todėl distancija dar keliais šimtais metrų sutrumpėjo, man laikrodis rodė 675 m, ir plaukimas, nors ir dramatiškas, truko apie 10 min. Išlipus į krantą dar teko stoti ir palaukti, nes po tokios trumpos distancijos ir startavus iš galo labai daug dalyvių į tranzito zoną vienu metu suvirto.
Čia labai ilgai užtrukau, vos ne tiek pat kiek plaukime, nes ten irgi chaosas, pilna žmonių, teko brautis, trūko suoliukų, užtrukau, kol persirengiau, kol paėmiau dviratį, kol jį išsivežiau tarp žmonių iki starto dviračiams linijos.
Pradėjus minti, vėlgi dalyvių daug, reikia lenkti, bet miestelyje labai siauros gatvės, sudėtinga prasibrauti pro lėtai minančius. Pirmus tris kilometrus net buvo rekomenduojama minti neuždėjus rankų ant ragų, o laikytis už vairo rankenėlių su stabdžiais.
Kol neišvažiavau į platesnį kelią, teko judėti lėtai ir atsargiai, nes naktį dar ir paliję buvo, tiesiog neįmanoma įsibėgėti. Todėl išvažiavęs į platesnį kelią daug dirbau, nes dviratis mano stiprioji pusė.
Tačiau pajūris šalia, pūtė labai stiprus pusiau šoninis, pusiau priešinis vėjas, sunku su juo kovoti, reikalavo daug jėgų. Negaliu pasakyti, kad trasa labai lygi, bet jei nebūtų vėjo, būtų greita. Pirmi 55 km buvo nelengvi daužant vėjui su pasukimais į ilgesnes įkalnes. Atgal 35 km pavėjui, todėl ten tikrai nemaži greičiai vyravo. Daugmaž taip įsivaizdavau antrą ratą, jog pradžioje vėl pakentėsiu, o tada atgal pavėjui padirbėsiu.
Tikrai labai daug dalyvių teko lenkti, nes startavau iš galo. Galiu pasakyti, kad daug kas ten tiesiog „draftino“, t.y. vienas kitam „ant rato“ sėdėjo, todėl jei būčiau mynęs lėčiau, būtų užsikabinę. Vienas bandė, todėl teko pabėgti.
Pabaigoje siauresnėje trasoje vėl teko pristabdyti, nes ir ten buvo nemažai dalyvių. Dviračio dalyje tikrai daug savęs atidaviau. Nulipus nuo dviračio suskaudo nugarą ir buvo sunku bėgti į antrą tranzito zoną.
Ten ilgai užtrukau, nes norėjau atsigauti ir pasėdėti po mynimo, nes tikrai buvo intensyvi kova su vėjais ir su savimi. Išbėgau nežinioje kaip seksis. Nugarą skaudėjo greičiausiai dėl to, kad dviratyje įdėjau labai daug pastangų ilgai sėdėdamas „aero“ pozicijoje. Pradžioje tempas buvo 4:30min/ km, po to ėmė kristi.
Oro temperatūra vyravo apie 25 C, bet buvo tokių užuovėjų, kuriose temperatūra siekdavo apie 30 laipsnių karščio ir tai sekino.
Gerai, kad maitinimo punktai buvo kas 2,5 km. Tas gelbėjo, gėriau daug vandens, pyliau ant savęs. Kartais ten stabtelėdavau, nes bėgdamas negali normaliai atsigerti, taškaisi. Bėgimo tempas manęs netenkino, norėjosi pagreitėti. Matau pulsas žemas, bet aš jo negaliu užkelti dėl nuovargio.
Negalėjau pagreitėti, o tik kentėjau ir lėtėjau. Šį sezoną turėjau rimtų achilo traumų ir dėl to buvo per mažai bėgimo treniruočių, kad galėčiau pasiruošti gerai bėgti tokią ilgą distanciją po ilgo mynimo.
