Atrankos rėtis – dar siauresnis
Šį savaitgalį Kaune vyksiantis Lietuvos čempionatas ir kitą savaitę laukianti išvyka į tarptautinį turnyrą Danijoje turėtų nubraižyti nacionalinės graikų-romėnų imtynių rinktinės kontūrus.
Komandai teks atsakinga užduotis – sužvejoti olimpinių kelialapių dviejuose atrankos į Tokijo žaidynes turnyruose.
Kovo 19-22 d. Budapešte (Vengrija) tarpusavyje konkuruos tik europiečiai, balandžio 30 – gegužės 3 d. Sofijoje (Bulgarija) paskutine proga bandys pasinaudoti visi, kurie iki to laiko dar nebus garantuoti dėl vietos Tokijo eksprese.
Abiejose turnyruose kelialapius pelnys tik kiekvienos svorio kategorijos finalininkai, prisijungiantys prie geriausiai praėjusiame pasaulio čempionate pasirodžiusių imtynininkų šešetų.
Lietuviams rugsėjį Nursultane (Kazachstanas) vykusios pirmenybės buvo bevaisės, tad visa komanda dabar stovi ant žarijų.
„Ši atranka bus sunkesnė nei kada nors anksčiau. Iki šiol olimpinėse žaidynėse kiekvienoje svorio kategorijoje dalyvaudavo po 20 imtynininkų, o Tokijuje jų bus po 16. Automatiškai konkurencija – žymiai didesnė.
Glumina, kad europiečiams per kontinentinius turnyrus duoda tiek pat kelialapių kiek Afrikai, Azijai. Dėl Azijos sutikčiau, bet Afrika? Ten imtynininkų tikrai yra mažiau, konkurencija nelygi, ir tai neteisinga“, – DELFI sakė rinktinės vyriausiasis treneris Mindaugas Ežerskis.
Iškentė dvi operacijas
Kitaip nei ankstesniuose olimpiniuose cikluose, Lietuvos komanda nebegali kliautis ryškiais lyderiais, kokiais kadaise buvo tas pats M. Ežerskis, Valdemaras Venckaitis, Mindaugas Mizgaitis ar Aleksandras Kazakevičius.
Savame kieme abejonių nekeliantys favoritai yra Justas Petravičius (svorio kategorija iki 60 kg), Paulius Galkinas (iki 77 kg), Vilius Laurinaitis (iki 97 kg), tarp sunkiasvorių perėjęs Romas Fridrikas (iki 130 kg).
Pastarasis stojo į traumų nukamuoto Manto Knystauto, kuriam buvo prognozuotas rinktinės vedlio vaidmuo, vietą.
„Slapčia galvojome, kad Tokijuje jis gali laimėti medalį, o po ketverių metų Paryžiuje – ir tapti olimpiniu čempionu. Mantas turi labai gerus fizinius duomenis, nuoširdžiai mėgsta imtynes, yra inteligentiškas vaikinas. Deja, traumos yra traumos“, – apgailestavo Lietuvos imtynių federacijos (LIF) garbės prezidentas Rimantas Bagdonas, kuris tebėra vienintelis lietuvis, tapęs pasaulio imtynių čempionu (1965 metais).
Medalius Europos ir pasaulio jaunimo čempionatuose praeityje žėrusio M. Knystauto vargai prasidėjo prieš metus, kai treniruotėje jam išniro petys.
25-erių sunkiasvoris iš Klaipėdos buvo operuotas Vokietijoje ir sėkmingai įveikė reabilitacijos kursą, bet likus trims savaitėms iki planetos pirmenybių Nursultane trauma pasikartojo.
„Nepaisant to, Mantas pats norėjo pabandyti ir pritaikius visas medicinos priemones dalyvavo pasaulio čempionate. Grįžus iš jo buvo padaryta antra operacija – šįkart rimtesnė, perkeliant kaulą ir sutvirtinant peties sąnarį. Reabilitacija – penki ar šeši mėnesiai.
Dabar jis dirba, ruošiasi, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje jau turėtų lipti ant kilimo. O paskutinis atrankos turnyras vyks balandžio pabaigoje. Aišku, skamba utopiškai, bet galimybės suspėti jam pasiruošti kol kas neatmetame.
Net jei nepavyks, manau, Manto karjerai nėra jokios rizikos. Vokietijoje jį operavo vienas geriausių imtynininkų gydytojų, ir jis sako, kad Mantui viskas bus gerai. Tokijo olimpiada niekas nesibaigia, Mantui – tik 25-eri, jis talentingas, visose amžiaus grupėse laimėjęs medalių. Kitame olimpiniame cikle ant scenos jau žengs jo bendraamžių karta, kuriuos visus jis yra nugalėjęs. Tikiu, kad ateityje dar džiaugsimės jo pergalėmis“, – vylėsi M. Ežerskis.
Nuslūgęs alkis
Tačiau būtent šiandien pergalių stygius ir yra opiausia Lietuvos imtynių problema.
Nei M. Knystautas, nei kuris kitas iš dabartinių šalies rinktinės atstovų negali pasigirti medaliais iš aukščiausio rango tarptautinių suaugusiųjų varžybų.