Tiesiog norėjau atkentėti bėgimą ir baigti. Mačiau daug einančių žmonių, taip pat ir tarp tų, kurie priekyje manęs bėgo, nes oro sąlygos tikrai buvo sudėtingos, ant dviračių daug kas atidirbo ir liko mažai jėgų bėgimui. Trasa gana lygi, bet didelė dalis dangos buvo žvyras, kai kur vandens išgraužta, duobėta.
– Prieš metus „Iron Trakai“ pilną „Ironman“ distanciją įveikei per 9:22:49, kuris yra neoficialus Lietuvos Ironman nuotolio rekordas. Kokius tikslus kėlei Barselonos Ironman? Ar tikėjaisi sumušti savo paties rekordą ir tuo pačiu oficialų Lietuvos Ironman rekordą – 9:30:42? Kaip vertini savo pasirodymą?
– Nors prieš metus Trakuose viskas vyko savam krašte ir mieste, trasa gerai žinoma, ta trasa nebuvo lengva, dviračių dalyje apie 2 km vertikaus sukilimo, daug kur nelygi danga, bėgimas irgi gana sudėtingas.
Taip pat, turėjau bėdų – nuleido ratą, bet greitai pasikeičiau. Mano tikslas – pakliūti į Ironman Pasaulio čempionatą Konoje, Havajuose.
Tad lūkesčiai buvo, kad Barselonoje bus paprastesnė ir greitesnė trasa, gerų emocijų gal bus daugiau, varžybose daugiau dalyvių, didesnė kunkurencija, smagi atmosfera ir galbūt pasiseks tą tikslą pasiekti.
Aišku, norėjosi pagerinti ir tą mano neoficialų rekordą, nors Vidmantas Urbonas yra sakęs, kad jis per maždaug 9h:08' ar 9h:11' šią distanciją yra įveikęs kažkur Danijoje.
Tik nėra aišku ar tai kur nors užfiksuota, nes ant popieriaus tuo metu rašė. Kai nėra oficialu ir nežinia ar kur užfiksuota, tai nelabai galiu kažką pasakyti ar mano laikas prieš metus yra rekordas, bet tas laikas yra geras ir turėjau minčių jį pagerinti. Tačiau, kaip sakiau, šį sezoną turėjau traumų, negalėjau stipriai pasiruošti bėgimui. Treniruotėse bėgimus turėjau daryti trumpesnius, nors žinojau, kad artėja Barselona.
Prieš metus sezonas tikrai buvo geras, sumušti Lietuvos Triatlono Taurės rekordai olimpinėje distancijoje. Buvau tikrai gerai pasiruošęs. Šiemet tiesiog važiavau tikėdamasis, kad viskas bus gerai, nes nors bėgimas šį sezoną ir šlubuoja, ant dviračio esu dar greitesnis. Dėl gerokai sutrumpintos plaukimo distancijos Barselonoje, rezultatus sudėtinga lyginti.
Barselonoje startavęs beveik iš galo plaukime užtrukau tik 10:12 min., 177-as bendrai, 42-as savo AG nuo varžybų nugalėtojo atsilikęs 1:33 min., o prieš metus Trakuose 3.8 km plaukiau lygiai 1 val.
Dviračiu numyniau per 4:33:36 val., vidutinis 39.66 km/h. Kaip minėjau, šioje rungtyje parodžiau antrą geriausią laiką ir geriausią savo amžiaus grupėje, nusileidęs 3:26 min. varžybų lyderiui ir baigus mint nuo lyderio skyrė 11:05 min.
Nubėgau per 3:46:21 val., tempas 5:22min/ km, lyderiui jau pralaimėdamas 44:25 min., 194-as bendrai, 42-as savo amžiaus grupėje, kai prieš metus bėgau per 3:24:55 val.
Apibendrinant, startuodamas iš galo esant sudėtingoms oro sąlygoms užtrukau plaukime ir pirmoje ranzito zonoje.
Sumyniau gerai, bet buvau pasiruošęs minti geriau ir būčiau mynęs geriau, bet vėlgi, sutrukdė tas stiprus vėjas ir startas iš galo. Po kovos su vėju bandžiau kelias minutes atsigauti antrame tranzite, bet nelabai padėjo ir bėgimas dėl nuovargio, karščio, traumų ir nepakankamo pasiruošimo tikrai labai nuvylė. Taigi, pasirodymą Barselonoje vertinu kaip pusiau prisvilusį blyną, tam tikrą pamoką, nors kita vertus rezultatas visai neblogas.
– Prieš kelias savaites vykusiose „Iron Trakai“ Lietuvos vidutinio nuotolio čempionato pusės „Ironman“ distancijojos varžybose taip pat buvo pakeitimų dėl sudėtingų oro sąlygų. Tačiau ten tu nugalėjai ne tik individualiai, bet ir visas estafečių komandas, kuriose buvo ir stiprių plaukikų, dviratininkų, bėgikų. Kur buvo sunkiau – Trakuose ar Barselonoje?
– Šiais metais Trakuose buvo tik pusės Ironman distancija, bet oras buvo tikrai sudėtingas – lietus ir šaltis, jutiminė temperatūra tik 2C, pūtė stiprus vėjas. Dėl to atšaukė plaukimą, pakeitė 7 km bėgimu, o estafetėse plaukimą paliko.
Nežinojau kaip po bėgimo jausiuosi sėsdamas ant dviračio, neaišku kaip kojos reaguos po bėgimo, nes ruošiausi plaukti. Nors Trakuose tikrai buvo šalta, o Barselonoje šilta, bet visgi Barselonoje buvo sunkiau ir ekstremaliau dėl bangų, dar stipresnio jūros vėjo, jaudulio, distancijos ilgio.
Ten tikrai buvo daugiau kančios. Aišku, Trakuose kuo greičiau myniau, tuo buvo šalčiau, bet užsiimdamas žiemos sportais aš šaltį gerai toleruoju, jis man kaip draugas. Nulipus nuo dviračio sušilau bėgdamas, nors bėgti ir ten nebuvo lengva.
– Koks tau buvo šis sezonas kitose Lietuvos čempionatų ir Lietuvos triatlono taurės varžybose?
– Dėl minėtų traumų labai kentėjo bėgimas, ypač sezono pradžioje. LTT Varėnos etapo olimpinės distancijos net nebaigiau pasitraukęs bėgimo rungtyje. Teko mažinti bėgimo treniruočių krūvius, nes bėgimas labai sunkus man buvo šiemet. Į sezono pabaigą pagreitėjau. Ypač ant dviračio. Atsižvelgiant į tai kiek treniravausi, sezonas visai pavykęs. Jei prieš metus bendroje LTT sezono olimpinės distancijos įskaitoje buvau pirmas, tai ir šiemet pavyko būti antram. Nusileidau tik Tautvydui Kopūstui, labai stipriam ir, galima sakyti, profesionaliam triatletui, kuris daugelį metų garsino Lietuvą užsienyje startuodamas daugelyje tarptautinių varžybų. Jis yra rimtas konkurentas ir aš labai vertinu sveiką konkurenciją. Lietuvos čempionate Trakuose irgi buvo neblogas rezultatas, savo amžiaus grupėje būčiau pirmas.
– Kokie tavo planai kitam sezonui? Ar pamatysime tave vėl „Ironman“ distancijoje? Gal kada nors bandysi ir dvigubą „Ironman“ triatloną?
– Tradiciškai dalyvausiu Lietuvos čempionatų ir taurės varžybose, „Iron Trakuose“ ir tikiuosi traumos nestabdys. Kaip minėjau, turiu tikslą papulti į „Ironman“ pasaulio čempionatą, bet kol kas nėra aišku ar gausiu kvietimą.
Tikrai bandysiu pusę „Ironman“, nes šiemet buvau užsiregistravęs į Sankt Peterburgo pusės IM, bet nukėliau, nes buvo sudėtinga nuvykti. Apie dvigubą ultra distanciją dar rimtai nesvarsčiau. Ten kiek kitaip viskas vyksta, reikia kito priėjimo. Turi būti aptarnaujanti palaikymo komanda – žmonės, kurie rūpinasi tavo mityba ir kitais dalykais, nes ultra galima sakyti vos ne visą parą trunka.