Paskutinis taip pasižymėjęs Lietuvos imtynininkas buvo Edgaras Venckaitis, bronzą pasaulio čempionate iškovojęs dar 2014 metais. Nors prieš dešimtmetį lietuviams buvo įprasta per sezoną surinkti net kelis medalius.
Buvusio planetos vicečempiono ir triskart žemyno pirmenybių prizininko M. Ežerskio nuomone, kelią į imtynių elitą praskynusi jo karta buvo labiau motyvuota nei dabartiniai sportininkai, kuriems pirmtakų pasiekimai dar ir užkrovė ant pečių papildomo spaudimo.
„Mes buvome piktesni, alkanesni. Dabar jaunimas kitoks, jį reikia daugiau motyvuoti. O gal mes patys kalti, kad kartelę iškėlėme pernelyg aukštai. Nieko, ateis laikas ir jaunimui. Raminu sportininkus, sakau jiems: gyvenate savo gyvenimą, neturite būti kaip Ežerskis ar Mizgaitis, mėgaukitės savo pačių karjeromis“, – kalbėjo 42-ejų rinktinės treneris.
Kartu jis pastebi, jog titulų badmetis nebūtų toks atšiaurus, jei ilgiau ant kilimo išsilaikę būtų „viduriniosios“ kartos atstovai.
Pavyzdžiui, 2012 metų Londono olimpinis prizininkas Aleksandras Kazakevičius, kuris iš didžiojo sporto pasitraukė vos 30-ies.
„Aš baigiau karjerą 35-erių. Iki tol tempiau rinktinę savo rezultatais laukdamas, kol užaugs pamaina. Jei A. Kazakevičius būtų sportavęs dar bent penkerius metus, dabar dar pretenduotų į Tokijo olimpines žaidynes. Manau, jis paskubėjo, paskubėjo M. Mizgaitis, ir dėl to atsirado ta tuščia spraga“, – svarstė M. Ežerskis.
Pats A. Kazakevičius, dabar taip pat dirbantis imtynių treneriu ir ugdantis sostinės Ozo sporto gimnazijos auklėtinius, sutinka su vyresnio kolegos pastaba.
„Galbūt ir pasiskubinau, tikrai dar turėjau jėgų kovoti. Bet po medalio Londone alkis nuslūgo, dėl to ir pasitraukiau. Tai nebuvo ekspromtu priimtas sprendimas, bet galbūt kiek per ankstyvas. Dabar pačiam apmaudu, gal ir vertėjo patempti iki Tokijo, bet dabar jau yra, kaip yra. Turime perspektyvaus jaunimo, kuriam stengiuosi perteikti patirtį, išbandytą savo paties kailiu“, – sakė A. Kazakevičius.
Prašo kantrybės
M. Ežerskio skaičiavimu, graikų-romėnų imtynių rinktinė į zenitą vėl užkopti turėtų po dvejų ar trejų metų.
„Dabar mūsų komandos amžiaus vidurkis – 24-eri metai. Aš savo pirmą medalį Europos čempionate iškovojau būdamas 27-erių, A. Kazakevičius – 26-erių. Mes – ne kaukaziečiai, mums ilgiau reikia bręsti kaip imtynininkams. Šių vaikinų aukso amžius ateis po Tokijo žaidynių“, – įsitikinęs specialistas.
Jis nelaikytų katastrofa, jei į Tokiją keliausiančioje Lietuvos olimpinėje rinktinėje pirmą kartą nebūtų imtynininkų. O tokia grėsmė – reali.
„Atrankoje dalyvaus šeši mūsų žmonės, kažko išskirti negaliu. Kiekvienas savotiškai talentingas, kiekvienas turi savų kozirių ir silpnybių. Daug priklausys nuo burtų. Nebijome nei rusų, nei armėnų nei dar kažko, bet vieni varžovai konkrečioje situacijoje būna parankesni nei kiti.
Be kelialapio dar daug pasaulio, Europos pirmenybių prizininkų ir net čempionų. Nė vienas negali būti tikras, kad pateks. Bet nenuleidžiame rankų, turime savo stiprybių ir bandysime jomis pasinaudoti.
Vis dėlto tai sportas, negalime būti garantuoti. Aišku, būtų liūdna nutraukti tradiciją, bet žvelgiant į ateitį, į dabar atliekamą darbą, tragedijos nematyčiau. Pusmetis ar metai būtų skaudūs, bet ši rinktinė tikrai dar sugrįš, net jei dabar liks už borto. Ir grįš sutvirtėjusi, piktesnė, alkanesnė. Tikiu, kad būsime olimpiadoje, bet jei nepavyks, niekas tuo nesibaigs. Nenuleisime rankų. Per savo gyvenimą tokių pralaimėjimų turėjau, kad nieko nebebijau“, – samprotavo vienas tituluočiausių šalies imtynininkų.
Olimpinės atrankos turnyruose dalyvaus ir trys Lietuvos moterys bei vienas laisvųjų imtynių atstovas. Preliminariai numatoma šią atsakomybę patikėti Kornelijai Zaicevaitei (iki 59 kg), Danutei Domikaitytei (iki 68 kg), Kamilei Gaučaitei (iki 76 kg) ir Andriui Mažeikai (iki 74 kg).