Negaliu pasakyti, kad nebandysiu. Jei Panevėžyje kažkas vyktų, gal ir pabandyčiau. Manau dar yra laiko tokiems iššūkiams ir dar subręsiu jiems.
– Kokios priežastys lemia, kad esi stiprus triatlonininkas? Ar laikai save „geležiniu žmogumi“?
– Nuo vaikystės domėjausi įvairiomis sporto šakomis. Pradėjau nuo sportinių baidarių irklavimo, daug metų jam atidaviau. Tuo pačiu domėjausi ir kitomis sporto šakomis. Žiemą užsiimdavau lygumų (XC) slidinėjimu. Tai man suteikė savotiško įvairiapusiškumo stiprėjant kaip atletui.
Vėliau, kai pradėjo populiarėti triatlonas ir mano mieste vykdavo Trakų triatlonai, labai norėjau išbandyti šią sporto šaką, nes jaučiau, kad galiu kažką joje nuveikti. Pirmas startas 2015 m. Trakuose neprisvilo – buvau trečias bendroje įskaitoje. Nuo to laiko labai susidomėjau triatlonu, plaukimu, dviračiais, bėgimu.
Po daugelio sezonų jau galiu save pavadinti stipriu triatletu. Nors aš jau vyresnio amžiaus, bet triatlonas yra ištvermės sporto šaka, olimpinė rungtis užima apie 2 val. ir aš dar galiu konkuruoti su augančiu ir stiprėjančiu jaunimu.
„Ironman“ distancijose taip pat esu konkurencingas. Dėl „geležinio žmogaus“, tai įveikti tuos atstumus, ypač dideliu tempu, reikia nemažai jėgų, pastangų, įdirbio, valios, streso valdymo – iš to ir atsiranda ta geležis žmoguje. „Ironman“ plaukimo, dviračių, bėgimo atstumus atskirai kai kurie žmonės sunkiai įveikia, o čia kai sudedi viską į vieną – tikrai ne veltui pavadinta „Ironman“ distancija.
Tai viena iš žmogaus jėgos, valios, savęs nugalėjimo išraiškų. Manau galiu save pavadinti ir „geležiniu žmogumi“.
– Kaip atrodo tavo tipinė treniruočių savaitė? Ar turi trenerį (-ius)?
– Kažkokio detalaus ilgalaikio plano ar tipinės savaitės neturiu. Bandau susidėlioti šiokį tokį savaitės planelį, bet pagal savijautą viską darau ir man tai yra priimtina. Paprastai plaukiu pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, sekmadieniais, bet ne visada išeina. Šalia to stengiuosi dažnai prasibėgti ir prasiminti. Dažnai pasidarau ir „brick“ treniruotes, nes turbūt sudėtingiausia triatlone yra po dviračio bėgti. Per savaitę apie 10 val. išeina sporto. Stengiuosi atrasti laiko ir pailsėti. Ilgiems nuotoliams reikia nepersitreniruoti, o tiesiog išmokti tolygiai ilgai plaukti, minti, bėgti.
Turiu bėgimo trenerį. Tai Remigijus Kančys, žinomas olimpietis. Jis man duoda labai daug patarimų bėgimo ir atsistatymo klausimais. Kai turėjau achilo traumą, patarė dėl pratimų, padėjo sudarant programą.
Plaukimą ir mynimą pats treniruojuosi. Dar ir mėgėjus ant dviračių patreniruoju, sustatau jiems programas, duodu daug patarimų, nes yra nemažai besikreipiančių. Treniruoju Tritono klubo narius. Taip pat, priklausau Trakų Triatlono Būrelis. Labiau mėgėjai ten, pagrinde dviratį paminti. Aišku mes ten padirbame rimtai, nes turime gana stiprius dviratininkus.
– Kaip psichologiškai nusiteiki varžyboms, kokia mityba prieš, per ir po varžybų?
– Visada būna jaudulio prieš varžybas, todėl apsiraminimui klausausi ramios muzikos. Su mityba paprastai pas mane viskas, nieko ypatingo. Prieš varžybas valgau makaronus, košes, suši, salotas su tunu, rytais kiaušinienę. Per varžybas geliukai, džiovintos figos ar datulės, guminukai, taip pat kukurūziniai čipsai, kad sūrumo truputį gauti ir neapsisaldinti, vanduo ir izotoniniai gėrimai. Kiekiai priklauso nuo nuotolių. Po varžybų atsistatymui baltyminis maistas ir angliavandeniai – proteininiai batonėliai ir gėrimai, vištiena ar kita mėsa su ryžiais.
– Ar varžybose labiau vadovaujiesi aiškiu varžybų planu su nusistatytais parametrais (tempas, pulsas, vatai, etc.), kurio stengiesi laikytis, ar labiau stebi kaip jautiesi, kaip klostosi varžybos ir pagal tai sprendi vietoje?
– Varžybose nesivadovauju elektroninių prietaisų parametrais, o dirbu daugiau remdamasis savijauta. Elektronika dažnai paveda – gali laikytis parametrų, bet jei savijauta, oro ar kitos sąlygos neleis jų palaikyti, laikydamasis jų tu tiesiog persidirbsi.
Po varžybų labiau analizuoju duomenis. Per varžybas stebiu kaip jaučiuosi ir, jei jaučiu, kad galiu pagreitėti, tai ir greitėju, o jei jaučiu, kad negaliu, ne mano diena, tai ir negreitėju. Kažkiek žinoma stebiu pulsą, dviračio vidutinį greitį ar bėgimo tempą, bet vėlgi, jei jauti, kad nėra iš ko, stebėk nestebėjęs – nepridėsi greičio. Galios matuoklio arba taip vadinamo „power meter“ nenaudoju.
– Triatlone jautiesi stipriausiai mindamas. Taip pat, dažnai mini su TT dviratininkais. Gal dalyvauji ar planuoji dalyvauti TT varžybose?
– Pernai pandemijos metu teko dalyvauti Dviratai klubo organizuotose TT varžybose. Buvau trečias bendroje įskaitoje. Tikrai įdomu ir norisi dalyvauti, tik sunku viską suderinti, nes triatlonui atiduodu daug laiko, nemažai varžybų vyksta sezono metu, varžybos dažnai dubliuojasi ir ne visur gali spėti. TT galioja UCI standartai dviračiams, geometrijai, reikia atskiro pasiruošimo, kuriam reikia skirti laiko.
– Esi dar ir stiprus lygumų (XC) slidininkas. Ar slidinėjimas tau padeda būti stipresniu triatlonininku?
– Šis sportas man labai prie širdies. Aišku, tai sunkus sportas. Jis tik vadinasi lygumų, bet trasos dažnai yra kalnuose. Man teko dalyvauti trijuose Pasaulio čempionatuose.
Ten pamačiau, kad tai nėra lygumų slidinėjimas, o kopinėjimas į rimtus kalnus ir nusileidinėjimas nuo jų, dažnai 70km/h greičiu. Tai yra rimtas iššūkis.
Slidinėjimo dėka labai sustiprėjau, nes baidarių irklavimas man tiek ištvermės stiprinimui nebūtų davęs. Slidinėjant čiuožėjo arba „free style“ stiliumi dirba tie patys raumenys kaip ant dviračio, o slidinėjant klasikiniu stiliumi dirba tie patys raumenys kaip bėgant.
Šiuos du stilius esu gerai įvaldęs. Tas man labai padėjo tapti stipriam ant dviračio ir bėgime. Kai žiemą, esant sniegui, pereinu ant slidžių palikdamas tik plaukimą, tai man leidžia stiprinti mynimą ir bėgimą. Slidinėjimas man labai daug davė, todėl visiems jį rekomenduoju.
Praėjusi žiema buvo gana gera ir nemažai žmonių užsikabino. Pamatė, kad tai ne mažiau rimtas ištvermės sportas nei triatlonas. Slidės tikrai labai daug duoda bendram fiziniam pasiruošimui ir padeda būti stipresniu atletu.